Visgi kelyje į sėkmę Monika patyrė skaudžių akimirkų: išgyveno Nicos teroro išpuolį ir neteko trijų savų draugų. „Jaučiu, kad dabar kiekviena diena yra lyg dovana man, ir turiu gyventi gyvenimą už keturis“, – sako M. Tarvydytė ir Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja savo istoriją.
Monika, jau nuo mokyklos laikų buvai žinoma dėl savo pasiekimų: atstovavimas Lietuvai tarptautiniuose projektuose Gruzijoje, Kretoje ir Turkijoje, Europos Jaunimo Parlamento Lietuvoje narystė ir atstovavimas užsienyje, A. Brazausko fondo stipendija už pasiekimus muzikos srityje, net dukart pasiektas Lietuvos sportinių šokių čempionės savo amžiaus grupėje titulus.
– Baigusi KTU gimnaziją, pasirinkai tiksliųjų mokslų kelią ir atsidūrei Milano Bocconi ekonomikos ir finansų universitete. Kodėl iš visų galimų sričių išsirinkai būtent ekonomiką Milane, ir ką reiškia studijuoti Bocconi?
– Manau, labai daug veiksnių mane nukreipė ekonomikos ir finansų kryptimi. Visų pirma, užaugau šeimoje, kur gana dažnai diskutuodavome apie šalies ekonomiką, verslo aplinką, pasaulio įvykius. Tad man tapo natūralu semtis naujų žinių, domėtis šiomis sritimis, analizuoti ir vertinti. Būdama 9 klasėje įstojau į Nacionalinę moksleivių akademiją, kur iš pradžių dalyvavau matematikos, vėliau ekonomikos sekcijoje. Čia geriau susipažinau ne tik su įvairiomis Lietuvos kompanijomis ir jų vadovais, tačiau ir gilinau savo akademines žinias.
Ekonomikos sekcijos vadovo Modesto Gelbūdos ir mentorių dėka išanalizavau skirtingus universitetus ir jų teikiamas tobulėjimo galimybes, ir nusprendžiau pasirinkti tarptautinės ekonomikos ir finansų studijas Bocconi universitete. Pamenu, pagrindiniai faktoriai, lėmę mano pasirinkimą, buvo Bocconi pripažinimas akademiniame pasaulyje (pagal QS Top Universities reitingą Bocconi yra Top 10 Finansų, ekonomikos ir vadybos srityse), karjeros galimybės pabaigus universitetą ir Italijos kultūra bei tradicijos.
Ir, iš tiesų, Bocconi pasirinkimas manęs tikrai nenuvylė ir netgi viršijo lūkesčius. Kai žvelgiu atgal, atrodo, kad gyvenau tikrą itališką „dolce vita“… Aš ne tik tobulėjau akademiškai, taip pat įsitraukiau į daug veiklų universiteto aplinkoje (buvau Bocconi Students Consulting Club prezidentė, su keliais bendraminčiais įkūrėme Community of International Bocconi Students), keliavau ir pažinau kitų šalių kultūrą, būdama Bocconi ambasadore, sutikau nuostabių draugų ir bendraminčių, kurie nuolatos skatino siekti daugiau ir neprarasti noro tobulėti.
Tikriausiai dėl to, tik baigusi bakalauro studijas, turėjau galimybę prisijungti prie Jefferies investicinio banko komandos. Manau, Bocconi yra puiki vieta augti ateities lyderiams ir susikurti naudingą „network‘ą“. Žinoma, reikia nepamiršti, kad Bocconi universitetas yra europietiška verslo mokykla, todėl dauguma kursiokų ir dėstytojų yra italai ar kitų Europos valstybių piliečiai, kurie sieja savo ateitį su verslo pasauliu. Tad, jei moksleivis nori sieti savo ateitį su akademiniu pasauliu ir būti apsuptas kursiokų iš viso pasaulio, vargu, ar Bocconi yra geriausias pasirinkimas.
– Prašau, pasidalink, ko reikia norint įstoti į šį universitetą?
– Mano manymu, stojimo procesas į Bocconi universitetą nėra labai sudėtingas. Žinoma, privalu turėti aukštus pažymius mokykloje ir gerais įvertinimais išlaikyti valstybinius egzaminus, tačiau pagrindinis faktorius yra Bocconi testas (išimtis tarptautinio bakalaureto moksleiviams). Testas sudarytas iš loginio mąstymo, matematikos ir teksto suvokimo užduočių, o pats didžiausias išbandymas yra joms atlikti skirtas laikas. Be testo, reikia gauti mokytojo rekomendaciją ir parašyti motyvacinį laišką, kodėl nori studijuoti Bocconi universitete.
