1 pamoka. Ką pasėsi, tą ir pjausi, arba, kaip rūpinsiesi oda, tokią ją ir turėsi
Atsimenu, kaip kartą vaikystėje susapnavau rūkančią mamą. Atsibudau kaip iš baisiausio košmaro. Sapnas atrodė toks realus, kad net atsibudusi jaučiau kažkokią nesuvokiamą baimę ir turėjo praeiti nemažai laiko, kol iš tiesų nusiraminau ir supratau, jog viskas tebuvo sapnas, o mama nerūkė, nerūko ir jau turbūt niekada nerūkys (nors kas čia žino, kas jai susišvies). Kaip ten bebūtų ateityje, man nuo mažens buvo skiepijama, jog rūkymas ir alkoholis tikrai niekam grožio neprideda.
Žinoma, kalbėta ir apie poveikį sveikatai, bet paauglystėje labiau nei kiauri plaučiai mane baugino būtent geltonų dantų ir ankstyvų raukšlių vizija. Ir tai tik vienas iš pavydžių. Būtent mama buvo tas žmogus, kuris supažindino mane su kosmetika ir pirmosiomis grožio procedūromis. Būtent ji vežėsi mane į Kauną naikinti moliuskų (tokie odos dariniai), pirko Essex kremus, Nizoral šampūnus ar Daivonex tepalus. Ir viskas ne tik dėl realių odos problemų, bet ir paprasčiausios alergijos ar spuogelio. Esu tikra, kad būtent jos dėka, dabar turiu pakankamai gražią odą, sveikus grožio puoselėjimo įpročius ir net atrodau jaunesnė, nei esu iš tiesų (nu kaip nepasigirsi).
2 pamoka. Nemoki, nekišk nagų, arba geriausia visuomet kreiptis į specialistus
Vaikai nebūtų vaikai, jei kartais neįsisuktų į mamos kosmetinę. Aš, žinoma, ne išimtis. Niekada nepamiršiu, kaip vieną šaltą žiemos dieną, pasislėpusi nusilakavau nagus raudooonu mamos nagų laku. O tada, supratusi, kad mama greitai pareis iš darbo ir aš galiu gauti velnių, visokiais būdais bandžiau tą laką nusilupt. Rezultatas – nudraskyti nagai, stipriai pažeista nago plokštelė ir… vis tiek gavau velnių, bet šį kartą visai ne dėl to, kad neklausiau ir lakavausi uždraustu laku, o dėl to, kad nepalaukiau, kol pareis pati mama ir nenuvalys to lako acetonu (taip, taip, grynas acetonas irgi nelabai koks sprendimas, bet tais laikais nieko geriau juk ir nebuvo).
Nagai buvo rimtai suvaryti, todėl mama aiškiai pasakė: nemoki, nežinai, tai ir nekišk nagų. Pamoką išmokau ir iki šiol stengiuosi nerizikuoti ir rimtus reikalus patikėti tik profesionalams. Antakiai, plaukų dažymas, depiliacija ar gelinio lako nuėmimas… tebūnie sumokėsiu daugiau, bet būsiu tikra, kad nieko blogo sau neprisidirbsiu.
3 pamoka. Mažiau yra daugiau, arba nesisendink anksčiau laiko
Dėl pastovaus odos raudonio aš pradėjau kompleksuoti gan anksti. Turbūt įsivaizduojat, kad, kai paauglystėje tave pavadina morka ar buroku, nėra labai smagu, taigi, po kažkelinto apšaukimo buroku, aš tiesiog atradau vieną stebuklingą produktą – pudrą. Faktas, kad mamos vonios lentynoje. Pirmi pabandymai man patiko, bet… žinojau, kad mama tikrai nepritartų 13-os metų mergaitės makiažui. Su pudra!
