Visų pirma, niekaip nesuprantu, kodėl visose gyvenimo situacijose mums paslaugas suteikiantiems žmonėms papildomai nesumokėję už jų gerai atliktą darbą net nekeliame klausimo, bet kavinėse nepalikę 10–15 proc. tampame kažkokiais monstrais.
„Bet jų ir taip labai mažos algos“, – dažnai sako gynėjai. Kiekvienas galime išvardyti bent po penkias kitas profesijas, kurie už darbą nėra įvertinami dideliais pinigais, bet ten arbatpinigių niekas nepalieka.
Nekalbu apie gydytojus ar policininkus, kurių neproporcingai prisiimtai atsakomybei mažos algos jau tapo valstybinės reikšmės klausimu. Palikę „arbatpinigių“ jiems rizikuojame tapti nusikaltėliais. Bet ką ten tie pareigūnai ir medikai – juk čia visai kas kita!
Kartą kalbėjausi su pažįstamu, dirbusiu padavėju vienoje Vilniaus kavinėje. Jis atvirai pasakė, kad savo darbo nekeistų į nieką, – popieriuje gaudamas minimumą iš tiesų kas mėnesį gyvendavo iš 1500–2000 eurų. Taip, jis buvo puikus padavėjas ir tikiu, kad ne kiekvienam šitaip puikiai sekasi, bet „paremkime vargšą“ argumentas išnyksta, kai ta paramėlė keliauja uždirbančiam net daugiau nei jūs pats.
Man negaila, kad kažkas geba uždirbti tikrai solidžią algą. Nuoširdžiai džiaugiuosi, bet tuoj paaiškinsiu, kodėl vieninteliai, kuriems šie pinigai neša naudą, – verslininkai, o ne „vargšai“ padavėjai.
Įsivaizduokime, kad mano pažįstamas ir puikios jo pajamos – išimtis. Įsivaizduokime, kad padavėjai uždirba apie 800 eurų. Su arbatpinigiais, žinoma. Iš tiesų savo pensiją jie kaupia greičiausiai nuo minimumo. Ne tik pensiją! Kaip manote, kiek arbatpinigių gauna motinystės ar tėvystės atostogose esantys padavėjai? O kur dar ligos? O išeitinės, jei su darbuotoju nusprendžiama atsisveikinti?
Padavėjai, susikūrę nuolatinių klientų, norinčių vėl pasidžiaugti jų kompanija, ratą, tuos klientus galiausiai vis tiek „atneša“ verslininkui. Tai – puiku, tokio darbuotojo juk ir nori kiekvienas! Deja, verslininkas užsispyręs nemoka padavėjui tokios algos, kokios jis yra vertas. O nuo jos – ir būtinų mokesčių, kurie vėliau keliauja mūsų visų gyvenimui gerinti.
Taip mes visi palaikome šią profesiją studentų ir dažnai neturinčių kur dingti vieta. Jaučiu, kad dar ilgai neturėsime nuostabios vakarietiškos padavėjų kultūros, kai mus aptarnaus dešimtmečių patirtį apie tai, kas prie ko tinka ir kam pagal etiketą reikėtų nešti sąskaitą (tam, kuris jos paprašė, jei ką), sukaupę solidaus amžiaus profesionalai. Nesakau, kad tokių pavydžių neturime, bet mano sutikti padavėjai ir barmenai dažniausiai keikdavo tinklinių restoranų kankinimus, nedideles algas ir galiausiai prikaupę daugiau patirties ar baigę mokslus ir galėdami rinktis darbą ne tokiu lanksčiu grafiku iš ten bėgdavo. Greitai.
Sutikite, būtų puiku, jei žmogus, galintis kas dieną jums sugadinti ar pakelti nuotaiką per pietų pertrauką, būtų tikras profesionalas, o ne neturintis kur dingti studentas. Bet čia – vis dar ne esmė.
Yra ir kita – bjaurioji – arbatpinigių pusė, kai normaliomis pasidaro istorijos „duosiu 10 eurų, leisk paliest papą.“ Citata – tikra, iš vieno populiaresnių sostinės klubų. Matyt, daugiau nei akivaizdu, kad klientas, suprasdamas, jog didesnę algos dalį padavėjas susikaupia iš to, kad yra malonus, neretai pasijunta situacijos valdovu ir nesutinka, jog restorano šeimininkai – aptarnaujantis personalas, o ne jo česnakinės duonos riebaliukais padengtos rankos. Ir tada su alaus putomis iš burnos drimba komentarai: „Nes aš tau moku algą.“
Baisiausia, kaip supratau kalbėdama su aplinkiniais, kad žmonės iš tiesų arbatpinigius laiko „atlyginimo dalimi.“ Kviečiu susitarti: atlyginimas – užmokestis už atliekamą darbą. Jį moka darbdavys. Ir, o stebukle, už tai privalo sumokėti mokesčius (kaip, beje, ir pats darbuotojas). Arbatpinigiai turėtų būti paskatinimas, ne alga.
Tikrai būna situacijų, kada palikti arbatpinigių nuoširdžiai norisi. Turiu mėgstamiausią restoraną Taline, kur, be nuostabiai skanaus maisto, tau sukuriama nereali vakaro patirtis. Rašteliai po arbatos puodeliais, puikios rekomendacijos, jaukūs pokalbiai – nors supranti, kad tai gauna kiekvienas klientas, bet palieki ne dešimt, o penkiasdešimt procentų nuo sąskaitos sumos ir nori sugrįžti vėl ir vėl. Nors esu baisiai principinga, kai kalbame apie pajamas, nuo kurių niekas nemoka mokesčių, bet tokiais atvejais principus imi ir pamiršti.
Kitas variantas – kai iš čiliako po dienos pietų bėgi nuleista iš gėdos galva ir negrįžti dar savaitę, nes neturėjai grynųjų.
Manydami, kad mus aptarnavusiam žmogui padedame, iš tiesų dalyvaujame baisiai ydingoje sistemoje, kur padavėjams leidžiama daugiau nei medikams. Kur kabakų vadovai vis dar leidžia sau samdyti darbuotojus už mažiau nei juokingus pinigus, nes „taigi vis tiek susirinksi.“ Kur kažkodėl iš tiesų mokame kažkokį iškreiptą algos variantą žmonėms, kuriems patiems nerūpi, kad, nors šiandien jų piniginė pilnesnė, nutikus nelaimei ar natūraliems gyvenimiškiems dalykams, jie verks, kaip valstybė jais nesirūpina.
Dažnai tokiose situacijose pagrindinis argumentas prieš – „juk visi taip daro.“ Bet pagalvokite, kas būtų, jei staiga nebedarytume? Jei arbatpinigiai taptų ne norma, o retu paskatinimu už nepaprastai gerą aptarnavimą? Gal darbuotojai patys nueitų pas savo bosus ir reikalautų kelti algas, leisti arbatpinigius palikti kortele, juos apmokestinti? Arba nebeeitų į tokius darbus? Gal iš jų nebėgtų pirmai progai pasitaikius? Gal verslas, norėdamas ir toliau gyventi iš picų, pastų ir salotų, būtų priverstas mokėti nors kiek padoresnes algas? Juk niekas kitas jų nebemokėtų.
