Pora susipažino „Tinder“ programėlės pagalba, tačiau B. Rimkutė šypsosi – jei ne atsitiktinumas, jiedu greičiausiai būtų niekada nesusitikę. „Gyvenome skirtinguose miestuose, tačiau tą pačią dieną lankėmės Vinčesteryje, kur programėlė mus ir suvedė. Vėliau aš jį užkalbinau, ėmėme bendrauti, po mėnesio susitikome ir aš jam iškart kritau į akį, bet man jis taip nepatiko – radau „kabliukų“. Į antrą pasimatymą eiti nebuvau linkusi, tačiau jis įkalbėjo, o nuo to laiko viskas sklandžiai vystėsi toliau, po pusės metų kartu apsigyvenome“, – apie pažintį su mylimuoju pasakoja Birutė.
Emigravo vos baigusi mokyklą
B. Rimkutė Lietuvoje negyvena jau daugiau nei dešimtmetį. Vos baigusi mokyklą mergina išvyko studijuoti į Daniją, o vėliau persikėlė į Jungtinę Karalystę, kur tęsė magistro studijas.
Dabar moteris dirba žmogiškųjų išteklių vadybininke tarptautinėje įmonėje, o T. Infantado užima vyresniojo auditoriaus pareigas vienoje iš keturių didžiausių JK finansų įmonių. Tiesa, itin jauna poros išvaizda dažnai klaidina aplinkinius, o kiek jaunesniu mylimąjį iš pradžių palaikė ir pati Birutė: „Pažinčių programėlėje jis buvo save pasijauninęs, pažymėjo, jog jam 27-eri. Vėliau paaiškėjus, kad keleriais metais save pajaunino, susidomėjau, kodėl?
Troy‘us paaiškino, kad tiesiog ieškojo jaunesnės merginos, todėl nusprendė „pasijauninti“ ir pats. D. Britanijoje vyrauja toks gyvenimo stilius, jog didelė dalis žmonių dažnai vartoja alkoholį, valgo nelabai sveiką maistą, tad tiek moterys, tiek vyrai vizualiai gana anksti pasensta. Jam, žvelgiant į savo amžiaus brites, atrodė, kad jos jam tiesiog per senos – trisdešimtmetės čia dažnai atrodo dešimčia metų vyresnės. Manau, kad tai priklauso ne tiek nuo tautos, kiek nuo gyvenimo būdo: aš nerūkau, nevartoju alkoholio, gyvenu sveikai. Man ir pačiai kiek jaunesni patiko“, – šypsosi moteris.
Paklausta, ar gali Angliją vadinti namais ar namai vis dėlto jais visuomet liks Lietuva, B. Rimkutė šypteli: „Mano namai ten, kur Troy‘us. Kalbėjome apie tai, kad Troy‘aus gimtinėje gyventume nebent išėję į pensiją, o dirbti reikia ten, kur geri atlyginimai, kur pavyksta susitaupyti, vyrauja aukštas pragyvenimo lygis.
Aš labai mėgstu savo darbą, man šioje kompanijoje labai gerai, visai neturiu noro kažką keisti. Troy‘us šiuo metu „pririštas“ prie savo kompanijos. Ateities sprendimus darysime vertindami abiejų situacijas. Man keisti šalį būtų gana sudėtinga, nes norėčiau toliau dirbti žmogiškųjų išteklių srityje, o naujoje šalyje juk visai kiti įstatymai, tad pasikeitimams turėčiau pasiruošti iš anksto, šalis turėtų būti anglakalbė. Kitu atveju tektų pradėti nuo dugno, o to nesinori, kai jau užimu dabartines pareigas“, – svarsto B. Rimkutė.
Išvykimą iš Lietuvos B. Rimkutė vertina kaip malonų pasikeitimą: „Lietuviai – uždaresnė, privatumą mėgstanti tauta. Išvykusi pamačiau, kaip gyvena kiti, pajaučiau atviresnį ir šiltesnį bendravimą su nepažįstamaisiais. Danijoje žmonės gal net nuoširdesni nei Anglijoje, nes čia jauti tą britišką mandagumą, tačiau dažnai tai lieka paviršutinišku bendravimu.
