aA
Žymus rusų poetas Michailas Lermontovas 1838 m. poemoje „Tambovo iždinė“, kurioje šmaikščiai vaizduoja karinę ir biurokratinę provincijos buitį, aprašė neįtikėtiną istoriją. Joje pasakojama kaip ulonų pulko, apsistojusio ramiame Tambovo mieste, štabrotmistras Garinas lošdamas kortomis su vietiniu iždininku, nukaršusiu namisėda Bobkovskiu, laimėjo jo gražiąją žmoną Avdotiją Nikolajevną.
Marija Golycina, prancūzų dailininkės Elisabeth Vigee Le Brun portretas
Marija Golycina, prancūzų dailininkės Elisabeth Vigee Le Brun portretas

Įprastomis aplinkybėmis toks amoralus kūrinys prietaringoje XIX a. visuomenėje būtų virtęs skandalu, jeigu ne viena maža smulkmena. Poemos siužetui autorius pasitelkė realius įvykius! Taip, ši istorija Rusijos imperijoje sklandė jau daugelį metų, o gyventojai ją pašnibždomis aptarinėjo salonuose nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos.

Aišku, realybėje išsiskyrė detalės, mat viskas nutiko ne atkampiame Tambove, o pačioje Maskvos širdyje, kur veikėjais tapo ne kažkoks štabrotmistras su iždininku, o tikros Rusijos aristokratų pažibos. Taigi koks įvykis taip ugningai sudrebino šalį, jog teko įsikišti net imperatoriui?

Nelaiminga gražuolė

Kaip ir visose romantiškose istorijose įvykių kaltininkė yra moteris - gražuolė kunigaikštytė Marija Viazemska, valstybės patarėjo Grigorijaus Viazemskio dukra. Amžininkai negailėjo merginos išvaizdai saldžių epitetų, todėl kai penkiolikmetę 1794 m. (kitur minima 1787 m.) tėvas pristatė aukštuomenei, pastaroji gėrėdamasi antikiniais bruožais, išdidžiai prilygino ją senovės romėnų deivei Junonai bei linkėjo rasti turtingą jaunikį.

Beje, kalbos apie spindintį grožį nebuvo laužtos iš piršto, tą geriausiai iliustruoja prancūzų dailininkės Elisabeth Vigée-Lebrun 1798 m. nutapytas portretas, kuriame moteris viliokiškai gundo žiūrovą. Būtent Marijos portretai įkvėpė M. Lermontovą, nemačiusį gyvai modelio, sukurti bemaž idealią poemos heroję. Tad jaunoji kunigaikštytė, iš tiesų, buvo verta turtingo ir kilmingo sutuoktinio ir toks žmogus netruko pasirodyti. Tiesa, iš Gediminaičių dinastijos kilusio kunigaikščio Aleksandro Golycino asmenybė buvo, švelniai tariant, dviprasmiška.

Kaip pažymi rusų istoriografija, A. Golycinas mokėjo diduomenei į akis pūsti auksines dulkes, todėl savo ekstravagancija pribloškė net visko mačiusius. Tai buvo vienas turtingiausių imperijos valdinių, turėjusių daugiau nei 34 tūkst. baudžiauninkų. Nepaisant to, impozantiški vyro pomėgiai visuomenėje kūrė aibę legendų. Anot vienos, kunigaikštis pasirašydavo vekselius, kuriuose sumas nurodydavo tik skaičiais, bet ne žodžiais, todėl besiskolinantis galėjo prirašyti nurodytai sumai tiek nulių, kiek leido jo sąžinė.

Be to, esą kiekvieną dieną girdė savo vežikus šampanu, mėtė saujomis į gatves auksą, dalijo brangenybes čigonams bei didelės vertės asignacijom pridegdavo svečiams pypkes. Taigi nenuostabu, kad priešais A. Golycino rūmus nuolatos zujo prašeivos. Vis dėlto pirmą sykį išvydus vyrą, kunigaikštytę persmelkė baimė.

Sakoma, jog Marija klūpodama meldė tėvo netekinti jos už A. Golycino, tačiau artimuosius apakino materialinis jo stovis. Juoba, kad vestuvių proga vyras nuotakai dovanojo prabangią, deimantais ir briliantais puoštą, suknelę. Šioji atrodė tokia nepadoriai ištaiginga, jog pranoko karališkųjų nuotakų garderobą.

Taip mergina tapo kunigaikštiene Golycina, tačiau dėl liejamų ašarų aplinkinių praminta „liūdnąja gražuole.“ O liūdėti priežastis buvo rimta, mat nors vyras ją puošė ir vežiojosi po salonus, namuose prilygo tironui.

