Jau pasakojau jums – prieš išvykdama į Italiją susipirkau nemažai knygų, dalį gavau dovanų, bet taip skubėjau, kad nė pati nelabai žinojau, ką į ilgai lauktą kelionę vežuosi. Taigi, „Vadink mane savo vardu“ man buvo staigmena. Ir būtent dėl šios knygos ir mano santykio su ja buvau apkaltinta velnias žino kuo. Vienas skaitytojas įtartinu dalyku palaikė tai, kad nebuvau girdėjusi apie knygą, nes filmas, pastatytas pagal ją, buvo rodytas Lietuvoje ir nominuotas Oskarui. Nelaimėjo, bet vis tiek. Nesu tikra, kuo mane kaltino – nes jei knygą iš leidyklos gaunu dovanų, visada tai deklaruoju, o ir tos dovanos visada gauna labai skirtingus mano įvertinimus. Esu tokiai dovanai skyrusi ir vieną, ir penkias žvaigždutes. Gal kaltino, kad išgalvojau istoriją? Na, dabar jau nesužinosim, tokius įtarius žmones, kurie visur įžvelgia klastą, savo erdvėje užtildau visiems laikams. Tam yra senas geras block mygtukas.
Beje, filmą aš pagaliau pažiūrėjau – vos prieš porą dienų. Ir tada kuo puikiausiai supratau, kodėl aš jo nebuvau mačiusi. Negaliu pakęsti prancūziško kino. Su prancūzų literatūra, maistu, vynais – viskas gerai. O štai nuo jų kino aš esu per vieną žingsnį nuo nervinių traukulių. Ko gero kažkur prie kino teatro repertuaro buvo nurodytos šio filmo sąsajos su prancūzų kalba ir Prancūzija, taigi, aš jį lengva ranka nustūmiau prie tų, kurių žiūrėti nė nesvarstau. Kodėl žiūrėjau dabar? Nes buvau užliūliuota knygos ir kaip tikra narkomanė norėjau dozės – dar vienos tos istorijos dozės.
Tačiau filmas man visai nepatiko, nepaisant to, kad jį labai rekomendavo man artimi žmonės. Peržiūrėjau, pabaigiau ir kai kada net mėgavausi, bet vėl – tik knygos dėka. Na, o filmas man buvo blankus atspindys. Tiesa, Timothee Chalamet vaidino nuostabiai ir geresnio aktoriaus šiam vaidmeniui nė negali būti. Bet tiesa ta, kad man nepatiko. Jei knygai skyriau penkias žvaigždutes iš penkių, filmui skirčiau daugiausiai dvi.
Vis dėlto, manęs laukė dar viena džiugi naujiena. Skaitydama knygą visada peržiūriu redakcinį puslapį. Visų pirma – iš pagarbos tų žmonių darbui. Visų antra, dirbdamas leidyboje dalį tų žmonių tu iš toliau ar arčiau žinai. Tąkart mane nudžiugino Rasos Bataitytės – UŽKALNIO žurnalo redaktorės – vardas. Pasirodo, Rasa redagavo „Vadink mane savo vardu“. Žinoma, parašiau jai, nes visada parašau tiems, kuriuos pažįstu, kai skaitau jų darbą. Taigi, mes maloniai pasišnekėjome, o tada Rasa man pasakė, kad yra ir antroji knygos dalis – jos manymu, gal net ir dar geresnė. Apėmė nuojauta, kad jei leidykla man įdėjo pirmąją dalį, gal įdėjo ir antrąją. Pasirausiau savo knygų krūvelėje, kuri tirpsta – ko gero teks siųstis dar knygų į Italiją – ir prašom. Yra.
Andre Aciman knygą „Surask mane“, vadinamą „Vadink mane savo vardu“ tęsiniu, kaip jau supratote, man padovanojo leidykla. Goodreads platformoje ji įvertinta vos 3,3 žvaigždutės – gerokai mažiau nei jos pirmtakė. Tai nenustebino. Žmonės visada nori geriausių istorijų tęsinių, nes tie herojai tampa jų gyvenimo dalimi. Ir labai retais atvejais žmonės nenusivilia. Galvojau, kaip bus man. Beje, kalbos redaktorė Rasa mane įspėjo, kad toji knyga gali būti pati sau – ne tik kaip tęsinys. Taigi, laikiausi įsikibusi tos minties, kad pirmoji dalis manęs neturi įpareigoti.
Knyga pralėkė kaip akimirka. Pripažinkime, ant jos stovėjo nejuokingi lūkesčiai, kad ir kaip stengiausi kitaip. Bet nė akimirkos nepasigailėjau ją skaitydama. Taip, ji šiek tiek kitokia nei pirmoji. Pirmąją pusę knygos šiek tiek ilgu tų pirmosios knygos emocinių išprotėjimų, nes ką Andre Aciman moka, tai kalbėti jausmais. Galvoju, kad gal dėl to filmui situacija ir buvo tokia nedėkinga, nes autorius sugeba parašyti knygą kone vien iš minčių ir jausmų – gali visai nieko nevykti. Parodyti tai vaizdu – pragariškai nedėkinga.
Tačiau antrojoje knygos pusėje grįžo ir šioji autoriaus savybė. Liūliavo tuo jausmų sproginėjimu, liūliavo kažkokia nesąmoningai didele meile, kurią net suvokti sunku, sunku nusakyti. Liūliavo supratimu, kad tai – ne tik apie romantinę meilę. Tai – ir apie tėvišką meilę, didžiulę, tokią, kurios visi ilgimės, net tie, kurie tokios nepatyrėme.
Jei būtina lyginti, pirmoji dalis man patiko šiek tiek labiau. Bet lyginti aš nenoriu. „Surask mane“ yra nuostabaus grožio knyga. Suprantu, kodėl žmonės ją vertina prasčiau – nes skaitydami pirmąją jie dar nebuvo spėję patys sugalvoti, kaip viskas turi būti. Na, o belaukiant antrosios knygos, vaizduotė jau buvo padariusi savo. Žmonės kiekvienas sau jau turėjo įsivaizdavimą, kaip reikia. O kur dar tie didžiuliai lūkesčiai.
Tačiau man tai yra neginčytinos 5 žvaigždutės iš 5 ir kuo nuoširdžiausia šios knygos rekomendacija. Tikiuosi neužilgo sužinoti, kad egzistuoja 3, 5 ir 11 šios knygos dalis, nes man dar maža.
