Žinoma, kažkam tikriausiai ir mano vartojimas bei apetitas atrodo per didelis. Bet jaučiuosi turinti taisykles ir pasaulėžiūrą, kurie turėtų mane vesti mažesnio vartojimo link. Pavyzdžiui, aš jau daugelį metų griežtai nemėtau maisto. Visokios daržovių lupenos ir galiukai keliauja nuvirti į sultinį. Atlikusios daržovės ir kruopos nukeliauja į sriubą. Mano namuose valgyti praeitos ar užpraeitos dienos maistą, jei jo liko, yra norma. Stengiuosi turėti porą šaldytuvo tuštinimo ir valymo dienų, kai gaminu tik iš to, kas yra, sunaudodama visus įmanomus likučius, ir tik tada jį naujai užpildau pirkiniais.
Plastikinių maišelių naudojimą iki minimumo sumažinau jau seniai. Ne visada su savimi pasiimu daugkartinių maišelių biriems produktams, bet praktiškai visi daržovės ar vaisiai su menkomis išimtimis į mano vežimą keliauja be maišelių. Stengiuosi (ir dažniausiai pavyksta) į parduotuvę su savimi atsitįsti ir daugkartinių maišų. Ten, kur galiu, kai turiu laiko, einu pėsčiomis. Renku kitų paliktas šiukšles gatvėse, parkuose ir kaimynystėje. Gal šešiasdešimčia procentų sumažinau drabužių bei visokių daikčiukų pirkimą, o taip pat maždaug penkiasdešimčia procentų padidinau pirkimą iš atsakingai arba atsakingiau veikiančių verslų. Pavyzdžiui, dabar suplyšo mano sportbačiai ir aš jau ilgokai ieškau tokių, kurie būtų gaminti Europoje, o ne trečiojo pasaulio šalyse, ir kurie būtų padaryti iš perdirbtų medžiagų. Atrodo, radau. Be to, juos turėsiu vienus – man tiek užtenka. Vieni kedai pasaulio nepakeis, bet aš galiu pakeisti save, galiu save kontroliuoti. Vadinasi, tai gali kiekvienas pasaulio žmogus. Ir tai man teikia vilties. Nekalbu apie utopiją – nesitikiu, kad žmonės grįš į medžius, viliuosi tik didėjančio sąmoningumo, o ne madų vaikymosi.
Apie kalnus daiktų, maisto ir drabužių, kurie netelpa į mūsų spintas, spinteles bei namus, parašysiu atskirą straipsnį – tam reikia daugiau erdvės nei turi mano knygų apžvalgos. Bet šitas obžoriškumas turtingame pasaulyje man kelia pasišlykštėjimą ir siaubą.
Islandų rašytojo Andri Snaer Magnason knyga „Apie laiką ir vandenį“ į mano rankas pateko atsitiktinai. Gavau ją dovanų iš leidyklos, tiesa, visiškai per klaidą. Kai ši man pasiūlė išsirinkti kažką iš išleistų naujienų, pasirinkau tris knygas, tarp kurių šios nebuvo. Bet pakuotojai sumaišė siuntas ir man išsiuntė visai ne tas knygas, kurių buvau užsiprašiusi. Leidykla pasakė šias pasilikti ir aš truputį raukiausi – stengiuosi namuose neturėti daiktų, kurių man nereikia. O knygos atrodė visai ne mano skonio. Pasirodė kažkaip švaistuoliška. Kita vertus, tai buvo proga išstumti save iš komforto zonos, o tai visada reiškia tobulėjimą. Net jei patirtis nepasirodo maloni, tu visada kažką išmoksti. Kadangi „Apie laiką ir vandenį“ Goodreads platformoje pasirodė įvertinta dosniomis 4,3 žvaigždutėmis, be to, buvo parašyta islandų rašytojo, o aš jaučiu simpatiją šiauriečiams rašytojams, ir dar viršelis atrodė malonus akiai, nusprendžiau duoti skaitiniui šansą.
„Apie laiką ir vandenį“ šioks toks žanrų ir temų mišinys. Tačiau autorius vis remiasi į budistinį mąstymą, kuris teigia, kad viskas tarpusavyje yra susiję, ir skaitant anksčiau ar vėliau viskas iš tiesų susisieja. Knyga prasideda nuo šiaurietiškai liūliuojančių šeimyninių prisiminimų, nuo šeimos portreto, senelių ir vaikaičių, o vėliau keliasi prie aplinkosaugos temų, sudėtingų terminų ir vandenyno rūgštėjimo. Viskas susisieja: pasaulis prieš, apvalinkime, šimtmetį, koks pasaulis bus po, apvalinkime, šimto metų, ir kas gamtoje vyksta dabar.
Andri Snaer Magnason leidžia suprasti, kad klimato kaitos temomis rašo todėl, kad junta atsakomybę: sakosi yra žmogus, gebantis pasakoti, rašytojas, todėl būtų neatsakinga ir abejinga savo talento nepanaudoti papasakoti tai, ko mokslininkai galbūt aiškiai iškomunikuoti nemoka. Ir iš vienos pusės – taip, sutinku, iš kitos pusės, man nepasirodė, kad jis gerai komunikuoja. Gal tiesiog pati tema be galo sudėtinga? Ir iš tiesų buvo temų, kurias rašytojas man išaiškino, tačiau didesnė dalis knygos buvo sunki ir nuobodi, šokinėjanti bei neaiški.
Tačiau čia pat buvo ir visos tos eilutės, kurias norėjau išsirašyti atminimui. Pavyzdžiui, mintis, kad visuomenė dabar sėdi prie vaišėmis nukrauto stalo ir bando išsivemti, kad tilptų dar vienas desertas. Knyga buvo gausi įkvepiančių, purtančių, skaudinančių minčių, ryškių ir kvapą gniaužiančių metaforų. Negaliu pasakyti, kad už kantrybę kankinantis prie ištisų nuobodžiųjų gabalų, nebuvau apdovanota.
Džiaugiuosi perskaičiusi, esu dėkinga už klaidą, per kurią knyga atsidūrė mano rankose. Kaip ir kiekvienas išėjimas iš komforto zonos, šis man atvėrė naujų minčių klodus. Užkabino daug temų mano ateities straipsniams bei laidoms. Už visa tai knygai esu dėkinga, bet nesijaučiu kūriniui galinti duoti daugiau nei 3 žvaigždučių iš 5. Knygoje yra geros informacijos, puikių idėjų, nepamirštamų palyginimų, tačiau kaip visuma ji turėjo nemažai silpnų vietų, kurios daugiausiai remiasi į literatūrinį neapjungtumą ir kalbėjimo nuobodumą.
