Tada pridėdavau, kad galimai jie moteris maišo su kvaišomis – ir jei turi galvoje kvaišas, tada ne, tekstukų kvaišoms žurnale nėra. Visos kitos moterys kuo puikiausiai skaito apie istoriją, psichologiją, net apie ginklus – ir lygiai taip pat padorus vyras gali skaityti apie parfumeriją ar meną ir tai niekaip nepakenkia jo vyriškumui, nebent tas vyriškumas toks trapus, kad galima vadinti, jog jo apskritai nėra.
Amerikiečių autorės Amarylis Fox knygą „Gyvenimas po priedanga“ man atsiuntė leidykla „Balto“, kartu su dviem kitomis, kurias jau aprašiau seniau. Tai aiškiai deklaruoju, nes tie, kurie nori kurti sąmokslo teorijas, užsikabina už menkiausio bezdaliuko. Tai prašom – viskas kaip ant delno. Tačiau išsirinkau knygą pati, iš kelių pasiūlytų mane ji sudomino. Ant viršelio parašyta „10 metų elitiniame CŽV padalinyje“ – skamba kaip istorija, kurią net aklas, klišas balandis pasakodamas, turėtų šansų sudominti. Tokios vietos ir tokios patirtys beveik neturi šansų būti neįdomiais. Be to, knyga įvardinta New York Times bestseleriu. Įvertinimas „Goodreads“ nelabai ką sako: 3,9 žvaigždutės. Gali būti gerai, gali būti blogai. Lietuviški atsiliepimai įkvepia ne per labiausiai, bet tiesą sakius, jais pasikliauju vis mažiau ir mažiau. Mes esame bambeklių tauta, ištraukti pagyrimą – sunkiau nei mano šuniukei Arizonai iš dantų ištraukti pasivogtą dešros gabalą. Jei pasigriebė, tai padarys viską, kad nebeatiduotų.
Kaip jau supratote, knyga – tai autorės istorija. Ne tik darbo, bet ir jos asmenybės, pradedant vaikyste, baigiant atsisveikinimu su sekinančiu darbu CŽV. Kai kurie skaitytojai teigė, kad juos erzino ilgai besitęsiantis supažindinimas su autorės vaikyste, o man tai buvo puiku. Lygiai taip pat, kaip intarpai apie jos savijautą, jos saviidentifikacijos paieškas, pasimetimą tarp realaus gyvenimo ir fiktyvių tapatybių, kurios reikalingos kaip priedanga, dirbant tokį darbą. Man patiko autorės istorija ir tai, kaip ji jautėsi Oksfordo universitete, studijuodama teisę – tarsi scenoje, prabangiame vakarėlyje, kur daug kalbama, kalbama įtaigiai, protingai, bet mažai daroma.
Knyga man skaitėsi lėtai – nors dėl akivaizdžių priežasčių Amarylis Fox atskleidė ne tiek jau daug, vis dėlto, knyga buvo pilna veiksmo ir detalių. Mažai svarstymų, daug atpasakojimo, ką teko patirti. Nuo ilgų apmokymų, išbandymų, kuriuos reikia išlaikyti, norint užsiimti svarbiausiais darbais, iki tave sekančių klaidinimo, sukant ratus po miestą. Ar sužinojau kažką labai naujo? Na, tokio, kad nustebintų, ne. Tačiau tai buvo palyginti detalu ir vaizdinga, todėl gal, sakyčiau, ne tiek sužinojau, kiek išgyvenau jos patirtis, kurias ji galėjo leisti sau atskleisti. Na, o tas skaitymo lėtumas buvo tų detalių ir detalyčių gausa – ir manau, kad tų smulkmių buvo tiek daug todėl, kad tiek daug atskleisti ji tiesiog negali. Kita vertus, tikriausiai būtent dėl to autorė nepagailėjo asmeninių išgyvenimų: nuo griuvusių santykių, tenkinimosi praktiškai gyvulišku gyvenimu iki lyčių nelygybės tuometinėje darbo aplinkoje.
Tai nebus mano mėgstamiausia metų knyga, bet džiaugiuosi, kad ją perskaičiau ir nematau priežasties, kodėl jos turėčiau nerekomenduoti. 4 žvaigždutės iš 5, tai puiki knyga. O nepamirštama ji tiesiog neturėjo šansų tapti, nes tema pernelyg įslaptinta.