Man pavyko užmegzti santykius su britais, ypač gerai sutariu su buvusiomis ir dabartinėmis kolegėmis. Manau, jei randate bendrą kalbą ir esate panašūs – susidraugausite, jei ne, palaikysite tiesiog mandagius, draugiškus santykius. Tuo tarpu Danijos visuomenės klimatas kitoks – labai rūpinimąsi žmonėmis, tačiau dėl to jie moka milžiniškus mokesčius. Įdomu tai, kad danai dėl to nejaučia jokio priešiškumo, jie tai priima taip, tarsi taip ir turi būti. Mokesčiais skundžiantis girdėjau tik Danijoje gyvenančius užsieniečius, o patiems danams mokesčiai nekliūva. Tuo tarpu Anglijoje visi burba dėl mokesčių – nesvarbu, kiek jų tenka mokėti (šypsosi).“
Pirmą kartą apsilankė Lietuvoje
B. Rimkutė ir T. Infantado netrukus švęs pirmąsias draugystės metines. Neseniai pora lankėsi Lietuvoje, T. Infantado tai buvo pirmas vizitas, o ir tėvai moters mylimąjį priėmė itin šiltai. „Įspėjau mamą, kad jis labai jaudinasi prieš pažintį, tad prašiau labai nespausti. Iš pradžių jis manė, kad labiau reikia bijoti tėčio, tačiau pažiūrėjęs nuotraukas nusprendė, kad visgi labiau bijo mamos“, – kvatoja moteris.
Ji neslepia, jog iš mamos ne kartą teko išgirsti, jog ji norėtų lietuvio žento. „Dauguma vaikinų, su kuriais aš bendravau, buvo užsieniečiai. Kiekvieną kartą tai pasakius mamai, ji atsidusdavo: „ir vėl... na ir kodėl tu negali išsirinkti lietuvio? O jei jau užsienietis, kodėl negali būti anglas?“ Juokaudavau, kad mane traukia į kitą – egzotiškesnę pusę. Sakiau jai pasiruošti, kad žentas greičiausiai bus ne lietuvis ir dar greičiausiai ne baltasis. Aš jau seniai supratau, kad man pačiai simpatiškiausi yra kinai, korėjiečiai, japonai bei filipiniečiai. Troy‘us man – labai gražus, ir aš jam labai graži, nes jis norėjo baltaodės, o aš azijiečio“, – juokiasi B. Rimkutė.
Tuo tarpu pats T. Infantado apie mylimąją kalba išties romantiškai: „Ji labai miela ir rūpestinga. Žinau, kad jei jausiuosi liūdnas, ji manimi pasirūpins. Sutikęs Birutę pamačiau, kad ji visai ne tokia kaip kitos. Ji tarsi savyje turi kažkokią azijietišką pusę, negaliu jos matyti, bet jaučiu. Ji daro mane laimingą, rūpinasi manimi. Aš labai džiaugiuosi, kad Birutė yra tai, ko aš ieškojau.“
Pora jau galvoja ir apie sužadėtuves, anot T. Infantado, Filipinuose įprasta mylimosios rankos prašyti jos tėvų. „Tai sena tradicija, tačiau mes vis dar tai darome“, – sako jis.
Šį klausimą B. Rimkutės tėvams vyras planavo pateikti pažinties dieną, tačiau nusprendė taip neskubėti ir pirmiausia geriau susipažinti.
„Mano tėvai žino, kad čia labai rimti santykiai, prieš tai su tėvais nesu supažindinusi nė vieno savo vaikino. Tuo tarpu Troy‘ų norėjau pristatyti šeimai, parodyti savo šalį, kur esu gimusi ir užaugusi. Norėjau įlieti jį į savo šeimą. Tiesa, po klausimo tėvams jis turės palaukti, kol galės to paties klausti ir manęs. Jis labiau planuoja mūsų ateitį ir santykius, yra užtikrintas ir nori mane vesti, o aš dar „ant tvoros“. Man yra gerai, aš pritariu tam, kad jis paklaustų mano tėvų, tačiau man dar reikia šiek tiek laiko, kol paklaus manęs.
Kai mes apie tai kalbėjome, jis sakė, kad jam baisiausia, jei ne laiku paklaus, kad tik nepasakyčiau jam „ne“. Jį nuramindama pasakiau, kad darykime taip: kai būsiu pasiruošusi – leisiu tau žinoti, kad jau gali žengti šį žingsnį, o tada jau gali ruošti savo planą, kaip tai padarysi, nes noriu, kad tai būtų kas nors ypatingo, o ne šiaip klausimas bet kada ir bet kur. Noriu gražaus, romantiško ir ypatingo pasipiršimo. Jis juokauja, kad kai duosiu ženklą, jis būtų labai aiškus“, – juokiasi moteris.
T. Infantado – iš itin tikinčios šeimos, tad gyvendamas Filipinuose vyras kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. „Atvykęs į Europą jis pamatė, kaip čia vyksta mišios ir jam tai visai nepatiko. Filipinuose mišios linksmesnės, ne tokios niūrios kaip Europoje. Čia į bažnyčią jis nebevaikšto.