– Ar galėtum papasakoti, kokioje šeimoje užaugai? Kaip manai, ar tėvai Tau buvo pavyzdys, kuris ir paskatino siekti mokslų?
– Mums visiems šeimoje nesvetimas žinių troškimas. Tėtis verslo pasaulio atstovas, įgijęs inžinerijos magistro laipsnį, mama biomedicinos mokslų daktarė, sesuo Gabija studijuoja Londono Cass Business School, o jaunėlei dešimtmetei Viktorijai puikiai sekasi suderinti mokslą ir įvairią užklasinę veiklą.
Tikrai mūsų tėvai nevertė eiti į specialias mokyklas ar universitetus, tačiau davė laisvę pačioms pasirinkti, ko norime. Tiesiog tapo natūralu siekti geriausio, nesvarbu, ką bedarytume: man visuomet norėjosi gerai mokytis, laimėti sportinių šokių varžybas, būti šalia ir mokytis iš tų žmonių, kurie mane įkvepia.
Bronislovas Burgis, tuometinis KTU gimnazijos direktorius, asmeninio susitikimo dėl KTU gimnazijos prezidentės kandidatūros metu pasakė: „Monika, man atrodo, jūs visi savo šeimoje esate perfekcionistai…“. Todėl žinau, kad mano tėvai savo asmeniniu pavyzdžiu ir meile mums parodė, kas yra teisinga ir kokiu keliu turėtume eiti. Ir tai yra pati didžiausia dovana, kurią vaikas gali gauti. Norėčiau bent kiek būti panaši į savo tėvus ir šiomis vertybėmis vadovautis, kai kursiu savo šeimą.
– Studijavai privačiame universitete ir, kaip žinoma, viename didžiausių ir brangiausių Italijos miestų. Ar galėčiau paklausti, kaip susitvarkei su finansine našta?
– Kaip žinia, privatus mokslas Italijoje yra mokamas ir studentams reikalinga finansinė parama. Esu dėkinga savo šeimai, kad ji mane palaikė ir finansai nebuvo kliūtis įgyti aukšto lygio išsilavinimą.
– Ar, prieš stodama į universitetą, jau buvai apsilankiusi Italijoje? O gal Tau tai buvo visiškai nauja šalis, kalba, aplinka ir žmonės? Koks buvo pirmasis įspūdis čia atvykus?
Italijoje teko būti ne kartą atostogų ir fortepijono konkursų metu, tačiau į Milaną pirmą kartą atvykau tik laikydama Bocconi stojimo egzaminą. Ir puikiai pamenu įdomų kontrastą, kurį tuomet pastebėjau: nepaprastai madingus ir stilingus žmones chaotiškame ir, sakyčiau, netgi purviname mieste.
Dėl pirmo punkto tikrai neklydau, net ir šiandien Milanas man yra mados ir grožio sostinė, kur mėgstu stebėti stilingus ir emociškai pozityvius žmones. O pats miesto įvaizdis per trejus metus pasikeitė į gerąją pusę – dabar nostalgiška vaikščioti mažomis Breros gatvelėmis, grįžti prie Navigli kanalų ir matyti Bocconi studentus, ir tas itališkas chaosas man šiandien asocijuojasi su jaukumu ir laisvais, nesuvaržytais žmonėmis. Ir kaip gera, kad Milaną jau galiu vadinti savo antraisiais namais…
– Ar buvo lengva integruotis į gyvenimą svetur, toli nuo Lietuvos? Gal galėtum papasakoti, kokių sunkumų iškilo?
– Natūralu, kad pakeisti aplinką ir išeiti iš komforto zonos tikrai nėra lengva. Tačiau, mano manymu, tai yra vienintelis kelias augti ir tobulėti. Nuo mažens daug keliavome su šeima, kiekvieną vasarą bent kelias savaites praleisdavome stovyklose ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienyje. Manau, palaipsniui pripratau prie tarptautinės aplinkos, skirtingų tautybių žmonių ir įvairių kultūrų. Todėl negalėčiau pasakyti, kad buvo sunku integruotis į naują itališką gyvenimą.
Žinoma, ir aš patyriau namų ilgesį, sunkų pirmų mėnesių adaptacijos laikotarpį, nes viskas buvo nauja ir nepažįstama. Bet labai džiaugiuosi, kad Bocconi pradėjome mokytis kartu su kita lietuvaite Gabriele, kuri man tapo lyg itališka sesuo. Visuomet žinojau, kad yra žmogus, kuriam bet kada galiu skambinti ir rašyti, ir visuomet sulauksiu pagalbos. Tikrai daug sunkumų ir išgyvenimų net mano šeima nežino, nes puikiai supratau, kad, būdami už tūkstančio kilometrų, jie vargiai galės man padėti ir tik bereikalingai jaudinsis dėl manęs. Todėl esu dėkinga gyvenimui, kad mane supa teisingi žmonės, su kuriais galiu jaustis lyg namuose, net nebūdama Lietuvoje.
