Ne – aš manau, kad kartais reikia išsikeikti. Kartais reikia išsikaukti, išsistaugti ir išliūdėti, nes kai labai normalios emocijos, kaip pyktis, liūdesys, širdgėla, užspaudžiamos, lyg jų nebūtų, visa tai nedingsta. Tik pasislepia į kažkur mažiau matomą vietą ir tupi ten, plečiasi, kol nebetelpa. Tada jau laikykis. Todėl manau, kad visai nereikia apsimesti, jog toji liūdna gyvenimo pusė neegzistuoja. Ji – dalis paveikslo. Mano psichoterapeutė dar sako, kad neišjautęs liūdesio negali pilnomis saujomis semti džiaugsmo.
Amerikiečių autorės Elizabeth Strout knygą „Olivija, ir vėl“ iš leidyklos gavau dovanų. Man pasiūlė sąrašą naujo leidimo knygų, iš kurių pagal savo skonį pasirinkau skaitinių. Dėl šios knygos nesuabejojau – jei pirmiau būčiau užėjusi į knygyną ir pamačiusi knygą lentynose – tikrai būčiau nusipirkusi be didesnių ir net mažesnių klausimų. Dalykas tas, kad tai – knygos „Olivija Kiteridž“ tęsinys. O tą knygą aš įvertinau 5 žvaigždutėmis ir širdyje nešiojuosi iki šiol. Taigi, abejonių nebuvo – ir tokios smulkmenos, kaip kad autorės buvimas Pulitzerio premijos laureate, manęs jau visai nebekabino – yra, nėra, man taip patiko pirmoji knyga, kad jokie kitokie kabliukai nebesvarbu.
Pradėkime nuo to, kad nors knyga – tęsinys, tačiau ji puikiausiai yra knyga pati sau. Kad suprastumėte antrąją dalį, neprivaloma perskaityti pirmosios. Tačiau aš stipriai rekomenduočiau tai padaryti dėl labai paprastos priežasties: šioje knygų galybėje tai yra knyga, verta laiko.
Turiu pasakyti, kad praėjus beveik devyniems mėnesiams nuo tada, kai perskaičiau „Olivija Kiteridž“, daug kas jau buvo pasimiršę. Veikėjų vardai, kas už ko, su kuo, per ką. Tačiau visiškai neužsimiršo knygos aura ir spalva, jei galima taip pavadinti. Jausmas. Atsiminiau tą mane iki griežimo dantimis lietusią ir erzinusią pagrindinę knygos heroję. Ir man pasirodė įdomu, kad tik atvertus „Olivija, ir vėl“ – tas jausmas grįžo kaip senas, geras draugas, labai pažįstamas, tvirtas, o gal net ir tvirtesnis nei prieš tai. Knygos tęsiniai žmones – ir mane – dažnai gąsdina galimybe taip taikliai nebepataikyti, jei pirmoji dalis buvo labai stipri. O čia autorė kalė kaip su geru, galingu, kokybišku plaktuku. Tiesiai į širdį.
Elizabeth Strout turi talentą – o gal ištisą galią – apie gyvenimą kalbėti nebanaliai. Ir jo neromantizuoti, neapsimetinėti, kad viskas gerai – tik gerai, tik smagu, tik gražu. Tai nereiškia, kad ji kalba tik pesimistiškai. Grožio jos rašyme irgi yra. Bet jai virtuoziškai išeina išversti žmonių odą į kitą pusę ir groti jautriausiais nervais, kokius tik turime. Imti žaizdas, skaudulius, nerimą, baimes, norėjimą, bet negalėjimą. Kad ir senatvė – autorė žodžiais užrašo senatvę ir ėjimą į mirtį. Jokio romantizavimo ir idealizavimo – o juk šiais laikais mėgstama viską medumi patepti, kad tik ko neįžeidus.
Neturiu nei vieno blogo žodžio. Skaitant skaudėjo taip, lyg kas širdį grėbliais brauktų. Atrodė, kad kas po vieną rautų plaukus. Lėtai, bet uoliai. Pakenčiamai, bet vis primenančiai, kad skauda. Norėčiau duoti 6 žvaigždutes, deja, pasirinkau vertinimo sistemą, kur daugiausiai galiu išdalinti 5. Taigi, 5 žvaigždutės iš 5, neabejoju, kad knyga atsidurs geriausių šiemet perskaitytų knygų sąraše.