Kalbant apie vestuves, jis norėtų tuoktis bažnyčioje, o aš – nelabai. Jis pritaria, kad Europoje ne taip kaip Filipinuose, tad sakiau: nuvežk į Filipinus, parodyk, kaip ten pas jus, jei man patiks, tada galima tuoktis bažnyčioje.“
Tiesa, su mylimojo šeima B. Rimkutė dar nėra susipažinusi. Pora ketina į Filipinus vykti kitąmet. „Iš jo pasakojimų susidariau labai gerą įspūdį apie jo šeimą. Mūsų tėvai panašūs tuo, kad savo vaikais labai rūpinasi, suteikia viską, ko reikia, ir dar daugiau. Jie neturi to britiško požiūrio, jog 18-os turi keliauti iš namų arba mokėti nuomą. Gali namie gyventi tol, kol pats įsitvirtini pasaulyje ir gali išeiti tvirtai jausdamasis.
Jo tėvai mokėjo už jo mokslą, manieji – už mano. Vienu gyvenimu etapu jam labai patiko kompiuteriniai žaidimai. Tuomet tėtis susirūpino, kad tai labai kenkia jo mokslams, tad pasiūlė pirmiausia gerais rezultatais pabaigti universitetą, o tuomet metus nieko nedaryti ir tik žaisti žaidimus, o tėvas jį išlaikys. Taigi, jis pasinaudojo proga – kol baigė universitetą, nebežaidė žaidimų, o po baigimo pasinaudojo tėčio pasiūlymu. Dabar tai jo nebedomina, kartais nebent žaidžia ką nors telefone, tačiau tai daug laiko neatima ir mums netrukdo“, – pasakoja Birutė.
Teko keisti požiūrį
Moteris neslepia, kad santykių pradžioje ji tikėjosi kiek kitokio mylimojo elgesio: „Norėjau, kad jis būtų džentelmenas, kuris už mane moka. Kalbu ne apie mano išlaikymą, o tiesiog, kad kur nors išėjus – mokėtų vaikinas. Jis sutiko dėl to santykių pradžioje, tačiau manė, kad kai santykiai tampa rimti, tuomet reikia dalintis. Man buvo sunkiau tai priimti ir dalytis, nes maniau, kad tai turėjo įvykti kur kas vėlesniame santykių etape.
Kai pati paklausiau apie tai, jis man atvirai išdėstė savo poziciją ir tada pamaniau, kad reikia spręsti šį klausimą, tad tiesiog pakeičiau nuomonę ir nusprendžiau išbandyti modernų santykių variantą. Pradėjome už viską mokėti per pusę ir man gana greitai tai pradėjo patikti. O kai pradėjome galvoti apie gyvenimą kartu, iš karto susikūrėme bendrą banko sąskaitą ir iš anksto į ją pervedame po lygią sumą. Vėliau iš tos sąskaitos už viską atsiskaitinėjame.“
„Dabar, jei mūsų santykiuose atsiranda koks nors nesutarimas, tai jis dažniausiai kyla dėl skirtingos anglų kalbos interpretacijos. Mums abiems anglų nėra pirma kalba, tad aš mintyse jo anglišką sakinį išverčiu tiesiogiai, kaip rašo žodynai, o jis kalbėdamas žodžiams suteikia tokią prasmę, kokią yra išmokęs iš bendravimo su žmonėmis. Tad kai kurie išsireiškimai jam reiškia viena, o man – kita.
Buvo keli kartai, kai jis kažką pasakė, o aš labai supykau ant jo, tačiau vėliau, aiškinantis iš kur kilo pyktis, paaiškėdavo, kad nesusikalbėjome. Galiausiai prieiname prie to, kad aš „per aplinkui“ išverčiu, kaip aš supratau, ką jis pasakė, o jis paaiškina, ką iš tiesų turėjo galvoje ir paaiškėja, kad susipykome veltui. Tačiau tokius konfliktus labai greitai išsiaiškiname, o dabar jau esu pripratusi, kad jei supykstu, tai pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką jis norėjo pasakyti, o ne priimti viską tiesiogiai“, – juokiasi B. Rimkutė.
Jauna moteris atskleidžia nustebusi, jog jiedu mėgsta panašų maistą. „Nors jis ir mėgsta valgyti gerokai aštriau nei aš, tačiau mums abiems patinka vienas kito gaminamas maistas. Jis žino, ko gaminti nereikėtų, jei nori, kad aš irgi valgyčiau, o aš žinau, ko nedėti jam.