– Studijas oficialiai baigei šių metų spalį. Kokie įspūdžiai liko? Kaip manai, ką žmogui suteikia galimybė studijuoti kitoje šalyje?
– Studijos užsienio šalyje suteikia žymiai daugiau galimybių jauniems žmonėms plačiau gilintis į pasirinktą sritį, laisvu laiku yra daug galimybių pažinti kito krašto kultūrą, patiems stebėti ir tyrinėti ekonominius, socialinius procesus. Atrodo, kad po kurio laiko pradedi globaliau mąstyti ir lyg tampi pasaulio žmogumi. Taip pat studijų metais užsimezgę tarptautiniai ryšiai praverčia ateityje dirbant, siekiant karjeros ir asmeniniame gyvenime.
Net keista, bet šiuo metu vieni artimiausių žmonių Londone yra Bocconi sutikti draugai. Kaip gera keliauti po pasaulį ir žinoti, kad daugelyje šalių yra pažįstamų, kurie nori parodyti savo šalį, supažindinti su šeimomis ir tiesiog kitomis akimis pažinti įdomią skirtingų šalių kultūrą. Todėl, iš savo asmeninės patirties, manau, kad studijuoti svetur yra labai naudinga kiekvienam jaunam žmogui, nes pradedi objektyviau vertinti aplinką, geriau suprasti Lietuvos privalumus ir trūkumus, ir lengviau supranti savo norus ir siekius.
– Gal gali trumpai papasakoti, kaip atrodė Tavo įprasta studijų diena?
– Mano universiteto dienotvarkė buvo gana panaši į įprastą darbo dieną. Paprastai paskaitos prasidėdavo 8:45 val. ryte ir baigdavosi 17:45 val. vakare. Žinoma, turėdavau pietų pertrauką ir kartais laisvo laiko, kurio metu dažniausiai eidavau į biblioteką mokytis, pildyti aplikacijų į praktikas, vėliau į darbą, skirtingas konferencijas ar renginius. Per dieną stengdavausi skirti 1 val. sportui, bėgiodavau parke šalia universiteto.
Vakarais nuo 18 val. prasidėdavo susitikimai su asociacijų atstovais, kurie baigdavosi apie 20 val. Vakarieniauti mėgdavau kartu su kursiokais ar Bocconi draugais. Ir, jeigu laukdavo atsiskaitymai ar egzaminai, po vakarienės paprastai visi kartu grįždavome į biblioteką ir mokydavomės iki vidurnakčio, o kartais ir ilgiau.
– Dažnam studentui, ruošiantis egzaminams iki išnaktų, kyla įvairiausių minčių, kartais net norisi pasiduoti. Leisk pasiteirauti, ar Tau niekad nekilo tokių minčių?
– Labai natūralu, kad sunkumų metu yra išbandomas mūsų psichologinis tvirtumas ir egzaminų sesijos šiuo požiūriu tikrai nėra lengvos. Negaliu pasakyti, kad kažkada kilo mintis pasiduoti, nebent graužatis, kad reikėjo skirti daugiau laiko egzaminų pasiruošimui. Jei jausdavau, kad sunku susikoncentruoti, eidavau sportuoti arba trumpam „power nap“.
Taip pat labai svarbu sunkiais emociniais momentais nebūti vienam. Tad man biblioteka būdavo labai gera vieta ne tik paklausti paaiškinimo kursiokų, kurie mokydavosi kartu, bet ir matyti, kad nesu viena ir mums visiems sunku ruošiantis egzaminams. Beje, paprastai po egzaminų sesijos būdavau suplanavusi įdomią kelionę, tad turėjau gerą motyvaciją sunkiai ir įtemptai mokytis. Ir, žinoma, visuomet žinojau, kad tik geras išsilavinimas yra kelias į sėkmingą ateitį.
– Ar studijuojant buvo daug darbo savarankiškai? O gal daugiau dirbdavote grupėse?
– Didžioji dalis atsiskaitymų būdavo savarankiški darbai, tad galėdavome tik mokydamiesi pasitarti vienas su kitu, jei ko nesuprasdavome. Taip pat Bocconi universiteto dėstytojai turi „office hours“ (priėmimo valandos – aut.past.), kurių metu profesorių galima klausti paaiškinimo įvairiomis temomis. Nors man kažkaip lengviau ir greičiau būdavo pasikonsultuoti su ypač gabiais ir protingais grupės draugais.
