aA
Siaubingai nemėgstu įvairiausių knygų topų: šimtas knygų, kurias turi perskaityti per gyvenimą, geriausios metų knygos, rekomenduojamų knygų moterims ar vyrams dešimtukas ir taip toliau. Aš nė nesugebėčiau tiksliai įvardinti savo mėgstamiausios – to paklausta paprastai įvardiju kokią nors vaikystės knygą, kurią esu skaičiusi kelias dešimtis kartų.
Fausta Marija Leščiauskaitė
Fausta Marija Leščiauskaitė
© DELFI

Suaugusi knygas skaitau po kartą – man per daug tų, kurias noriu perskaityti, o dar neskaičiau, kad turėčiau prabangą vėl ir vėl į rankas imti tą pačią. O vaikystėje Astridos Lindgren knygas skaičiau vėl ir vėl iš naujo nesuskaičiuojamai. Pavyzdžiui „Nykštuką Nilsą Karlsoną“ – bent trisdešimt. „Bertilis stovėjo prie lango ir žiūrėjo į lauką. Temo. Lauke tvyrojo rūkas, šalta ir nesmagu. Bertilis laukė pareinant mamos ir tėčio. Taip labai laukė, kad keista, kaip jie nepasirodė po gatvės žibintu tik todėl, kad jis be galo nekantravo“ – užrašiau knygos pradžią iš galvos, vienas kitas žodis gali būti ir netikslus, tik sakau, kad ją moku kone mintinai.

Metų pabaigoje vis dėlto pagalvoju, kurios knygos įsiminė. Tai ne topas, ne rekomendacinis sąrašas, ne brukimas būtinai perskaityti. Aš skaitau daug ir per metus tų perskaitytų knygų susikaupia ne viena dešimtis, bet dauguma tiesiog išgaruoja nepalikdamos ženklo. Ir čia nieko tokio, nereikia ant knygų statyti savo gyvenimo prasmės ir reikšmingumo – pakanka ir to, kad skaitant buvo gera. Bet, žinoma, malonu, jei pataikai ant kažko, kas pakutena tave giliau, ilgiau, stipriau.

Anąmet prie tokių knygų, kurias puikiai atsimenu, stipriai, priskyriau Taros Westover „Apšviestąją“. Tai tikra istorija, galima sakyti – kraštutinių mormonų gyvenimo dokumentika. Jei skaitytum ir žinotum, kad istorija išgalvota, manytum, kad nuo autoriaus fantazijos net žiežirbos lekia. O dabar vis bijai patikėti, kad šiandien – tiesiog šią minutę – žmonės taip gyvena. Mokslo baimė ir neigimas, tikėjimas sąmokslo teorijomis, visiškas savo emocijų nesuvokimas ir nevaldymas, psichologinis, fizinis smurtas, neigimas to, kas egzistuoja, bandymas sukurti gyvenimą ir bendruomenę pagal savo baimes ir pasaulio supratimą. Paskaitykite, jei neskaitėte.

Na, o praeitą savaitę į mane kreipėsi „Balto“ leidykla, pasiūlydama atsiųsti knygų, ką čia ir deklaruoju. Pasiūlė gal šešetą, iš kurių mane sudomino trys, jas ir atsiuntė. Tarp jų buvo JAV gimusios, o dabar Berlyne gyvenančios Deboros Feldman knyga „Neortodoksiška“ – ir tuoj papasakosiu, kodėl užsiminiau apie „Apšviestąją“. Knygos tapatinamos – tiek užsienio apžvalgose, tiek leidykla, siūlydama atsiųsti, sakė, kad jei patiko anoji knyga, galimai sudomins ir ši. Jos abi yra žiaurių bendruomenių, egzistuojančių šiuolaikiniame pasaulyje ir gyvenančių pagal savo taisykles, dokumentikos. Bendruomenės skirtingos, tačiau koks skirtumas – muši su plyta ar su lazda? Užmušti gali ir su vienu, ir su kitu, skaudės abiem atvejais.

