Ilgai kentusi smurtą nusprendė nebesitaikstyti
Tik pabaigusi aktorinį Kristina Kazlauskaitė su kurso draugais įsidarbino Jaunimo teatre. Nors scenoje – pirmosios premjeros, gyvenime – juodžiausios dienos. Po sūnaus gimimo K. Kazlauskaitei teko išgyventi didžiulę dramą – skyrybas su antruoju vyru dėl smurto šeimoje.
„Išmokau vieną dalyką – negalima taikstytis. Kad ir kaip besinorėtų išsaugoti šeimą, o vaikui – tėvą. Buvau tokios tragiškos būsenos, kad jau norėjosi šokti per langą. Tada sustojau ir pagalvojau – palauk, o kodėl aš?
Daviau dar viena šansą, iki kol bent kartą pakels ranką. Ir jis pakėlė. Jei atvirai, aš puoliau taip atgal, kad mažai nepasirodė. Ir pasakiau – dabar jau viskas. Padėjau tašką. Ir jį reikia dėti, ir kuo greičiau, nes smurtas tave pradeda valdyti ir tu jo bijai“, – skaudžius išgyvenimus prisimena aktorė.
Dieną – pionierė, vakare – tikinčioji
LRT televizijos laida „Gimę tą pačią dieną“ nukėlė ir į pačią aktorės vaikystę. K. Kazlauskaitė gimė 1953 metų vasario 13 dieną, Kaune „Inkaro“ gamyklos kultūros namų direktoriaus Napaleono ir buhalterės Irenos šeimoje. Vaikystėje mokslai K. Kazlauskaitei rūpėjo mažai. Kur kas įdomiau – pas tėtį darbe, kultūros namuose, kur pilna užsiėmimų.
„Lankiau ir piešimą, ir dainavimą, ir baletą. Paskui prasidėjo užklasinis gyvenimas, kuris irgi buvo aktyvus – kur aš tas pamokas darysiu. Geriau vakarui ruošiu scenarijų kokį nors, eiles rašysiu. Todėl su mokslais buvo tragedija...“ – prisimena aktorė.
Anot jos, vaikystėje griežčiausiai auklėjo tėtis – iki šiol atsimena vieną jo auksinę elgesio taisyklę. „Tėtis man sakydavo, kad kas meluoja, tas ir vagia, o kas vagia, tai tas gali ir užmušti. Todėl net nesistengdavau meluoti – užtekdavo tėčiui pažiūrėti į akis ir tą pačią sekundę tiesa išaiškėdavo“, – tikina K. Kazlauskaitė.
Nors tikėti Dievą sovietmečiu reikėjo labai atsargiai, paauglė K. Kazlauskaitė sugebėjo suderinti, rodos, nesuderinamus dalykus – bažnyčią ir pionieriaus kaklaraištį: „Dieną buvau pionierė, o vakare į bažnyčią vaikščiojau – toks buvo derinys. Sakydavo Dievo nėra ir taškas, bet man jis buvo ir yra.“
Aktorės kelias buvo numatytas dar prieš gimstant
Baigus mokyklą, pačiai K.Kazlauskaitei nieko spręsti nereikėjo – už ją tai padarė tėtis.
„Aš dar gimus nebuvau, o tėvelis jau pasakė – bus vardas Kristina ir bus aktorė. Viskas. Kartą sėdėjome tuometinėje Lenino aikštėje ir tėvelis man sako: „Matai, kur rodo Lenino ranka? Į konservatoriją. Va, tau kelias“, – prisimena K. Kazlauskaitė.
Tuometinėje Lietuvos konservatorijoje prasidėjo stojamieji į aktorių kursą. Aplink šmėžavo meniškas jaunimas. Tarp jų – ir K. Kazlauskaitė, įsikibusi tėčiui į ranką.
„Tada visi man atrodė tokie artistai, tik ne aš. Mama mane aprengė kaip į pionierių chorą – su juodu sijonuku, baltomis puskojinėmis, balta bliuskyte, liepė kasą ant šono susipinti... O ten vieni su gitaromis vaikščiojo, kiti su kažkokiom skarom, treti skaitė. Bet aš atėjau daryti viską, ką lieps, nes tėvelis taip ir sakė – lieps būti karve, stoji ant keturių ir myki, taškas“, – tėčio patarimą prisimena aktorė.
Sėkmingai išlaikiusi stojamuosius egzaminus, K. Kazlauskaitė pradėjo studijuoti režisierės Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamame aktorių kurse – kartu su būsimomis žvaigždėmis Kostu Smoriginu, Remigijumi Vilkaičiu, Algirdu Latėnu, Violeta Podolskaite, Dalia Storyk ir kitais. Nors gali pasirodyti, kad aktoriaus mokslai – romantiški ir bohemiški, tačiau realybė buvo kur kas tamsesnė.
„Buvo pasiutusiai sunku. Viešpatie, mes iš specialybės paskaitų išeidavome 11 val., kituose kursuose ir po vidurnakčio. Kitą dieną 8 val. ryte jau sėdi paskaitoje arba prie šokio lazdos stovi, – sunkius studijų metus prisimena K. Kazlauskaitė. – Aš labai ilgai neišmokau mokytis, buvau ir iš studentų sąrašų išbraukta, o kursiokai pasisodinę audė mane visaip, kad nevoliok durniaus ir taip toliau. Tada padėjo keli dėstytojai ir paskui buvo viskas geriau.“
2002 metais K. Kazlauskaitė gavo naują pasiūlymą, kuris patapo bene svarbiausiu posūkiu karjeroje – ji pradėjo vaidinti kultinėje televizijos laidoje „Dviračio šou”.
Labai greitai K. Kazlauskaitė tapo ta, be kurios „dviratis” jau nebegalėtų važiuoti: „Atėjo Valinskas, mane išsikvietė ir pabandėme. Ir kai pabandėme, tai pabandėme – po šiai dienai vis bandome.“
Dar po metų, atšventusi penkiasdešimtmetį, K. Kazlauskaitė ryžosi drąsiam sprendimui – palikti teatrą.
„Tiesiai šviesiai pasakiau, kad išeinu ir viskas. Pavargau nuo tos begalinės priklausomybės – kada juoktis, kada verkti, kada kur stovėti, kaip kvėpuoti. Supratau, kad tiesiog daugiau nebegaliu. Jaučiausi, kaip iš vergovės išėjusi – buvau tokia laiminga, atrodo kvėpuoti laisviau pradėjau. Man sakė – tu grįši, pamatysi, keliais paršliauši, negalėsi be teatro... Bet nė dienos tokios minties nebuvo.“
Parengė Gabija Kavaliauskaitė.