Ir vis dėlto ne iš blogos valios gi. Dažnai turintys žemą savivertę, tokie žmonės yra linkę būti nepastebimi. Nekristi į akis. „Gal kažko nežinau? Dar atsidursiu kvailio vietoj ne tą pasirinkdamas.“ Arba „suteiksiu nepatogumų“ (o čia jau būtų siaubas). Jie linkę ignoruoti savo norus. O kartais ir poreikius. Nes iš esmės kažkada patikėjo, kad niekam nerūpi. Niekas jų iš tiesų nemyli ir jie norėtų būti palikti ramybėje.
Gerai, jei šalia jų yra žmonės, kurie jaučiasi pasitikintys savimi ir saugūs. Ir atpažįsta „patogiųjų“ vidinį poreikį. Tačiau jei į šių žmonių vidinį nesaugumą bando reaguoti panašiai nesaugūs žmonės, kurių viduje taip pat slypi didžiulis neišpildytas poreikis būti mylimam ir atliepti į kitų poreikius (o taip atsitinka gana dažnai), kartu jie gali imti šokti abipusiai gluminantį „šokį“:
– Pasakyk, kaip galiu Tave nudžiuginti? (Nors omeny turima „man taip gyvybiškai svarbu, kad Tau būtų gerai, kad jaustumeisi kaip namie, kad mane pamiltum“.)
– Oi, nesvarbu. Man viskas gerai. (Nors omeny turima „niekaip nenudžiuginsi“, „nesu to vertas arba jau per vėlu“, „niekas nebepadės“, „jaučiuosi auka“.)
Ir taip, norėdami išlikti kažkur saugiai kamputyje, „patogūs“ žmonės pasijunta ištempti ant scenos. Pridarę rūpesčio. Užkrovę atsakomybę kitam.
Apkabinu ir patogiuosius, ir tuos kito meilės trokštančius. Galvoju, kad vertėtų pradėti nuo meilės sau. Nes net jei vaikystėje taip gyvybiškai priklausėme nuo tėvų meilės, dabar jau patys galim tėvų meilę sau ir kitiems atstoti. Bandyti išsakyti savo slaptuosius jausmus. Tikrai... (Žinau, nelengva...)
Visgi kitas besąlygiškos meilės nepatyrusių žmonių kraštutinis elgesys būtų – apie viską ir visur turėti griežtą nuomonę. Pavyzdžiui: „Man dabar itališkos kavos su trečdaliu pieno putos, pageidautina, 2,5 proc. riebumo, ir dviem šaukšteliais cukraus, rudo, ačiū.“ Totalinis kontroliavimas (nors omeny turima „nes vis tiek nieks kits manim nepasirūpins“), ko gero, nė kiek ne geriau, nors aplinkiniams dažnai lengviau. Bent atvirai pykti ant tokių galime.