Paskutinis trečių metų pusmetis buvo kiek laisvesnis, nes turėjome mažiau paskaitų, bet daugiau projektinių darbų. Tad teko išmokti, kaip dirbti su skirtingų tautybių žmonėmis, perprasti kultūrinius skirtumus ir išmokti, kaip motyvuoti žmones, kad pasiektume gerų rezultatų.
– Kas, Tavo manymu, yra svarbiausia, dirbant komandoje?
– Pirmiausia, labai svarbu komandoje išsiaiškinti, kokie yra lūkesčiai ir kokio rezultato siekiame. Labai džiaugiuosi, kad paprastai patekdavau į komandas, kurių tikslas būdavo būti geriausiems. Natūraliai kiekvienoje komandoje atsiranda lyderis, kuris turi suprasti kiekvieno nario stipriąsias savybes ir paskirti tokias užduotis, kurias žmogus norėtų atlikti. Tikriausiai geriausia motyvacija yra daryti tai, kas tau įdomu ir patinka.
Grupinių darbų metu būtina nustatyti darbų „deadline“ ir suplanuoti susitikimus, kuriuose galėtų dalyvauti kiekvienas narys, nes labai svarbu jaustis, kad tavo nuomonė ir indelis yra vertinamas. Galiausiai, yra būtina nepamiršti įvertinti kiekvieno darbą, kad ir koks nedidelis jis būtų. Pastebiu, kad dažnai net ir vadovų tarpe yra pamirštama pasakyti ačiū už atliktą darbą. Taip pat labai mėgstu „feedback“ (grįžtamojo ryšio – aut. past.) sesijas, kuomet vieni kitiems galime padėti įsivertinti, ką atlikome gerai, o kur dar reikėtų patobulėti.
– Norėčiau pasiteirauti, kokį įspūdį Tau paliko Bocconi universiteto dėstytojai?
– Manau, dėstytojai tikrai labai noriai padeda studentams, jei rodai iniciatyvą. Net ir pabaigusi universitetą palaikau ryšį su penkiais dėstytojais, kurių patirtys man pasirodė labai įdomios – net galiu vadinti juos savo mentoriais.
Esu įsitikinusi, kad kiekvienas studentas iš universiteto pasiima tiek, kiek pats nori. Galima tyliai sėdėti paskutinėje eilėje ir žiūrėti futbolo rungtynes. Arba sėdėti pirmose eilėse, užduoti klausimus ir bandyti vesti diskusiją. Daug kas tokius studentus vadina moksliukais, bet, manau, tai greičiausias kelias teisingai suprasti dėstomą medžiagą ir užmegzti kontaktą su dėstytojais.
Paradoksalu, bet didžioji dalis Bocconi draugų, kurie kartu su manimi dirba top Londono kompanijose ar tęsia studijas geriausiuose pasaulio universitetuose yra būtent tie, kurie lankė paskaitas, domėjosi ir nebijojo klausti.
– Kokią nuomonę susidarei apie pačius italus?
– Tikrai džiaugiuosi, kad Italijoje mane supo be galo šilti, nuoširdūs, temperamentingi ir besidžiaugiantys gyvenimu žmonės. Pripratau prie gerų emocijų, komplimentų ir šypsenų. Tokiomis nuotaikomis gyveno ir mano Bocconi draugai, nesvarbu, kokios tautybės jie būtų: vokiečiai, prancūzai ar Balkanų šalių atstovai. Manau, per trejus metus ir aš kiek „suitališkėjau“ – esu emocionalesnė nei daugelis lietuvių.
– Gal galėtum plačiau papasakoti, kokias emocijas ryškiau parodai?
– Manau, mano emocionalumas pasireiškia keliais būdais. Visų pirma, esu pozityvus žmogus ir kiekvienoje situacijoje įžvelgiu kažką gero. Mėgstu, kai žmonės, būdami šalia manęs, jaučiasi gerai – draugai sako, kad turiu itališkai lietuvišką charizmą. Manyčiau, esu jausmingesnis žmogus nei tipinis lietuvis. Mėgstu pasakyti tai, ką jaučiu ir kaip pati jaučiuosi, ir daugeliu atvejų nebijau išsakyti savo nuomonės. Ir galiausiai, kad ir kaip būtų netikėta, per trejus metus Italijoje pripratau savo emocijas išreikšti ne tik veido išraiška, bet ir rankų gestais – tikriausiai tai tipiškiausias dalykas, kurį galėjau perimti iš italų.
– O ar buvo bendrakursių lietuvių Bocconi universitete?
