Jeigu kažką panašaus iš manęs išgirsi, labai nesidžiauk, nepavydėk. Galbūt tai tiesa, o galbūt depresija ar poza, gal nenoras tavęs apkrauti savo problemomis. Jei man gerai, paprastai sakau – normaliai. Jeigu blogai – myksiu, kad būna ir geriau. Aš retai dejuoju. Nematau prasmės, nes žinau – manimi mažai kas patikės. Jei apsižliumbiu – kaipmat iš savęs pradedu juoktis. Mano nugara neturi bėdžiams būdingos klaustuko formos. Kuo man blogiau, tuo geriau atrodau, laikau nugarą tiesiau. Aplinkiniai nesupranta, kas vyksta – jie tiesią nugarą suvokia kaip išdidumą. Išdidžius visi gerbia, bet jų niekam negaila. Aš nesipuikuoju, jei man gerai. Prieš tardama „gerai“, pagalvoju, kaip jaučiasi pašnekovas. Nebūdama tikra, kad jam gerai, apsiriboju neutraliu – „normaliai.“
Mane veža taksistas, jis gurkšnoja vandenį su citrina. Sakau - „koks teisingas gėrimas“ ir tuoj pat pasigailiu. Visą kelią klausausi panegirikų apie sveiką gyvenimo būdą, kuriame nėra vietos rūkymui, svaigalams, greitam maistui. Taksistas nepaliauja giedojęs apie savo pozityvumą ir man darosi koktu. Kas su manimi ne taip, kodėl irztu? Gal aš pavydžiu?
Sako, pasakyk, kuo giriesi ir išaiškės, ko tau trūksta. Girdamiesi savo stipriosiomis savybėmis, nesvarbu, realiomis ar išgalvotomis, mes atitraukiame dėmesį nuo silpnųjų. Bet negi tai nuodėmė?
Jeigu esu drovi, nerami, bet sugebu susitvarkyti su nepasitikėjimu, tai ar tau reikia apie jį žinoti? Mažiau žinai, geriau miegi, viskas, ką tau reikia žinoti – esu žmogus, kuris laikosi terminų ir pažadų. Aš atsakinga, nedėsiu į krūmus. Ne tavo reikalas, kad mano širdelė spurda ar iš baimės prakaituoja delnai – aš sugebu paslėpti nerimą ir tiesiog darau. Darau tai, ką turiu daryti.
Pagyrūnai nekas, bet dar blogiau – kuklieji pagyrūnai. Jiems pasigirti maga, o kartu norisi puoselėti kuklučio įvaizdį. Tačiau kuklumas dorybė, jei kitų dorybių nerasta. Jei nusipelnei, tave paaukštino pareigose, tai nemekenk: „nesuprantu, kaip tai atsitiko, aš neprašiau, net negalėjau įsivaizduoti, aš nesu vertas...“. Verčiau tiesiai šviesiai rėžk: „sveikinkite, dabar aš jūsų bosas.“
Sako, gera prekė pati save reklamuoja. Bet jeigu aplinkui prekės klykauja, praeiti neleidžia – „imk mane“, „aš geriausia“, tai ar užteks kantrybės prasibrauti iki tikrai geros? Kalbant apie žurnalus ar knygas, viskas aišku – pavartei, paskaitei ir iš karto matai, ar kabina. O kaip atsirinkti skalbimo miltelius, iš pakuotės suprasti, kaip jie skalbia?
Tatjana Černigovskaja sako: „Negalima skaityti kvailų knygų, bendrauti su silpnapročiais, klausyti blogos muzikos, valgyti nekokybiško maisto ir žiūrėti prastų filmų – smegenys prisimena absoliučiai viską.“ Mano feisbuko draugas komentuoja – „galima viskas“, ir tuoj pat prisistato pritariančiųjų choras, jog renkantis tik tai, kas teisinga, galima iš nuobodulio nukvakti. Aš pritariu T. Černigovskajai – gerą skonį ugdo geri dalykai, prastas skaitalas ir prastas maistas teršia ne tik kūną, bet ir galvą. Bala nematė to nesveiko maisto – vis tiek susivirškins ir išsituštins. Tačiau, kas pateko į galvą – čia ir gyvens. Mėginimas iškraustyti iš galvos gali ir iš proto iškraustyti.
