„Norime paskatinti sergančius nenuleisti rankų ir neužsidaryti savyje. Plaukai ataugs, o liga sustiprins ir suartins. Stiprybės reikia ne tik sergantiems, bet ir jų artimiesiems. Nepamirškite rūpintis savimi ir pasitikrinti sveikatą, nes spalis yra kovos su krūties vėžiu mėnuo“, – sako projekto kūrėjos.
Aldona: žinau, kad paveldėjau
Prieš 20 metų man buvo atlikta kvadrantotektomija. Tai yra dalies krūties pašalinimas dėl piktybinio auglio. Po operacijos sekė radioterapija, chemoterapija. Gydymas truko metus. Prieš penkerius metus toje pačioje krūtyje vėl buvo aptikti trys piktybiniai augliukai. Teko pašalinti visą krūtį ir vėl pradėti chemoterapiją, dėl ko nuslinko plaukai.
Dar šiais metais pašalino ir kitą krūtį su piktybiniu augliu. Man niekada nekilo klausimas, o kodėl man? Žinau, kad paveldėjau tą geną ar netgi du, nes šia liga sirgo giminės moterys. Liga labai pakeitė mano gyvenimą. Tiesiog imi ir viską permąstai ir perdėlioji kitaip. Ligos dėka gavau labai daug informacijos, žinių, naujų žmonių. Aš pati auginau penkis vaikus, tad buvo ir sunkesnio laiko. Man labai pasiteisino kitoks požiūris į mitybą. Pas onkologus nėra žodžio „pasveikau“. Sakoma, kad esi remisijoje. Turi nuolat tikrintis ir būti budri. Krūties vėžys mėgsta keliauti į kepenis, smegenis. Tad tikriniesi kas pusmetį, po to rečiau. Atrodo, kad aplinkoje daug tokių susirgimų.
Raminta: skausme žmonių reikia labiau, nei džiaugsme
Man buvo 30 metų, kai sužinojau, kad man – krūties onkologija. Taip, tai skamba baisiai, bet tą pačią akimirką, kai daktaras pasakė savo įtarimus, man tarsi įsijungė mano apsauginė siena. Žinojau, kad tai tik diagnozė, o ne nuosprendis. Tai tiesiog liga. Įveikiama liga. Tuo metu nereagavau į nieką – ėjau, kur reikia, dariau, ką reikia. Žinojau, tvirtai žinojau, kad ligą įveiksiu. Kad esu stipri ir manęs niekas nenugalės.
Mėnesį po diagnozės negalėjau nieko valgyti. Atrodė, kad viskas yra blogis. Buvo labai sunkus laikas, bet tame yra ir pliusų. Lengvai atsisakiau saldumynų, be kurių nei valandos negalėjau išbūti. Kvietinių miltų, bulvių taip pat neliko racione. Bet bent elementarių blogybių atsisakyti yra gerai ir organizmas už tai iškart padėkos.
Ir štai esu sveika po viso gydymo kurso! Esu kitokia ne tik išore, bet ir vidumi. Pasikeitė požiūris į viską absoliučiai. Norisi padaryti pasaulį gražesnį, geresnį. Bet turime suprasti, kad visi esame svarbūs. Dar labiau pamilau tuos, kurie buvo šalia manęs, kai man buvo sunku. Skausme žmonių reikia labiau nei džiaugsme.
Galbūt skamba naiviai, tačiau liga tikrai daug davė. Ji daug ko išmokė. Noriu visas paraginti, paskatinti rūpintis savimi, visada save mylėti, nes brangiausia ką turime, tai save. Taškas ligoje, manau, niekada nebus padėtas. Visada turėsiu būti budri, saugoti save, rūpintis. Bet tai labai gerai, nes sveiki mitybos įpročiai niekam nepakenkė. Kol kas džiaugiuosi labai sėkmingais gydymo rezultatais, naujomis pažintimis. O liga – mano istorija – naujai atrasta aš.
Aksana: dabar manęs visur pilna
Prieš 5 metus man buvo nustatytas antros stadijos krūties vėžys. Teko operuotis – krūties šalinimas su atstatymu mano pačios audiniais. Praėjau chemoterapiją, spindulius, metus laiko lankiau biologinę terapiją. Kas labiausiai gąsdino? Nežinia, kaip bus toliau. Ji ir dabar mane labai neramina. Jausmų buvo visokių, tiesiog mišrainė – kodėl, už ką? Dabar suvokiu, kad tai mano išbandymų kelias, kuriuo turiu drąsiai žengti. Gyvenimas ne šiaip mus supurto. Reikia atsistoti ir eiti pirmyn. Sunkiausia jau praeityje. Šiuo metu esu remisijoje ir džiaugiuosi gyvenimu. Prieš tai buvau labiau užsisklendusi. Tik po ligos suvokiau, kad man trūko savirealizacijos. Dabar mėgstu keliauti, aktyviai leisti laisvalaikį. Liga paskatino reguliariai sportuoti, sveikiau maitintis ir tiesiog mėgautis kiekviena diena. Domiuosi dvasinėmis meditacijomis, einu į konferencijas bei seminarus. Kaip mėgstu pajuokauti, manęs dabar visur pilna.
Edita: sunkiausia buvo prarasti plaukus
Šiais metais susirgau vėžiu. Man buvo nustatyta antra krūties vėžio stadija. Tyrimai, ašaros, liūdesys, baimė, vienatvė. Tokie buvo pirmi užpuolę jausmai, nors ir turiu puikią šeimą, kuri mane labai palaiko. Pati pajutau apčiuopiamą guzelį, nes deformavosi vienos krūties apačia. Iš pradžių rado cistą, po dviejų mėnesių paprašiau naujo siuntimo ir kita gydytoja echoskopijos metu jau rado nebe cistą.
Slydo žemė iš po kojų, dorai nepamenu to laikotarpio. Toks laikas, kai tik ėjau, dariau tyrimus, laukiau rezultatų, kurie nedžiugino. Operacijos nebijojau, kaip tik laukiau, kad kuo greičiau jį iš manęs pašalintų. Buvo tik labai baisu, labai verkiau dieną ir naktį. Dabar jau prasidėjo gydymo laikotarpis. Labai sunku iškart po chemijos... Silpna, bloga, nėra jėgų, tada vėl užklumpa visokios mintys. Atrodo, savaitę manęs lyg nebūna, po to vėl atsigaunu. Labai norisi kažkur eiti, tik labai nėra jėgų. Bet eiti norisi ten, kur tavęs niekas nepažįsta, labai nesinori susitikti pažįstamų, kad klausinėtų, kas ir kaip.
Projekto fotosesijos nuotraukos:
