Dabar populiaru sakyti – dovanokite ne daiktus, o emocijas. Tad ir aš savo vyrams siūlau padovanoti emocijas – tokias, su kuriomis mums, moterims, tenka susidurti kone kasdien.
Diena su vaiku
Kai man gimė pirmagimis buvau visiškai žalia. Ką gali 22 metų mergina suprasti apie vaikus? Nors tuo metu man atrodė kitaip.
Mano vyras turėjo šiokią tokią patirtį, nes jau turėjo dukrą. Tad man, dar gulint ligoninėje su šviežiu gero sprindžio dydžio pjūviu pilvo ertmėje, jis rūpinosi sūnumi – keitė sauskelnės, prausė, perrengdavo, valė bambą ir sūpavo. Aš tik gulėjau kaip karalaitė lovoje. Tai nepasikeitė ir grįžus namo – jis buvo itin įsitraukęs į vaiko priežiūrą bei auginimą.
Visos tetulytės man sakė: „Oi, Eglute, kaip tau gerai, kad vyras padeda auginti sūnų". Palaukit, palaukit. Padeda? Kokia čia pagalba? Vaikas kieno? Mano ir jo. Jis nepadeda, o augina kartu. Ir tai yra normalu. Taip turėtų būti. Bet mumyse tiek įsišakniję, kad vaikas – tik mamos reikalas.
Tad girdžiu tiek atvejų, kai po darbo grįžę vyrai ne rūpinasi naujagimiu, o dar nenusiavę batų klausia – kas vakarienei ir likusį vakarą drybso prie televizoriaus, o nakčiai išeina miegoti į kitą kambarį. Kažkur girdėta? O tu turi vėl judėti trajektorijomis – vystymo lenta, lova, vonia. Ir taip 24/7. Laimė nusišypso, kai kartą per savaitę išleidžia žmoną susitvarkyti nagų pas kaimynę. Pabrėžiu – išleidžia. O vyrus, imančius „biuliotenius“ dėl sergančių vaikų, tektų išvis įrašyti į Raudonąją knygą.
Sporto klubo abonementas ir griežta dieta
Kiek susiskambinu su draugėmis – susitikti dabar negalime – tai viena džiaugiasi, kad nukrito 3 kilogramai nuo grikių dietos, kita užsirašė vizitui pas dermatologą, nes nori susileisti tarpuakyje botulino toksiną, dar viena taupo pinigus krūtų implantams. Nors kai pažiūri – ir taip gražios moterys.
Bet pakalbėkime apie vyrus. Kokie standartai keliami jiems? Ar kas nors esate girdėję vyrą, kuris savyje matytų kokių nors trūkumų? Aš – ne. Per savo menkai nugyventus 27 metus nė karto – nei iš vyresnio, nei iš senesnio. Nors ir trumpos kojos ar atsikišęs pilvas ir plaukų kupeta jau nebe kaip šešiolikos. Ir beveik visada – šalia jų nors ir ne pačios didžiausios gražuolės, bet vis tiek gana simpatiškos moterytės. Nagučiai sutvarkyti, plaukai nudažyti, pasukti ir pilvo rinkių mažiau nei pas sutuoktinį.
Ir tos kalbos, kad labiausiai moterų išvaizdą kritikuoja kitos moterys – netiesa. Tokių šlykščių komentarų apie save ar kitas girdėjau tik iš vyrų. Iki šiol akyse stovi vaizdas, kai dar mokyklos laikais būrelis bendraklasių įsijungę Youtube žiūrėjo „Victoria‘s Secret“ šou ir kandžiai komentavo – tai vienos skruostai per daug įdubę, kitos užpakalis per žemai, trečia šiaip kažkokia „žaba“. VIC TO RIA‘S SEC RET MO DE LIUS. Tas kosmines moteris, kurios man ir dabar atrodo kaip ateivės – iš kur tokios ilgos kojos ir tokia liekna talija, o veidai lyg vaškinis.
Leisti patylėti ar daryti kaip reikia
Laimei, aš augau šeimoje, kurioje negirdėjau, kad moteris kažko daryti negali. Tėvai visada sakė, kad galiu būti tuo, kuo noriu būti. Augau gana liberaliai – netgi sakyčiau nelabai auklėjama. Tai nereiškia, kad trainiojausi kiemais ir spjaudžiausi pakampėmis. Buvau gera mokinė, o mama iš mokyklos susirinkimų grįždavo išklausiusi liaupses. Vis tik tėvams draskyti akis mėgau. O tikrai. Padraskau ir dabar – ne tik tėvams, bet ir vyrui. Žinau, tai nėra gerai, reiktų bendrauti konstruktyviau, mažiau impulsyviai, bet bent esu laisva.
Sau per gyvenimą leidau labai daug. Beveik neklausiau tėvų ir gyvenau taip, kaip norėjau. Tai nereiškia, kad man tėvų nuomonė nerūpėjo, bet sprendimus priimdavau pati. Dėl to džiaugiuosi, kad iki šiol neturiu to kvailo kaltės jausmo viduje ir nerimo – ką pagalvos kiti.
Dar dabar girdžiu žmones bekalbant – rūkanti moteris – negražu. O ką rūkantis vyras svajonė? Man jis labiau primena vaikščiojančią peleninę. Moteris ir keiksmažodžiai – neduok Dieve. O besikeikiantis vyras, ką etiketo žinovas? Ir rasčiau dar daug tokių stereotipų.
Bet man labiausiai patinkantis ir viską vainikuojantis – moteriai geriau patylėti. Sako, kai moteris nutylės – namie nebus konfliktų. Žinoma, iš kur jie bus, jei žmona tylės? Vienam pyktis neina.
Manęs niekas nėra užtildęs, aš, matyt, per daug mėgstu kalbėti. Bet dar geriau, kai kalba vyrai, tu įsiterpi – o jie neklauso. Tau į akis nepasako užsičiaupti ar net nepertraukia, bet žiūri tuščiomis akimis ir po tavo paskutinio sakinio pasako arba juokelį, arba kažką sau šneka toliau. Ir dar vienas geras – moterų vadinimas mergaitėmis. Jie tai sako nepiktybiškai ir ne iš pikto, bet tiesiog. Toks bendras fonas. Nors tau trisdešimt dveji, turi du aukštuosius ir du vaikus.
Daugiau Eglės tekstų galite rasti ČIA.