Pavyzdžiui, tenka vengti baltų maisto produktų, nes jis kažkodėl negali valgyti balto maisto. Kartais jis mano maistą pasigardina čili padažu ir abu liekame patenkinti. Atvykęs į Lietuvą jis sakė, kad čia toks maistas, kokį jį išmokiau valgyti, tad laisvai čia valgo restoranuose ar mano tėvų gamintą maistą. Sakiau jam, kad nesvarbu, kokį maistą tėvai pagamins – kaip jis atrodys ir kokio skonio bus – turės valgyti, kad neįžeistų (juokiasi). Gerai, kad jam viskas buvo skanu ir kankintis neteko“, – pasakoja B. Rimkutė.
Stengiasi švęsti net nedideles progas
Pora kiekvieną mėnesį švenčia dvi progas – susipažinimo ir draugystės pradžios. „Vieną kartą padovanojau mums profesionalią fotosesiją, kitą kartą ėjome į restoraną, esame žvakių šviesoje vakarieniavę namuose. Abu esame gana dideli romantikai. Mūsų sukaktys – mūsų laikas tik mums dviems, nemanome, kad to yra per daug. Man to trūktų, jei to nebūtų. Jaučiame poreikį išlaikyti meilę ir romantiką, juk jei nieko nedarysi – ji pamažu dings. Mes nenorime, kad taip nutiktų.
Troy'us man yra sakęs, kad ateityje, kai turėsime vaikų, jis nori, kad neprarastume tokių vakarų, tad pasamdysime auklę, kad galėtume išeiti ir vakarą turėti tik sau. Manau, kad to tikrai reikia, kad santykiuose išliktų romantika ir turėtume laiko, kurio metu galėtume būti be dirgiklių ir rutinos. Tai mūsų abiejų iniciatyva, taip kuriame stiprų tarpusavio ryšį.“
Sulaukė ir įspėjimų
Ieškodama antrosios pusės B. Rimkutė pasakoja niekada nesureikšminusi tautybės ar odos spalvos. „Man svarbiausia, koks yra žmogus, o kalbant apie išorę – galima su labai daug kuo susitaikyti. Visada maniau, kad išvaizda yra toks dalykas, kurio negali kontroliuoti, esi toks, koks gimei, tam tikrą lygį kontroliuoti gali, bet visko tikrai ne. Žmogaus neatmetu vien dėl to, kad jis nėra man tobulas. Aš savimi nepasitikėjau, kol buvau mokykloje, tad čia, Lietuvoje, man teko bendrauti vos su pora vaikinų.
Vėliau specialiai neieškojau lietuvio, nusprendžiau, kad nesvarbu iš kur ir kaip atrodantis bus vyras, svarbu, kad man tiktų dėl savo vidinių savybių. Troy‘aus išvaizda ir stilius man patinka, bet aš dėl to neskyriau jam tokio didelio pliuso, kad į kitus dalykus nekreipčiau dėmesio. Išanalizavau vidines jo savybes ir tada galėjau pridėti pliusą, kad išvaizda irgi tinka“, – atvirauja moteris.
Tiesa, ėmusi bendrauti su mylimuoju, Birutė sulaukė įspėjimų. „Mano buvusi vadovė įspėjo, kad filipiniečiai yra labai išlepinti ir vertėtų jų pasisaugoti, nes gali būti sudėtinga – juk jie nepripratę tvarkytis su gyvenimo iššūkiais. Šiuose žodžiuose yra tiesos, juk ir tai, kad jam tėtis leido metus nieko nedarant žaisti kompiuteriu yra lepinimas.
Bet tuomet pagalvojau, o kaip aš užaugau? Nebuvo taip, kad nieko nedaryčiau metus, bet Anglijoje man irgi buvo labai sunku susirasti pirmą darbą, aš jo ieškojau maždaug 4-5 mėnesius ir visą tą laiką mane irgi išlaikė tėvai. Taigi, pažvelgus iš šios pusės, pagalvojau, žinai ką, aš turbūt lygiai taip pat išlepinta kaip ir jis. Man miela, kaip jis kartais su kuo nors nesusitvarko pats ir prireikia mano pagalbos. O kai kalba pasisuka apie rimtus dalykus, tai tiesiog pasidalijame darbais ir kartu viską darome. Jau iš to, kaip mes įkūrėme savo butą, galėjau suprasti, kad jis yra tvirtas ir paremiantis partneris, galima kartu gyventi ne tik gerais laikais, bet ir kai bus sunku, jei bus. Jaučiuosi saugiai“, – šypsosi B. Rimkutė.