Knygoje autorė aprašo savo – Satmaro chasidų bendruomenėje – vykusį gyvenimą. Satmaro chasidai – tai viena didžiausių chasidų bendruomenių pasaulyje, susikūrusi tik po Antrojo Pasaulinio karo. Iki tol tokia bendruomenė neegzistavo, tikintieji priklausė kitoms pakraipoms, tačiau žiaurūs įvykiai suformavo priežastį ir norą taip stipriai atsiskirti nuo išorinio pasaulio. Nemažai Satmaro chasidų tiki, kad genocidas buvo dievo bausmė dėl to, kad žydai tapo normalia bendruomenės dalimi – pasidarė panašiais į kitus, perėmė aplinkinių įpročius, be to, parodė, kad neblogai prasigyveno ir apskritai pernelyg susikoncentravo į fizinį materialųjį gyvenimą. Taigi, naujai susiformavusi bendruomenė stengėsi gyventi priešingai tam, kas neva sukėlė dievo rūstybę.

Satmaro chasidai, kaip leidžia suprasti knygos autorė, vienintele žmogaus, o ypač moters, gyvenimo prasme ir pareiga, laiko vaikų turėjimą – svarbu atkurti genocido sunaikintą žmonių skaičių. Nesvarbu psichologinė savijauta, poreikis saviraiškai, nesvarbu net ir fizinis blogumas, ligos, kol tai leidžia turėti vaikų. Moteris – tai tik įrankis, mašina vaikams gimdyti. Todėl ribojamas priėjimas prie mokslo, leidžiami tik tam tikri darbai, yra nustatytas laikas, kada moteris privalo atsiduoti vyrui – pavyzdžiui, autorė pareigą atlikti privalėjo bent jau kiekvieną penktadienį – reguliuojama moters apranga ir išvaizda. Radikalioji Satmaro chasidų dalis moterims liepia skusti galvas ir nešioti perukus, net ir karštą dieną privalomos storos kojinės, kad būtų akivaizdu, jog matosi ne nuogos kojos – o tik jas dengianti medžiaga. Knygoje gana išsamiai aprašoma ir tai, kokią vietą, palyginus su vyru, užima moteris. Pavyzdžiui, moteris privalo padaryti viską, kad nesugundytų svetimo vyro – neleistų jam padaryti nuodėmės, nes jei jis, sakykim, ją išprievartaus, tai už tą jo nuodėmę vėliau prieš dievą atsakyti turės ji. Gi suviliojo, davė jam priežastį. Pasakojama kaip bendruomenė slapsto žiaurius pedofilijos skandalus ir net žmogžudystes.

Deborah Feldman rašo apie tai, ką reiškia atsiskirti nuo tokios bendruomenės, kai iš esmės nežinai, nemoki elgtis už Satmaro chasidų bendruomenės durų, kaip moterys, išeidamos, beveik šimtu procentų rizikuoja prarasti vaikus, nes bendruomenė jų neatiduos. Ir visa tai šiandien vyksta viename Niujorko rajonų. Dabar, kol jūs skaitote.

Žinia, knyga sukėlė labai didelį nepasitenkinimą. Satmaro chasidai yra stipri bendruomenė, galinga. O tokios bendruomenės į jų tvarkos sujaukimą reaguoja aršiai – ir nieko čia nenustebinsi, Lietuvoje įsikišus ir pasakius, kad vaikų mušti nevalia, prasideda maršai ir muštynės, tai ką kalbėti apie atsiskyrėlius, gyvenančius grynai savo pasaulyje.

Knygą galima skaityti kaip vadovėlį. Kai kada žmonės sako, kad romanus skaityti nevertinga – o tada aš sakau, kad jie paprasčiausiai skaityti nemoka. Būtent iš romanų susigriebiau labai daug istorinių žinių, žinių apie šalis, papročius, atskiras bendruomenes, apie tai, kaip šalyse gyvena vienos ar kitos grupės, apie Turkijos politiką, narkotikų kelius Australijoje – ką tik nori. O ši knyga tai apskritai žinių šaltinis. Beveik kiekviename sakinyje sužinai kažką naujo. Ji kupina informacijos, tik griebk. Man tai didžiulis pliusas.

Kalbant apie minusus, man joje pritrūko gyvybės. Dialogų, įvykių. Ji labiau kalba apie pojūčius ir mintis, o, pavyzdžiui, „Apšviestoji“ vis klupdė vis naujais nutikimais.

