Štai, Egidijus Dragūnas, nors ir šimtas penktą kartą neturėdamas teisės vairuoti policijos pagaunamas už vairo, vis tiek yra geidžiamesnis už vidutinišką vadybininką iš Pilaitės – galite ginčytis, o reitingai iškalbingesni už tūkstantį žodžių. Na, o kad princas Haris suvirpins daugiau širdžių, turint galvoje, kad jis ne tik princas, bet ir atsidavęs karys, ir, kaip kalbama, jautriaširdis, už tą vadybininką, kuris šiaip jau visai nieko žmogus, tai nė klausimų nekyla. Vidutiniški dalykai yra nykūs, jie nejaudina, net pati juodžiausia juoda yra ryškesnė už drumstos balos neišraiškingą spalvą.
Filmai kuriami arba apie išskirtinius žmones, arba apie vidutiniokus, kurie gyvena savo neįdomų, pilką gyvenimą, o tada jiems netikėtai nutinka kažkas tokio, kas jau visai nėra vidutiniška. Na, gal ir yra tokių filmų, kurie prasideda rodant, kaip žmogus septintą ryto keliasi ir eina į darbą, o baigiasi jam po šešių einant namo – ir nieko per visą laiką nebūna įvykę. Bet aš tokių nemačiau ir abejoju, ar jie galėtų būti labai populiarūs.
Autorės iš Britanijos, Emily Gunnis, knygą „Prarastas vaikas“ išsirinkau taip, kaip išsirenku labai daug knygų – pagal Goodreads įvertinimą, aprašymą ir viršelį. Nors pirmos pasitaikiusios knygos neimu, nepasakyčiau, kad knygas renkuosi labai skrupulingai, bijodama suklysti. Prastos knygos irgi susideda į patirtį ir pamokas, nesureikšminu ir negailiu laiko tiems skaitiniams, su kuriais nepataikau. Čia juk ne paskutinė vakarienė prieš mirties bausmę, kad būtų tikrai apmaudu išsirinkti nevykusiai.
Knyga vystoma per du laikotarpius – pokarinį, apie šešiasdešimtuosius, ir apytiksliai dabarties laikus. Taip pat per kelias pagrindines herojes. Turiu pastebėti, kad toks pasakojimo būdas yra pavojingas – neretai viena linija rašytojams gaunasi įdomesnė už kitą, norisi tik pervesti lapus ir grįžti į tą istorijos dalį, kuri labiausiai sudomino. Šįkart taip nebuvo – kita istorija greitai užglaistydavo ilgesį ką tik skaitytai ir taip visą knygą. Tai puiku.
Aprašyti ir nutylėti, bet juntami karo padariniai psichikai – viena stipriųjų knygos savybių. Mes apie karus žinome labai daug faktinių dalykų: kuo šaudė, ką šaudė, kur miegojo, kas laimėjo, kurią dieną ir ką užėmė, kiek mirė, kiek išgyveno, net ką valgė ir gėrė. Bet daug mažiau – apie psichologinę traumą, kurią patyrė žmonės, matę, kaip į gabalus sprogsta jų draugai. Ne vien tai – be pasekmių psichikai negali šauti į kitą. Va taip, lyg niekur nieko. Gali nuryti, gali neparodyti, bet tu sau, psichika sau. Dar geriau – šioje knygoje nors ir prošmėžiais, kalbama apie tai, kad trauma buvo juntama, bet apie tai nekalbama – ir gyventi su ja turėjo visi, net ir tie, kurie patys nekariavo, bet laukė iš karo grįžtančių vyrų, tėvų, brolių. Daugiausiai moterys ir vaikai, seni ir paliegę.
Gaila, bet to buvo per mažai. Knyga visą laiką vaikščiojo ant labai plonos banalumo ribos. Nepasakyčiau, kad kažkur labai gėdingai nuslydo, o ir skaityti buvo malonu ir lengva. Bet perskaičius nieko daug iš jos ir neliko. Paskaičiau ir išgaravo – ir rašyti apžvalgos kažkaip nesinorėjo, neatrodė, kad yra daug ką pasakoti.
Todėl šią apžvalgą ir pradėjau nuo to, kad rašyti lengviausia yra apie tai, kas paliko didelį įspūdį – visai nesvarbu, gerą ar blogą. Iš blogo galima pasijuokti, gerą išgirti. O kai skaitinys toks vidutiniškas – lyg ir geras arba bent jau neblogas, bet neypatingas, entuziazmo daug nėra. Na, įsivaizduokite – jūsų namus apvagia ir išneša daug vertingų daiktų. Kai išsiaiškinsite su draudimu, policija, greičiausiai papasakosite artimam draugui. Kalbos bus daug. Jei laimėsite milijoną, greičiausiai irgi papasakosite – nebent jūsų draugai prasti ir jums teks tai slėpti, nes bijote draugų pavydo. Bet jei darbe praleidote eilinę savo dieną – tokią, kaip visos – vargu, ar skambinsite draugui, šaukdami „žinok ką papasakosiu! Šiandien nieko neįvyko!”
Trys žvaigždutės iš penkių – nebloga, neypatinga, lengvai skaitoma knyga. Jei skrendant atostogų oro uoste nieko geresnio pirkti nerasite, prie baseino susiskaitys lengvai ir maloniai. Bet greičiausiai nieko daugiau. Nebloga knyga, kaip neblogas tas vadybininkas iš Pilaitės.