Būdama redaktorė savo kolegoms draudžiau skaityti konkurentų leidinius. Sakiau, kad reikia lygiuotis ne į silpnuosius, būtina skaityti geriausius. Tiesa, „silpnieji“ išliko, o mano žurnalas, į kurį investavau visą save – bankrutavo. Jei būčiau savo leidinį gyrusi labiau, jei be skrupulų pasakočiau, koks išskirtinis jo turinys, gal jis iki šiol gyvuotų?
Pagyrūniškumas nėra skiepai nuo nesėkmių, o kelias į pragarą ne pagyrimais grįstas. Girtis nėra blogai. Blogis prasideda, kai pagyrūnas transliuoja, kad yra geresnis. Geresnis, nes žino daugiau, uždirba daugiau, yra jaunesnis, vyresnis, gražesnis ir panašiai. Užsidirbti ir pasistatyti gražius namus nėra puikybė ar tuštybė. Puikybė prasideda, kai mes pradedame lygintis – mano namai prabangesni nei tavo. Mano išmanusis naujesnis. Aš turiu aukštąjį išsilavinimą, o tu neturi. Aš esu geidžiama vyrų tarpe, o į tave niekas nežiūri.
Savo silpnumo suvokimas gali sužlugdyti, o gali pažadinti. Aš ieškau žodžių, kaip įkvėpti nepasiduoti, kaip paaiškinti, kad norintys pasiekti daugiau, turi išmokti norėti koketiškai, be įtampos. Noras daryti turi būti stipresnis už rezultato siekimą ar norą išsiskirti. Būtent šis suvokimas man padėjo tapti jogos mokytoja.
Savo pirmuose jogos mokytojų kursuose buvau pati seniausia, dauguma kursiokų savo amžiumi man tiko į vaikus. Vaikai jogą praktikavo nuo paauglystės, o aš – šeštą dešimtmetį pradėjusi, vos metus. Jie savo kojas kėlė kaip strėles, o mano keliai išdavikiškai priešinosi tiestis. Miriau iš gėdos, man atrodė, kad esu neverta čia būti, tačiau nepasidaviau, nepabėgau. Perlipau per lyginimąsi su kitais, pasirinkau – noras mokytis jogos man yra svarbesnis nei ambicija būti geriausia.
Lankstus nelankstaus, kaip ir sotus alkano, nesupras. O alkanas ar sotų gali suprasti?
Prie šios temos nuolat grįžtu. Turiu draugę, kuri dalo pasaulį į sėkmingus, tokius kaip ji, ir – nesusipratėlius. Ji šventai tiki, kad žmonės, kuriems nesiseka, yra nabagėliai, jie nemoka užmegzti ryšio su Visata ir todėl serga, juos kamuoja nepritekliai, nesutarimai su vaikais, tėvais, kolegomis ar darbdaviais. Mano draugė neabejoja – jai sekasi, nes ji teisinga, o jeigu kažkam nelabai – tegu susivokia, ką daro ne taip ir viskas susitvarkys. Ligos, nemeilės, nesėkmės kimba tik prie tų, kurie nesuvokia savęs ir Visatos dėsnių.
Aš daug ko nesuvokiu, bet sergu retai. Mano mitybos režimas čia niekuo dėtas, daugelis gyvena kur kas sveikiau nei aš. Manau, kad priežastis kita – man pernelyg įdomu gyventi, aš neturiu, kada sirgti. Mane kiekvieną rytą iš lovos verčia nenugalima jėga – aistra daryti tai, ką noriu ir ko negaliu nedaryti. Aš gyvenu normaliai. Neuždirbu tiek, kad galėčiau kiekvienais metais po mėnesį tobulintis naujuose jogos kursuose, bet tai jokia kliūtis, nes aš kiekvieną dieną mokausi savarankiškai. Man svetimo guru nereikia, turiu savo vyrą, kuris man yra didžiausias autoritetas ir geriausias draugas, turiu vaikus, o su jais savo universitetus eisiu iki gyvenimo pabaigos. Aš neturiu savo jogos studijos, o kartu neturiu ir rūpesčių, ką su ja veikti, kai keliauju ar rašau naują knygą. Jogos vietų apsčiai – namai, miško pievelės, kalnų papėdės ir pasaulio paplūdimiai.
Aš gyvenu normaliai, turiu daugiau, negu rodau, o kalbu mažiau, nei žinau. Tik dideli gali sau leisti būti kukliais. Jei nesi didis, nebūk kuklus.