– Smagu, kad Bocconi universitete nebuvau viena lietuvė – kiekvienais metais mūsų bendruomenę sudarė apie 10 lietuvių. Lietuva pakankamai maža, tad nėra sunku per pažįstamų ratą sužinoti, kas įstoja į Bocconi. Beje, didžioji dalis moksleivių prieš stodami į universitetą klausia rekomendacijų jame besimokančių studentų, tad vyresnieji paprastai žino, kas įstoja į universitetą. Pastebėjau, kad yra 5-6 Lietuvos mokyklos, iš kurių moksleiviai nusprendžia studijas tęsti Milane. Daugelis Bocconi lietuvių buvo iš Kauno ir Vilniaus, tačiau turėjome studentų ir iš Palangos.
– Galbūt, kaip Bocconi universiteto lietuvių bendruomenė, turėjote bendrų veiklų, užsiėmimų laisvalaikiu ar tam tikrų tradicijų?
– Manau, mus vienijo panašūs interesai ir siekiai. Vaikinai mėgdavo žaisti krepšinį ir futbolą kartu, tuo tarpu, mes, merginos, eidavome į parodas, mados renginius. Ne kartą organizavome vakarienes vieni pas kitus, žiūrėdavome krepšinio varžybas ar Euroviziją – stengdavomės rasti progą, kuomet galėtume susitikti ir pasidalinti tuo, kaip jaučiamės, ką įdomaus sužinojome, kokie mūsų ateities planai.
Visuomet susitikdavome per Lietuvai svarbias šventes ir žinojome, kad galime bet kada kreiptis vienas į kitą. Smagiausia, kad buvo abipusis noras bendrauti ir susitikti, nes mums tiesiog buvo gera leisti laiką kartu. Daugelis Bocconi lietuvių tapo mano artimais draugais, tad, atrodo, universitetas pritraukia panašias asmenybes. Manau, tai tikrai padėjo lengviau susikurti namų aplinką ir puoselėti lietuviškas tradicijas svetur.
– Ar pasikeitė požiūris į Italiją nuo atvykimo per trejus metus?
– Su kiekviena diena vis labiau pamilau tos šalies kultūrą, žmonių skleidžiamą šilumą ir itališko gyvenimo emocijas, gurmanišką virtuvę ir dėmesį grožiui, ne tik išoriniam, tačiau ir vidiniam. Manau, italai yra nuostabi tauta, kuri moka džiaugtis gyvenimu ir vertina kiekvieną akimirką. Taip pat, jų stiprios šeimos kultas ir tie sekmadieniniai visos giminės pietūs parodo, kokios stiprios pamatinės vertybės yra įskiepijamos nuo mažens.
Mane labai žavi italų meilė maistui – jie gali ilgas valandas praleisti prie pietų ar vakarienės stalo, besimėgaudami maistu ir pokalbiais vieni su kitais. Italijoje yra normalu pietauti 1–2 val., tuo tarpu, Londone 30 min. jau yra ganėtinai didelė prabanga. Be to, daugelis šeimų turi savo firminius „nonnų“ (močiučių – aut. past.) receptus, dėl kurių iš Milano net vienai vakarienei gali sugrįžti į Neapolį šeimos vakarienei! Manau, tai padeda ne tik mėgautis maistu, bet ir sustiprina šeimos ryšį. Norėčiau šią tradiciją perduoti ir savo šeimai Lietuvoje. Manau, tikrai daug gražių dalykų galėtume pasimokyti iš italų.
– O kaip manai, ko galėtų italai pasimokyti iš lietuvių?
– Tikrai yra daug dalykų, kurių ir italai galėtų pasimokyti iš lietuvių! Mes esame labai užsispyrusi ir narsi tauta, visomis jėgomis kovojanti už savo laisvę ir galimybę vadintis lietuviais. Kiek tenka diskutuoti su užsieniečiais savo aplinkoje, daugelis lietuvius įvardija kaip labai darbščią ir talentingą tautą. Pažiūrėkime, kiek daug įvairiose srityse pasiekusių lietuvių yra išsibarstę po visą pasaulį, kur kiekvieną dieną garsina Lietuvos vardą. Nors mūsų ir nedaug, mes esame nepaprastai galingi.
Italai draugai man labai pavydi, kad turime tokias programas kaip LT Big Brother ar Academic Brother, kurių metu paskirti mentoriai negaili patarimų karjeros klausimais, noriai supažindina su kitais lietuviais, kurie gali padėti nukreipti teisinga linkme. Pasiekusių ir išsilavinusių lietuvių rate jaučiu didžiulį norą padėti ir matyti sėkmingą tautietį šalia. Mano nuomone, tai yra unikalu.