Taip aš pradėjau nevalgyti mokykloje pietų, taupyti savo pudrai ir dažytis paslapčiomis. Tol, kol neužtiko mama… Nes jos gi visada užtinka. Pamoka buvo labai panaši kaip ir su nagais. Pirmas dalykas – pietūs mokykloje yra privalomi, o antras – jei jau taip nori dažytis, nesislapstyk, išsirink tinkamas priemones ir nepamiršk, kad esi dar moksleivė. Kai gali dažytis atvirai ir dar kartu su mama išsirinkti maskavimo priemonę, išvengi galybės problemų.
Su mamos pagalba pirktos pudros dažniausiai stebuklingai atitinka odos atspalvį, būna labai lengvos ir tinkamos būtent jaunoms merginoms. Panašiai buvo ir su blakstienų tušu. Ilgą laiką mokykloje dažiausi pilku arba rudu blakstienų tušu (nes tokį leisdavo), kad atrodyčiau ryškesnė, bet labai aiškiai nesimatytų, jog esu prisidažiusi. Būtent dėl tokių nuostabių kompromisų aš ir supratau, jog svarbiausia – saikas ir subtilumas. Tokia, kaip turbūt pastebėjot, išlikau ir iki šių dienų.
4 pamoka. Skūpus moka du kartus, arba kokybė kainuoja
Šią pamoką mes išmokom su mama kartu ir ji buvo tokia aiški, kad mamos ištarti žodžiai: nu va, skūpus moka du kartus, man iki šiol skamba ausyse, kai tik pradedu kažkam skreginti. O viskas prasidėjo nuo batų. Labai gražių, įdomių ir stilingų (pagal to meto madas), pirktų Jurbarko turguje, tačiau atvežtų iš pigiosios Lenkijos. Taigi, vieną paauglišką žiemą mano mama ėmė ir pataupė. Ir vietoj brangokų lietuviškų batų, nupirko man jau minėtus lenkiškus batus, kurie, žinoma, kainavo gerokai pigiau. Spėkit, kiek jie laikė? Savaitę. Spėkit, ar tais laikais turguje buvo įmanoma kažką kalbėti apie prekių grąžinimą (jaučiu, ir dabar nelabai įmanoma)? Žinoma, ne.
Taigi, suplyšus batams, mama juos nešė pataisyti du kartus, kol galiausiai vis tiek teko pirkti naujus. Tuos brangius lietuviškus. O pamoka buvo aiški, nepirk š… Ir ją aš išmokau labai gerai. Būtent todėl aš niekada neperku neaiškios kosmetikos (ir kitų daiktų) iš neaiškių vietų ar pardavėjų. Suplyšę batai dar niekai, tačiau neaiški kosmetika gali pridaryti gerokai nemalonesnių bėdų, pradedant tuo, kad ji tiesiog neatliks savo funkcijos, baigiant rimtomis alergijomis ar uždegimais. O va tada jau tektų palengvinti kišenę tikrai daug rimčiau.
5 pamoka. Žmogus žmogui – žmogus, arba vidinis grožis irgi yra svarbus
Šią pamoką mokiausi ilgiausiai… Ir, tiesą sakant, manau, kad vis dar tebesimokau, tačiau tikrai žinau, kad pirmasis ir pats svarbiausias mokytojas man buvo mama. Ji visuomet man atrodė kažkokia pusiau šventoji. Aš nežinau kito tokio geraširdžio, tokio supratingo, nuoširdaus ir tolerantiško žmogaus, kaip ji. Būtent ji man visuomet pabrėždavo, kad negražu man, nebūtinai negražu kitam, kad juoda man, nebūtinai juoda kitam, o tarp baltos ir juodos visuomet gali būti pilka. Tas dvigubas požiūris ir tolerancija kitokiam žmogui nei aš, neabejotinai yra mamos pamokos ir aš labai tikiuosi, kad įsisavinau jas gerai.
Daugiau Neringos tekstų skaitykite www.groziopaslaptys.lt