Parodykite nors vieną toje eilėje stovėjusį žmogų, kurį asmeniškai surišo ir į tą eilę atnešė koks nors kitas žmogus. Galvas tam, kad į kaklą neprilytų naudojantys žmonės, patys priėmė sprendimą nueiti į užkandinę. Patys. Nors ir kaip norėtume rasti tą vieną kaltą, tokio nėra. Ar tikrai jūsų niekas vaikystėje nėra klausęs: „Jei Karolina šoks nuo stogo – ir tu šoksi?“ Esame suaugę žmonės, kurie patys priima sprendimus ir užteks pagaliau rodyti pirštais į tuos, kurie, rodos, burtais ir magija apžavėję, mus privertė tuos sprendimus priimti. Asmeninė atsakomybė už savo veiksmus yra toks sudėtingesnis, bet išsiugdomas įgūdis, kurį labai verta prisiimti kiekvienam.
Iš paskos privalomuoju būdu keliauja ir argumentai apie sekėjus – vaikus, kurių kritinis mąstymas dar ne toks stiprus. Vėl staigmena – už juos influenceriai irgi nėra atsakingi. Už vaikus atsakingi tėvai. Tėvų ir tik tėvų reikalas yra mokyti savo atžalas mąstyti savo galva, o kol tokia pakankamai nesusiformavo, priimti sprendimus už juos. Tik tėvų darbas yra sukontroliuoti kokį turinį žiūri vaikai internete. Sakysit – neįmanoma? Tada tėvų darbas yra sukontroliuoti, kaip vaikai tą turinį priima. Tai yra – pakankamai su atžalomis kalbėtis ir diegti jiems vertybes, kuriomis patys didžiuotumėtės. Bet ką ten su vaikais kalbėtis – geriau telefoną į rankas ir mamytei ramybės valandai.
Beje, visoje šioje situacijoje labiausiai išlošė mėsaininė, apie kurios atsidarymą dabar jau tikrai sužinojo kiekvienas bent retkarčiais įsijungiantis internetą. Nuo K. Meschino iki Andriaus Tapino auditorijų – net per gerai, kad būtų tiesa. Bet čia jau kita tema.
Nuo realybės šou „Akvariumas“ iki instagramo praėjo nemažai metų, bet vienas dalykas nepasikeitė – žmonėms vis dar labai smalsu pažiūrėti pro rakto skylutę. Kas kuo gyvena, kaip elgiasi, ką daro geriau, o dar smagiau – blogiau negu mes patys. Juk koks pasitenkinimas užplūsta, kai net jie – laikomi tokiais tobulais – suklysta, ar ne?
Gal tai ir labai sunku suprasti, bet inluenceriai mums nieko neskolingi. Jie nėra pasirašę pasižadėjimo būti moraliniais vedliais, rodyti mums kelią į šviesesnę ateitį ar gražiai elgtis visose savo gyvenimo situacijose.
Klausimas, kokią atsakomybę turi tie, kuriems „follow“ paspaudė šimtai tūkstančių žmonių ir ar jų teisė suklysti apskirtai egzistuoja, tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai sudėtingas. Atsakomybę jie turi tik prieš save pačius. Ir tai puikiai įrodė garsiojo instagramo konkurso organizatorė, pati pakišusi save po traukiniu. Reputacija yra jų vienintelis ginklas ir ją susigadinę influenceriai netenka didesnio ar mažesnio pajamų šaltinio. Kuo nuomonės formuotojas galingesnis, tuo skaudžiau jį baudžia net už mažesnes klaidas.
Ir kaip absurdiška skaityti Olego Šurajevo samprotavimus, ar „ne per aukštai stovi“ Karolina Meschino ir, kad iš jos turėtume reikalauti daugiau. Daugiau ko? Atsakomybės, kažkokios mistinės moralės? O kodėl? O kokią mes turime teisę iš jos kažko – bet ko – reikalauti? Iš politikų reikalaujame aukštesnių moralės standartų, nes jie davė priesaiką, o mes visi esame jų darbdaviai. Socialinių tinklų pasaulyje mes, sekėjai, esame valiuta, ne darbdaviai. Mūsų „follow“ ir „like“ parduoda užsakovams. Ir tuos skaičiukus mes dalijame laisva valia, o influenceriai užsidirba savo dideliu darbu.
Ir nepradėkite, kad influencinimas – ne darbas. Pabandykite bent savaitę kasdien turėti ką papasakoti taip, kad jūsų klausytųsi bent šimtas žmonių, pamėginkite duoti pakankamai turinio, kad pamaitintumėte ne tik juos, bet ir algoritmus, kurie jus baus už ilgesnę pertrauką ar mažesnį nei įprasta įsitraukimą. Pamėginkite bent prie savo eglutės nusifotografuoti taip, kad į jūsų nuotrauką norėtų pažiūrėti ne tik mama su tėčiu ir suprasite, kad darbo ten – beprotiškai daug. Ir čia dar nepradėjome kalbėti apie augimą – tik apie paprastą turinio kūrimą ir atidavimą. Turinio kokybė – diskusijų klausimas. Taip, retas influenceris dalinasi mokslo pasaulio naujienomis, bet ne už tai juos ir sekame. Jei sekame tuos, kurie mums rodo savo nemokslinę kasdienybę, reiškia, mums to ir reikia. Kaip ir filmus ne visada žiūrime dokumentinius, kaip ausinėse ne visada skamba Mocartas. Mums kartais reikia lengvo turinio ir nieko gėdingo čia nėra.
Visi turime teisę į savo nuomonę ar kritiką ir taip, viešumą kaip savo karjeros dalį pasirinkę žmonės, drauge su visais pliusais, pasirenka ir tą kritiką gauti. Vis dėlto, mes patys valdome pirštus, kurie keliauja per socialinius tinklus, patys valdome kojas, kurios neša ragauti mėsainių ir tik patys nusprendžiame, kurį žmogų, sekdami kasdienį jo gyvenimą, paversime savo virtualiu draugu. Tik nepamirškime, kad tam mūsų kasdienybės dalimi tapusiam influenceriui mes draugai nesame. Jie turi teisę pasilikti tą apsauginę ekrano sieną tarp savęs ir mūsų, o mes aukštos moralės ir atsakomybės už savo veiksmus reikalauti visų pirma turėtume tik iš savęs.
