Sunkumą nešiojausi nuo pirmojo karto, žinių reportaže išgirdusi, jog šansų į gyvenimą grįžti jam bent arti startinių gyvenimo pozicijų – neįmanoma. Gydytojai teigė, jog žala, sumušimai, organų pažeidimai tokie didžiuliai, jog to kūdikio išaugant į sveiką vaiką nereikia ir negalima tikėtis.

Ką ten kalbėti apie kažkokius psichologinius aspektus. Vaiko sielą gali įskaudinti paprasčiausias tėvo nepasirodymas jo mokykliniame Kalėdų vaidinime, o mušti vaikai pyktį savyje nešiojasi visą gyvenimą. Todėl beprasmiška galvoti, ką psichologiškai tokiam žmogui, net jei fiziškai jis būtų aplopytas, reikštų tai, jog kadaise jo paties tėvas jį, dar bejėgį kūdikį, išsviedė per langą kaip nuorūką.

Taigi, aš meldžiausi. Kaip mokėjau, taip meldžiausi, kad visko, kas natūraliai ir logiškai seka po tokios, vadinkime, patirties, po šitokio žvėriško smurto, po tokios nemeilės, po tokio nepralenkiamo susimovimo tėvystėje, tas kūdikis nebepatirtų.

Neapsakomai liūdna, kad geriausia, kas to vaikelio laukė, buvo jo mirtis. Kad geriausia jam buvo negyventi. Kad tai – pozityviausios jo prognozės ir lengviausias scenarijus.

Tik ar jūs pagaliau dabar sutiksite, kad vaikų – ne visiems galima turėti? Gal pagaliau priimsite mintį, kad galbūt ačiū tiems, kurie sąmoningai pasirinko vaikų neturėti? Nes gal jie patys jaučia, jog laimingo savo vaiko jie užauginti nesugebėtų, o jei sugebėtų – tada laimingi nebebūtų patys?

Ar ne geriau, kad jie, štai, šitaip egoistiškai niekam nekenkia? Jų vaikai per langus neskraido.

Ar ne geriau mums, kaip visuomenei, kaip kultūrai, kaip rasei dėl per menko gimstamumo susinaikinti, išnykti, jei kitoje svarstyklių pusėje – šitaip skriaudžiami vaikai? Na, ir neapsimeskime, kad čia pirmasis toks. Ar antrasis. Ar kad skriaudžiamų, nemylimų, nustumtų, atstumtų vaikų retai tepasitaiko. Gal ne kiekvienas jų užmušamas, bet, kaip ir šiam mažyliui mirtis buvo išsigelbėjimas, taip ir kai kuriems kitiems – gal gyvenimas – baisiau už mirtį?

Pripažinkime, mes kaip visuomenė ir vėl susimovėme. Pamojavome vėliavomis, kai iki mirties uždaužė Matuką, pasriūbavome, pasižadėjome nebūti abejingais, na, o dabar vėl iš naujo.

Ir taip bus vėl. Ir vėl. Ir vėl. Todėl turėtume pagaliau pamatuoti savo patarimo svorį. Atsakyti už savo patarimus. O geriausiai – užbaigti su tais visais „kada vaikučiai“ ir kitais skatinimais daryti vaikus.

Nes nei mes tuos svetimus vaikus užauginame, nei apčiuopiamai padedame juos užauginti, nei tuos mamas ar tėčius palaikome, kai jiems labai sunku.

Na, pripažinkime pagaliau. Vaikų namai – pilni. Socialiai remtinų šeimų – su kaupu. Motinų, panirusių pogimdyvinėse depresijose – kaip iš gausybės rago. O skundai dėl vaikų žindymo viešose vietose, dėl per garsaus vaikų trepsėjimo butuose ir visokiausių kitų menkniekių – nesiliauja.

Ir Vaikų teisės, ir valstybė meilės vaikams, šeimoms, mamoms, žmogui – irgi nedemonstruoja. Dar vasarą kalbinau lietuvę, išsilavinusią, sėkmingą moterį, kuri visur gyvenime mušusi tūzais, meilėje apsižioplino, ir dabar dėl to moka sūnaus kaina. Prancūzijos egiptietis buvęs vyras grasino vaiką išvežti į Egiptą, į kurį vaikui patekus, kaip žinia, galima pamojuoti ir nebelaukti grįžtančio, nes tu ir jėga jo iš ten, kur negalioja mūsiškiai įstatymai ir tvarka, neišlupsi.

Tai pas tokią moterį, dėl neadekvačių akivaizdžiai narcisistiško ir agresyvaus vyro skundų, kuris, beje, grasino ir man, sužinojęs, jog planuoju aprašyti istoriją, Vaikų teisės ir policija važinėja kaip pas didžiausią nusikaltėlę. Ir padėti jai nesiruošia.

O štai nužudytojo kūdikio tėvas, pirmąkart žudiko vardą išsitatuiravęs 14-os, žinomas dėl smurto šeimoje ir neadekvataus elgesio, Vaikų teisėms ar kitoms įstaigoms nebuvo pakankamai baisus, kad būtų suabejota, ar jam apskritai galima būti arti vaiko. Nors aš pati, būdama 176 cm ūgio, staigaus būdo ir tvirto rankos, greta tokio būti bijočiau.

Taigi, akivaizdu, kad mes, kaip tauta, ne žodžiais, o darbais mylėti vaikų vaikų ir jų tėvų nė nesiruošiame. Todėl koks velnias griebia už liežuvio tuos vaikelius stebuklėlius klausinėti ir juos kišti? Na, nustokime. Nors čia susiturėkime, jei jau tie žodžiai jokios atsakomybės neneša.

Kaip policija nuo gatvių kažkadaise vaikė bobutes su gėlių puokštelėmis, o ne narkotikų prekeivius, ne stambaus masto nusikaltėlius, visiems žinomus ir pažįstamus, gaudė, taip ir čia. Gąsdinti galima tėvus, kurių vaikas naktį klykia, galima rašyti anoniminius skundus ant vaikus auginančių influencerių, nes pats sėdi bambą išvertęs ir pyksti, kodėl visi ne į tave žiūri, o į ją. Galima bauginti motiną, kuri skiriasi su pašlemėku. Bet apginti vaiko realioje grėsmėje – jau, žinokit, nematėm, negirdėjom, nežinojom, kažkaip taip išėjo.

Na, tai tiek – turėjome dar vieną progą pasikalbėti apie skriaudžiamus vaikus, apie pagalbos nebuvimą. O dabar iki susimatymo, kai mus pasieks dar viena liūdna žinia. Tada ir vėl pasikartosime tą patį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt