Žinote, man irgi gaila. Ne tik kai žmonės neverčia kalnų, nors tikrai galėtų, bet ir kai iššvaisto gyvenimą rėkdami, besitaškydami pykčiu, nemylėdami ir nesistengdami mylėti, atstumdami gyvenimo pasiūlymus, džiaugsmus ir malonumus. O tokių žmonių aš žinau ne vieną dešimtį. Man augant tokių buvo gal net daugiau nei tų, kurie eina per gyvenimą ištiesę rankas. Ir dabar ne tiek ir mažai.
Jūs tikriausiai žinote tą moterį, kuri eina per prekybos centrą susivaipiusi taip, lyg jai kas baisiausiai smirdėtų, o jai iš paskos vežimą stumia iki sprindžio dydžio sumažėti norintis vyras, visas susitraukęs, vykdantis cerberio nurodymus ir niekaip nepataikantis. Ta moteris savo pastumdėlį vyrą gali aprėkti dėl bet ko. Pavyzdžiui, kad paėmė agurkų, kai namie tų agurkų dar buvo: „Gal tu visai durnas?“
Tai nebūtinai moteris, gali būti ir vyras, kuris dėl visko ir visada kabinėjasi, gali būti net ir paauglys, kuris augo toje nervingoje aplinkoje ir kitaip tiesiog nelabai žino. Tokie žmonės visada randa kampą, iš kurio galima apkalbėti draugus, kaimynus, vaikus ar net nepažįstamus žmones. Nesąmonė, kad Petro sūnus gėjus, nesąmonė, kad Genutė užsirašė į meditacijos kursus, nesąmonė, kad sesers dukra nusprendė nestudijuoti iškart po mokyklos, nesąmonė, kad pusseserė yra veganė, nesąmonė, kad Marius nusipirko Škodą, nesąmonė, kad sūnus vaikšto po restoranus, užuot gaminęs namuose, nesąmonė nesąmonė nesąmonė.
Iš atostogų jie dažniausiai parsiveža atsiminimus, kaip viskas buvo brangu, iš vestuvių, į kurias buvo pakviesti, kaip bereikalingai buvo išleisti jaunųjų pinigai ant tų fejerverkų arba papuošimų, o be to, jaunavedžiai greičiausiai tikisi, kad vokeliai atpirks išlaidas – tema, verta begalinių diskusijų ir leidžiamos pasyvios agresijos. Iš svečių tokie žmonės pareina su įspūdžiais, kokias užuolaidas Petrauskai pasikabino – ot tai rupūžės, kiek jie uždirba. O tada gali būti ir isterija – tu pažiūrėk, kaip mes baisiai gyvenam. Mes neturim tokių užuolaidų. Net per televizorių stebėdami koncertą jie randa priekabių. Pavyzdžiui, per storas dainininkės kojas.
Jei tokio tipažo žmonės yra kažkieno tėvai ir vaikas suaugęs supranta, kad nebegali kęsti jų taškomų nuodų ir šnypštimo, paprastai būna padarytos išvados, kad vaikams arba pasimaišė galvoje, arba jie buvo įtraukti į kokią nors sektą, arba juos primokė psichoterapeutas. Nuteikė. Ne – ne jų elgesys kaltas, kalti tie kiti. Visada kiti. Vyras, vaikai, kaimynai, politikai.
Elizabeth Strout knygą „Olivija Kiteridž“ man dovanų atsiuntė „Balto“ leidykla – iš kelių pasiūlytų ją išsirinkau pati. Visų pirma, knyga yra pelniusi Pulitzerio premiją. Ir nors tikrai ne visi titulai ir laimėjimai man daug reiškia, Pulitzerio premiją laimėjusios knygos man paprastai palieka stiprų įspūdį. Be to, ji yra visiškai nauja ir veikiausiai lietuvišką leidimą perskaičiau viena pirmųjų šalyje. Aprašymas traukė, nepaisant to, kad Goodreads įvertinimas nesiekia 4 žvaigždučių. Reiktų pridėti, kad pagal knygą HBO pastatė serialą, kuris taip pat buvo labai stipriai įvertintas – jo dar nemačiau, bet dabar jau norėčiau tai padaryti.
Na, o pradžioje apie tokius nykius ir liūdnus žmones jums papasakojau ne šiaip. Pagrindinė knygos veikėja ir yra tokia. Na, ne tik tokia – ji gali būti ir įžvalgi, ir pareiginga, ir net jautri – tiesa, kaip dažniausiai tokiems personažams būdinga, kuo žmogus artimesnis, tuo sunkiau jai būti jautriai.
Knyga yra gąsdinančiai puikus tokio žmogaus ir prabėgančio gyvenimo atspindys. Vieną dieną tu leidi tulžį, o kitą – žiūrėk, gyvenimas prabėgo, kai ko jau ant šios žemės nebeliko ir tu tiesiog nebegali atsukti laiko. Tada ėda savigrauža dėl to, kad tai, kas brangiausia, iššvaistei neracionaliam pykčiui, kylančiam iš savo emocijų nepažinimo, gailestis, kad lupai savo vaiką, draskeisi, šnypštei. Bet nieko nepakeisi. Gali tik likusias dienas nebebūti toks ir priimti gyvenimo džiaugsmą, įsileisti jį. Arba taip ir numirti neatveriant širdies, nieko neįsileidžiant.
Skaičiau ir kartais buvo net koktu, kaip tai pažįstama. Skaitant skaudėjo, bet atsitraukti nesinorėjo. Priešingai – norėjosi nerti gilyn, o knygos gylis beribis. Knyga buvo tokia paveiki, kad norėjosi sugaudyti kiekvieną kartą, kai pati panašiai elgiausi, ir daugiau to nekartoti. Versti daugiau kalnų ir mažiau pasiduoti irzuliui.
Vienareikšmiškai penkios žvaigždutės iš penkių. Rekomenduoju jums knygą lengva širdimi. Net neabejoju, kad metų pabaigoje ją atsiminsiu, kaip vieną stipriausių, skaitytų šiais metais.