A. Golycinas garsėjo nemaloniu, ūmiu ir netaktišku elgesiu, bet papirkus tarnus išaiškėjo kur kas tamsesnių paslapčių, pvz., vyras jėga privertė merginą atlikti sutuoktinės pareigas ir nevengė smurtauti. Žinoma, būdamas geros nuotaikos mėgo stebinti.

Kartą vaikštinėjant jo dvarui priklausiančiame miške, iškamuota karščio Marija prisėdusi ant kelmo užsinorėjo atsigaivinti stikline pieno. Deja, tąkart troškimas neįgyvendintas, tačiau po kelių dienų kunigaikštis vėl pasiūlė žmonai pasivaikščioti. Šįkart, toje pačioje vietoje, kur moteris stabtelėjo, buvo įrengtas nedidelis ūkis, todėl Marija galėjo numalšinti troškulį „pavėluota stikline pieno.“ Visgi toks keistas vyro maivymasis stūmė žmoną į neviltį.

Visuomenė pasmerkė – imperatorius pasigailėjo

Dar didesnė graužatis M. Golyciną apėmė tuomet, kai brolio namuose sutiko grafą Levą Razumovskį. Savo žymiuosiuose memuaruose poetas Piotras Viazemskis apibudino grafą: „tai buvo nepaprastai nuostabus ir užjaučiantis asmuo. Ir nors valstybinėje sferoje nepaliko pėdsako, tačiau ilgam įsiminė visų, jį pažinojusių, atmintyje.“

L. Razumovskis buvo protingas, žavus, moterų širdis pavergiantis, tačiau niekada jų jausmais nepiktnaudžiaujantis vyras. Išsilavinęs, mylintis knygas, mokslą, meną, suprantantis masonų tiesas, tačiau išliekantis pamaldus krikščionis ir greičiausiai pirmojo žiemos sodo Maskvoje įkūrėjas.

Tiek gyvendamas senojoje sostinėje, tiek provincijos dvare, Petrovskoje, grafas mėgo džiuginti svečius koncertais, spektakliais ar karnavalais. Taigi Marija suvokė, jog ištekėjusi už šio erudito būtų patyrusi išsvajotąją laimę.

Moterų padėtį, o ypač santuoką, Rusijoje saistė taisyklės. Antai, viduramžiais, griežtos „Domostrojaus taisyklės“ įtvirtino stiprų patriarchalinį statusą, kuris moteriai netgi drausdavo žvilgtelt į veidrodį, baiminantis piktųjų dvasių apsėdimo. Tuo tarpu XVIII a. ištekinant pirklių dukteris, nuotakos tėvas su jaunikiu išgėręs po taurę chereso tardavo: „dukterį Dievui pasimeldę, rankomis sumušę, pragėrėme!”

Nemažiau suvaržyta buvo ir aristokratija, kuriai tik išskirtiniais atvejais galiojo skyrybos. Nepaisant to, L. Razumovskis jaunąją kunigaikštienę pamilo iš pirmo žvilgsnio. Nėra žinoma ar pora buvo meilužiai, tačiau apie jų abipusius jausmus užuominų gausu memuaruose.

P. Viazemskis rašė: „vėliau jis įsimylėjo kunigaikštienę Golyciną, turtuolio žmoną, kurį Maskvoje pravardžiavo cosa rara.“ Sąvoką „cosa rara“ (it. „retas dalykas“) citata pateikia neigiamu aspektu, šitaip pabrėžiant, įprastoms laikmečio normoms prieštaraujantį, A. Golycino būdą. Jis ne tik šiurkščiai kankino žmoną, bet kartu buvo patologinis despotas ir švaistūnas. Vyras lengva ranka iššvaistė praktiškai visą milžinišką giminės palikimą. Prie kortų stalo kunigaikštį tarytum apsėsdavo demonai, todėl pagautas azarto nejuto ribų. Būtent tuo ir sumanė pasinaudoti L. Razumovskis.

Istorikai nesutaria, kada tiksliai įvyko garsusis, visą parą trukęs, lošimas (1799, 1801 ar 1802 m.), suteikęs Marijai trokštamą laimę ir pirmąją gėdą. Vienaip ar kitaip, kunigaikštis su grafu lošė ištisą naktį, tačiau fortūna šypsojosi išimtinai L. Razumovskiui. Tai privedė A. Golyciną iki nervinės beprotybės. Matydamas palaužtą varžovą, grafas pasiūlė jam mainais į visą praloštą turtą ant kortos pastatyti sutuoktinę.