– 2016-ųjų metų liepos 14-ąją Nicą ir kartu visą pasaulį sukrėtė žiaurus terorizmo išpuolis. Tuo metu buvai tame pačiame mieste, visai šalia tragedijos vietos, matei bėgančius, šoko ištiktus ir prieglobsčio pasislėpti ieškančius žmones. Pas nepažįstamų prancūzų šeimą, kol viskas nurims, teko glaustis ir Tau pačiai. Nicoje tada dalyvavai „European Innovation Academy“ projekte drauge su kitais 300 jaunų, talentingų žmonių, atvykusių iš įvairių pasaulio šalių susitikti su verslo ir akademinio pasaulio lyderiais. Ar po šios nelaimės pasikeitė Tavo pasaulio suvokimas? Kokių išgyvenimų ir pamąstymų Tau sukėlė šis įvykis?
– Manau, tik baisių įvykių metu žmogus pradeda suvokti, koks trapus ir, deja, neprognozuojamas yra gyvenimas. 2016-ųjų metų liepos 14-osios naktis ir kelios savaitės po to buvo baisiausia ir skausmingiausia, ką man teko išgyventi. Tikriausiai, net ir šiandien negaliu iki galo suvokti savo 3 draugų netekties tą naktį ir kodėl gyvenimas pasirinko būtent juos, o ne mane… Šie žmonės buvo tikrai ypatingi ir vieni gabiausių studentų visame pasaulyje…
Jaučiu, kad dabar kiekviena diena yra lyg dovana man, ir turiu gyventi gyvenimą už keturis: dar daugiau siekti, dar daugiau žmonių įkvėpti tobulėti, dar daugiau nuostabių kraštų pamatyti, nes žinau, kad taip būtų norėję daryti ir mano draugai.
– Šiuo metu dirbi finansų analitike investiciniame banke Londone. Papasakok, kaip ten atsidūrei. Ar buvo sunku susirasti darbą? Kodėl pasirinkai Angliją?
– Manau, Londonas yra vienas svarbiausių ekonominių ir verslo centrų Europoje, tad pritraukia daug talentų ir gali pasiūlyti puikią platformą karjeros pradžiai. Beje, Londone yra labai konkurencinga darbo rinka, tad puiki vieta tobulėti ir mokytis iš geriausių. Apie Jefferies investicinį banką išgirdau iš savo mentorės Justinos, kuri mane ir supažindino su investicine bankininkyste.
Aplikacijos procesas buvo gana įtemptas: turėjau 2 online testus, 3 interviu telefonu ir galiausiai buvau pakviesta į 4 interviu „Assessment Center“ Londone Jefferies banko biure. Tą pačią dieną gavau teigiamą atsakymą ir darbo pasiūlymą Londone. Suprantu, kad investicinė bankininkystė yra vienas labiausiai įtemptų darbų finansų industrijoje, tačiau man tai puiki starto vieta tobulėti profesinėje srityje, mokytis iš įvairių kompanijų vadovų, užmegzti naudingus kontaktus ir pasiruošti naujiems iššūkiams verslo pasaulyje.
– Leisk paklausti, ar Tau, jaunai merginai, patinka darbas investiciniame banke?
– Man darbas investicinėje bankininkystėje įdomus dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai neįkainojama patirtis dirbti su labai protingais ir aukštus darbo standartus turinčiais žmonėmis, kasdien iš jų mokytis ir tobulėti. Taip pat man įdomu analizuoti kompanijų finansinius rezultatus ir strategiją, domėtis rinkos perspektyvomis.
Ne ką mažiau mokausi bendraudama su kompanijų vadovais, dalyvaudama susitikimuose su potencialiais investuotojais ir stebėdama procesus. Tenka diskutuoti ne tik verslo temomis – reikia sekti sporto naujienas, žiūrėti filmus, skaityti knygas, keliauti ir vertinti aplinką, nes važiuojant į susitikimus kartu su kolegomis paprastai pokalbiai pakrypsta būtent tokiomis temomis. Todėl šis darbas priverčia nenustoti domėtis ir tobulėti – atrodo, kiekviena diena meta naujus iššūkius ir būna vis kitokia.
Tuomet ir ilgos valandos, praleistos darbe, greitai prabėga, o adrenalinas padeda įveikti nuovargį, nors kartais, pripažįstu, tikrai nelengva. Su kolegomis juokaujame, kad dirbdami investicinėje bankininkystėje išbandome ne tik savo fizinius limitus, bet emocinius. Labai tikiuosi, kad ši patirtis sustiprins mane ne tik kaip profesionalę, bet ir užgrūdins naujiems iššūkiams. Juk sėkmė yra nuoseklaus ir nelengvo darbo rezultatas.
– Kalbi apie puikią pradžią pasisemti patirties, bet gal jau žinai, kuri darbovietė yra Tavo siekis, tikslas, kur linksta širdis ir protas?