Keturios žvaigždutės iš penkių, bet šįkart iki penkių visai arti. Vis svarsčiau – gal penkios, bet čia gal koją ir pakišo tas lyginimas su kita labai labai gera knyga. Vis dėlto, perskaityti rekomenduočiau absoliučiai kiekvienam.


www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(69 žmonės įvertino)
1.2899

Fausta Marija Leščiauskaitė. Protingo elgesio gidas pardavėjoms arba „kaina į PM“ (59)

Vilniuje yra viena parduotuvė , kurioje parduodamos tikrai neblogos itališkos maisto prekės. Ir...

Fausta Marija Leščiauskaitė. Pasaulį užkariauti galima nepriklausomai nuo užpakalio dydžio (107)

Negana to, kad didesnė dalis Lietuvos moterų nejaukiai jaučiasi dėvėdamos šortus, nes...

Amarylis Fox „Gyvenimas po priedanga“: moterys nori skaityti apie ginklus, ne apie lūpdažius Faustos Marijos Leščiauskaitės knygų apžvalga (11)

Kai pradėjau leisti žurnalą, susidūriau su bjauriu sovietiniu kai kurių reklamdavių palikimu:...

Fausta Marija Leščiauskaitė. Nustokite skyrybas vadinti tragedija, nes šalyse, kur jų nedaug, bobos vieta yra labai aiški (230)

Šiemet skyrybų sezonas atrodo derlingas. Tiesa, nors iš portalų antraščių atrodo, kad tokių...

Rachel Winters „Meilė pagal sutartį“: pirmą kartą gyvenime nesugebėjau pabaigti Faustos Marijos Leščiauskaitės knygų apžvalga (12)

Koks jūsų santykis su knygomis, kurias pradedate, bet skaitymas tampa kančia? Man įprasta būdavo...

Top naujienos

Valdančiosios daugumos atstovas: kai kurie mūsų ministrai nepajėgūs adekvačiai vertinti situacijos, laikas su jais atsisveikinti  nuskambėjo kritikos ir Nausėdai  (276)

Toliau vykstant migrantų krizei, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD )...

Dailius Dargis | D+

Anglijoje nuo policijos besislapstantis komisaro sūnus praskleidė gangsterių pasaulio širmą: lietuviai yra patys baisiausi mafijozai

Nuo teisėsaugos persekiojimo iš Lietuvos išvykęs ir Jungtinėje Karalystėje įsitvirtinęs...

Dėl naujos sutarties nesusitaręs Messi palieka „Barcelona“

„ Barcelona “ klubą sudrebino didžiausia permaina šiame amžiuje. Katalonų futbolo ekipos...

Minsko oro uostas: atšauktas dar vienas reisas iš Irako į Baltarusiją (27)

Irako oro bendrovės „Fly Baghdad“ skrydis iš Bagdado į Minską, turėjęs įvykti penktadienį,...

Tendencijų viršūnėje – švarkai, tačiau kokį rinktis, kad neprašautumėte?

Kokia vasara be koketiškai ir nekaltai apnuogintos odos? Greičiausiai – nuobodi ir tokia, kokios...

Europos miestas, kuriame kiekvienas rytas tarsi šventė: turėdami tokius paplūdimius ir lietuviai daugiau šypsotųsi

Ko jau ko iš Valensijos gyventojų galėtų pasimokyti lietuviai – tai meilės gyvenimui. Atrodo,...

Joana Balčiuvienė | D+

Jei miegamąjį paliko aistra, neskubėkite nuteisti santykių: priežastis gali būti labai paprasta

Mylitės kartą per dvi savaites, o gal kartą per du mėnesius? Jau kuris laikas įtarinėjate, kad...

Karantino kriterijai turėtų keistis: daktaras Strioga pasakė, kada grėstų griežčiausi ribojimai (119)

Artėjantis ruduo kelia vis daugiau klausimų dėl karantino : ar jis vėl bus ir, jeigu bus, tai...

Atsargos pulkininkas: vien siena Lietuvos neapsaugos, metas aktyvuoti NATO straipsnį skaičiai gali augti iki dešimčių tūkstančių (462)

Lietuva nepakankamai rimtai žiūri į migrantų krizę, sako atsargos pulkininkas Vaidotas...