Iš pradžių, A. Golycinas nesutiko, bet grafas paaiškino, jog tuomet bus priverstas užbaigti lošimą ir rytoj atsiųsti pasiuntinį atsiimti laimėjimo. Akibrokštas, bet suma, kurią pralošė, kunigaikštį būtų sužlugdžiusi visiškai. Tad A. Golycinas rizikavo ir ant kortos pastatė Mariją Grigorjevną. Ir akimirksniu pralošė! Taip gavęs ko nori, grafas kilniaširdiškai dovanojo varžovui praloštą turtą, pasilikdamas sau tik gražiąją žmoną.

Nors išvaduota iš priespaudos, moteris vis tiek jautėsi įžeista. Poemoje herojė nusimovusi vestuvinį žiedą švysteli jį iždininkui į veidą, o realybėje Marijai teko stoti akistaton su visuomene. Ypač skaudino faktas, kad ją, gimusią kunigaikščių šeimoje, išlošė lyg eilinę baudžiauninkę.

Maža to, incidentas apskriejo visą imperiją. Vienintelė paguoda, jog bažnytinis sinodas lengvai pripažino skyrybas; to neužginčijo ir kunigaikštis. Įdomu, kad Marijai vėl ištekėjus, A. Golycinas dažnai svečiuodavosi Razumovskių rūmuose arba viešumoje lydėdavo buvusią žmoną.

Visa tai, matyt, paspartino socialinę moters atskirtį. Su visa derama pagarba L. Razumovskio titului bei susižavėjimu jo meilės istorijai, aukštuomenė nedrįso priimti naujosios grafienės. Kitaip tariant, santuoka nebuvo pripažinta oficialiai, bet tik privačiame šeimos rate. Tad situaciją ėmėsi gelbėti grafo dėdė - Maskvos generalgubernatorius feldmaršalas Ivanas Gudovičius.

Didžiuosiuose pobūviuose, kur galėjo sutikti imperatoriškąją šeimą, Marijai lankytis drausta. Pagal įstatymus tokia nuodėminga, išsiskyrusi ir vėl susituokusi moteris neturėjo teisės būti po vienu stogu su Dievo pateptuoju. Tad Razumovskiai apsiribojo mažesnėmis šventėmis.

Tačiau kartą, 1809 m., jiems viešint pas grafą Viktorą Kočiubėjų, netikėtai atvyko imperatorius Aleksandras I. Įžengęs į salę, valdovas, svečių nuostabai, prisiartinęs prie Marijos pagarbiai tarė: „Madame la comtesse, voulez vous me faire l’honneur de danser une polonaise avec moi?“ (pran., ponia grafiene, ar padarytumėte man garbę pašokdama su manimi polonezą?). Trumpiau tariant, Aleksandras I, pats itin romantiškas bei globojęs įsimylėjėlius, kreipdamasis į moterį antruoju titulu galutinai įteisino jos padėtį aukštuomenėje. Vėliau šnibždėtasi, kad imperatorių pasikvietė I. Gudovičius. Taigi, po oficialaus pripažinimo, sutuoktiniai nugyveno dar šešiolika kupinų laimės metų.

Išgarsėjo garderobu

Pora nesusilaukė vaikų, tačiau globojo du auklėtinius, apie kuriuos žmonės šnekėjo, jog tie esą nesantuokinės L. Razumovskio atžalos. Mirus antrajam vyrui, Marija apsigaubė nuoširdžiu gedulu ir, anot P. Viazemskio, namų koplyčioje saugojo velionio portretą, prie kurio neretai melsdavosi. Grafas buvo nemažiau turtingas nei kunigaikštis A. Golycinas, todėl mirdamas dabartinėje Ukrainoje esančias žemes, pagal ten galiojusį Lietuvos Statutą, teisėtai paliko sutuoktinei.

Tuo nepatenkintas jo brolis, testamentą užginčijo ir našlei teko ilgai bylinėtis. Galop, po trejų metų, Marija bylą laimėjo, tačiau susigadino sveikatą dėl ko gydytojai patarė išvykti į užsienį. Apie jos keliones Vakarų Europoje netrūksta intriguojančių istorijų.

Antai, gyvendama Vienoje bei Paryžiuje, moteris išgarsėjo garderobu. Ji turėjo tokią galybę suknelių, kad 1835 m. bijojo Rusijos muitinėje likti nepraleista dėl bagažo dydžio. Tad paprašė bičiulio paimti kelias skrynias su savimi. Kai šis paklausė kas jose, grafienė abejingai tarstelėjo: „smulkmena, trys šimtai suknelių.“

Tuo tarpu Karlsbade ne tik gydėsi vandeniu, bet taipogi pamėgo lošti. Rašoma, kad Marija reguliariai lošdavo ruletę, tačiau visada žinojo kada sustoti.