– Gyvenimas yra labai nenuspėjamas, tad sunku žinoti, kur būsiu po penkerių ar dešimties metų. Manau, kad pasiliksiu verslo pasaulyje bent kuriam laikui, nes man labai įdomu ir jaučiuosi būdama savo vietoje. Taip pat, turiu norą įkurti NGO (pelno nesiekiančią organizaciją), kuri padėtų tobulėti jauniems žmonės, siekti savo svajonių ir būtų gera platforma augti ateities lyderiams.
– Kokios, Tavo manymu, yra sėkmingos karjeros sudedamosios dalys?
– Savo kelyje sutikau labai daug nuostabių žmonių, kurie tapo mano mentoriais ir kiekvienu gyvenimo etapu padėdavo teisingai apsispręsti. Analizuodama jų veiklą, pastebėjau kelias savybes, būdingas sėkmingai karjerai. Visų pirma, tik tie žmonės, kurie daro tai, kas jiems patinka, yra sėkmingi, nes tuomet jie yra laimingi. Taip pat svarbus sėkmingos karjeros komponentas yra darbštumas ir atkaklumas.
Pastebėjau, kad sėkmingi žmonės nepasiduoda sutikę pirmus sunkumus, o juos įveikia ir tampa stipresni. Manau, labai svarbu nepralaimėti asmeninės kovos su savo pasirinkimais, nes priėmęs sprendimus turi būti už juos atsakingas. Ir galiausiai, mano manymu, sėkmingi žmonės niekada nepraranda žmogiškumo ir nepamina savo asmeninių vertybių.
Kiek tenka bendrauti su įspūdingas karjeras pasiekusiais žmonėmis, jie yra labai paprasti ir visiškai nesusireikšminę. Šiomis taisyklėmis ir aš vadovaujuosi savo karjeros kelyje.
– Lietuva, Italija, Anglija skirtingos šalys ir kultūros. Ar jautiesi šiose šalyse skirtingai? Ar yra dalykų, kurių pasiilgsti iš Lietuvos ir Italijos?
Negalėčiau pasakyti, kad jaučiuosi skirtingai Lietuvoje, Italijoje ar Anglijoje. Manau, jei nebijai būti savimi ir daryti tai, kas tau patinka, aplinka neturi didelės įtakos savijautai. Natūralu, kiekviena šalis siejasi man su tam tikromis emocijomis ir išgyvenimais, nes jose gyvenau skirtingais etapais.
Lietuva man visada siejasi su šeima, saugumu, ramybe ir poilsiu. Tikriausiai dėl to, kad pastaruoju metu tik per atostogas pavyksta sugrįžti į Lietuvą. Labai dažnai pasiilgstu man artimų žmonių ir savo namų, kuriuose žinau, kad manimi labai rūpinsis.
Italija – savęs ieškojimo ir pažinimo vieta. Manau, kad per studijų metus Bocconi universitete labiausiai subrendau kaip asmenybė. Labiausiai pasiilgstu nerealaus laisvalaikio, kai turėdami laisvesnę popietę galėdavom lėkti prie Como ežero pietauti ir savaitgaliui išvykti į vis skirtingą Italijos miestą. Mano kursiokai italai juokaudavo, kad tikriausiai apkeliavau ir pamačiau daugiau vietų Italijoje nei jie patys.
Londonas man siejasi su veržlumu, savarankiškumu ir visiškai nauju gyvenimo etapu, kai jau pati turiu pradėti kurti savo ateitį.
– Sakyk, prašau, kuris iš visų aplankytų Italijos miestų, miestelių Tau yra mieliausias?
– Aš miestus mėgstu vertinti ne pagal jų grožį, o emocijas, kurias išgyvenau ir patyriau. Todėl, man vienas įspūdingiausių Italijos miestų yra Florencija, ne tik dėl architektūros ir nuostabių muziejų, bet ir dėl to, kad ten sutikau savo 21-ąjį gimtadienį ir buvau labai laiminga.
– Gal jau žinai, kurioje šalyje planuoji gyventi ateityje?
Su kiekviena diena vis labiau tampu pasaulio žmogumi ir suprantu, kad ne šalis, o supantys žmonės sukuria namų jausmą. Todėl aš gerai jaučiuosi kiekvienoje šalyje, kur gyvenu, nes pavyksta susikurti socialinį ratą, kuriame galiu būti savimi. Tačiau jaučiu norą ir pareigą kažkuriuo gyvenimo etapu atiduoti Lietuvai tai, ką iš jos esu gavusi, tik dar nežinau, kokia forma.