Be to, už švenčių Karlsbade organizavimą, ji miesto valdžios iniciatyva apdovanota padėka.

Grįžusi į Rusiją, Marija apsigyveno Sankt Peterburge, kur laikė vieną garsiausių miesto salonų. Ten be įvairių menininkų, galėjai sutikti net vėlesnių imperatorių šeimas. Juoba, kad pati šeimininkė dažnai aplankydavo valdovus Peterhofo rūmuose. Visus žavėjo Marijos charakteris; ji buvo nuoširdi, paslaugi bei niekada neatsukdavo nugaros bėdoje atsidūrusiems giminaičiams, pvz., dovanojo kraitį neturtingai dukterėčiai, užuot išvykusi į Paryžių. M. Razumovska mirė 1865 m. pergyvenusi bemaž visus savo pažįstamus, tačiau nepraradusi jų akyse pagarbos.


www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(3 žmonės įvertino)
3.0000

Stulbinančią karjerą padariusi Dana Ribas: į Lietuvą sugrįžę emigrantai turėtų bučiuoti šią žemę (51)

Daugelis į užsienį dirbti išvažiuojančių lietuvių tikisi ten atrasti savo kelią ir „aukso...

Susipažinkite su elegantiškiausia oro balionų pilote Jolanta: pasitaikydavo žmonių, kurie, pamatę mane, klausdavo, kur jų pilotas (33)

Oro balionai, matyt, yra ta sritis, kurią vieną kartą išbandęs, negali sustoti. Romantika,...

Andrius Užkalnis: blogiausius kvepalus perka marozai, kuriems treninginis kostiumas – vienintelis drabužis (57)

Kokie kvepalai populiariausi, kokių reikėtų vengti ir kokias klaidas darome kvėpindamiesi? Į...

Top naujienos

Susirgus Seimo nariui laukia didelio masto epidemiologinis tyrimas: pasakė, kam reikia izoliuotis (96)

Koronavirusu susirgus Seimo nariui iš valstiečių žaliųjų frakcijos Valerijui Simulikui,...

Siaubo naktis prie Vilniaus: po kruvinos orgijos siaubingas kančias patyrusi moteris neturėjo galimybių išgyventi (204)

Moteris neturėjo jokių galimybių išgyventi – net jeigu ji iš karto būtų patekusi į medikų...

Nepamirškite persukti laikrodžių: grįžta žiemos laikas (129)

Paskutinį spalio sekmadienį Lietuva vėl grįžta prie žiemos laiko ir laikrodžius suksime atgal....

Koronavirusu užsikrėtė Andrius Tapinas: yra reikalų atnaujinta 18.54 (575)

Šeštadienio vakarą žinomas visuomenės veikėjas, žurnalistas Andrius Tapinas savo feisbuko...

Ant Gedimino kalno surengta palaikymo akcija JAV prezidentui Donaldui Trumpui sulaukė policijos dėmesio (4)

Vilniuje Amerikos prezidento palaikymo akciją sumanę žmonės neliko nepastebėti. Apie 18.25...

Gydytoja įvertino ypač populiarias plaukų procedūras: tai lazda su dviem galais

Gražūs, vešlūs plaukai yra ne tik puošmena. Anot estetinės ir lazerinės medicinos klinikos...

Dailius Dargis | D+ nariams

Bušido kovotojo Morkevičiaus žūtį vis dar gaubia paslaptys: treneris pasakoja apie paskutines jo dienas N-18

„Kai mes susipažinome, Remigijui buvo 12 metų. Esu pirmasis ir vienintelis jo treneris. Yra...

Koronavirusas nustatytas parlamentarui: antradienį dalyvavo Seimo posėdyje papildyta 19.32 (210)

Valerijus Simulikas , parlamentaras iš valstiečių žaliųjų sąjungos, nusprendęs pasitikrinti,...

Du „Neptūno“ žaidėjai serga koronavirusu, bet klubas prašo leidimo treniruotis

Penktadienį Klaipėdos „Neptūno“ žaidėjams, treneriams ir administracijos nariams buvo atlikti...

Serialų veikėjas sugrįžta: prieš svarbius rinkimus – keisti Zelenskio manevrai (103)

Daugumą parlamente turinti viena partija, jos patvirtinta vyriausybė ir prezidento paskirti regionų...

|Maža didelių žinių kaina