Visuomet jaučiu, kad Lietuva yra mano komforto, saugumo ir tvirtybės vieta, nes čia mano šeima, tikrieji namai, artimieji ir giminaičiai. Nors neslėpsiu, nepaprastai gera atstovauti Lietuvai ir svetur, nes taip galiu pristatyti savo šalį pasauliui ir lyg būti Lietuvos ambasadore kiekvieną dieną.
– Ar susiduri su tam tikrais stereotipais, kai pasakai, kad esi iš Lietuvos?
– Jei keliauju ne Europoje, didelė dalis žmonių nežino, kur yra Lietuva ir mus gretina su Rusija. Tuomet tenka pravesti trumpą istorijos ir geografijos pamoką, kad žmonės suprastų, kur yra Lietuva. Taip pat daugelis užsieniečių mano, kad lietuvių kalba yra labai panaši į rusų ir labai nustemba, kai gauna visai kitą atsakymą.
– Ar galėtum pasidalinti, koks užsiėmimas Tau yra pats geriausias poilsis?
– Kelionės yra mano didžiausia aistra, jos man padeda geriau pažinti save, suprasti, kas man patinka ir atsipalaiduoti. Norėčiau aplankyti dar tiek daug vietų ir pažinti tiek daug skirtingų žmonių – pasaulis mane žavi tuo, kad yra nenuspėjamas! Tikrai nemažai pasaulio šalių jau apkeliavau, bet turiu didelį norą pamatyti vietas, mažai paliestas civilizacijos. Buvau Brazilijoje, tačiau norėčiau dar labiau patyrinėti pietų Ameriką, aplankyti Amazonę. Taip pat mane labai žavi Naujoji Zelandija ir Australija. Vieną dieną, tikiuosi, nuvažiuoti į Sibirą, kur buvo ištremti mano seneliai ir proseneliai, bet kol kas emociškai dar nesu pasiruošusi šiai kelionei.
– Ar yra dar kažkas, ką Tau patinka veiki laisvalaikiu?
– Taip pat mėgstu sportuoti, nes tai padeda ne tik sutvirtėti fiziškai, tačiau ir nusiraminti emociškai. Mano mėgstamiausia sporto šaka yra sportiniai šokiai, nes daugiau nei 10 metų praleidau šokių aikštelėje. Šokis man padeda pamiršti viską, kas vyksta aplinkui ir tiesiog klausyti kūno kalbos su muzika – tobulas jausmas.
Na, ir labai gera skaityti knygas, nes, skaitydama jas, galiu „pakviesti į pokalbį“ mane įkvepiančius žmones. Ir, tikriausiai, tai vienas geriausių būdų tvirtėti dvasiškai. Mėgstu psichologines arba man įdomių žmonių autobiografines knygas. Visada gera su savimi turėti Kahil Gibran knygą „Pranašas“, kurią rekomendavo mano labai artimos draugės mama. Man tai lyg gyvenimo žinynas.
– Prašau, sakyk, kas Tau gyvenime yra svarbu, kokiomis vertybėmis vadovaujiesi? Kokie tavo tikslai ir siekiai?
– Man pats svarbiausias dalykas gyvenime yra būti laimingai ir daryti dalykus, kurie mane įkvepia ir padeda kitiems jaustis geriau. Manau, svarbiausios vertybės, kuriomis vadovaujuosi, yra sąžiningumas, pagarba kitam ir orumas. Labai noriu išlikti doras žmogus, kuris savo gyvenimu ir darbais gali palikti pėdsaką pasaulyje.
– Ko palinkėtum ar patartum skaitytojams, kurie norėtų studijuoti ne savo gimtojoje šalyje, tačiau baiminasi iškylančių sunkumų ir finansų?
– Svarbiausia, manau, turėti aiškų tikslą ir labai didelį norą, o galimybių visada galima atrasti. Žinau ne vieną puikų pavyzdį, kai moksleiviai gauna stipendijas iš universitetų, valstybės ar rėmėjų ir įgyvendina savo svajones mokytis geriausiuose pasaulio universitetuose. Reikia nepamiršti, kad įvairių materialinių sunkumų ir psichologinių išgyvenimų iškyla ne tik svetimoje šalyje, tad tai tikrai negalėtų sustabdyti siekti daugiau.
Reikia stengtis kuo ramiau reaguoti į sunkumus, pasverti situacijos sudėtingumą ir žinoti, kad už viską esi pats atsakingas. Linkiu neprarasti noro tobulėti, rasti laiko įvertinti asmenines pergales ir mėgautis gyvenimu. Nes, kaip mano Bocconi baigiamojo darbo profesorė minėjo: „Atmink, pati geriausia gyvenimo dalis yra pats kelias, o ne galutinis tikslas. Tad ženk drąsiai ir mėgaukis juo kasdien.“ To nuoširdžiai palinkėsiu ir kiekvienam skaitytojui.
