Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje metu V. Urbonaitė buvo šios viešnagės komunikacijos turinio koordinatorė. Apie tai, kaip išdrįsti siekti savo tikslų bei ką galime išmokti iš Popiežiaus kalbos – DELFI laidoje „Netobulos“.
– Viename interviu esi sakiusi, kad vienas svarbiausių XXI-o amžiaus gebėjimų – sklandžiai rašyti. Kodėl manai, kad tai yra svarbiausias dalykas?
– Mano manymu, rašymas šiuo metu išgyvena renesansą. Prieš kelerius metus buvome labiau vaizdų žmonės, o šiandien tekstas vėl sugrįžta. Mums reikalingas žodis. Bendraudama su žmonėmis supratau, kad yra problema, nes visi galvoja, kad moka rašyti. Mums rašymo reikia labai paprastiems dalykams – rašome elektroninius laiškus partneriams, kolegoms, susirašinėjame ir tarp šeimos žmonių, prašydami iš parduotuvės parnešti pieno.
– Nori pasakyti, kad žmonės nesugeba parašyti žinutės „Parnešk pieno“?
– Noriu pasakyti, kad mes nebesusikalbame. Mes kartais kalbame taip sudėtingai arba taip neaiškiai, kad reikia sustoti ir pasimokyti. Mes labai greitai vartojame tekstus ir jais nebesimėgaujame. Kartais geriau taupiau, bet esmę pasakyti.
– Tu vedi kūrybinio rašymo dirbtuves, o ten turbūt kaip tik reikia ieškot epitetų, gražių žodžių. Kaip tai susiję su glaustumu?
– Pirmiausiai išmokstame neperdėti. Kai mokaisi kepti pyragą, tai pradedi nuo labai paprastų ingredientų: kiaušinis, pienas, miltai. Nepradedame nuo sluoksniavimo ir tortų puošybos. Tortų puošyba prasideda tada, kai jau moki iškepti biskvitą. Lygiai taip pat žmonėms pirmiausiai reikia išmokti išgirsti ir pastebėti, kas yra geras kokybiškas tekstas.
– Tu jau turi ilgą patirtį. Dveji metai – nemažai. Ar būna, kad tie patys žmonės ateina į tavo dirbtuves?
– Ne.
– Pakanka vieno karto?
– Mano tikslas nėra užsiiminėti tokiu „sportu“. Aš suprantu, kad rašymas yra labai vienišas ir neromantiškas darbas. Dažniausiai, jeigu nori parašyti knygą, tai sėdi namuose ar biure net be muzikos. Jeigu leidyklai turi pridavimo dieną, tai nevaikštai į jokius renginius, su draugais į kavines neturi laiko nueiti. Tai yra labai tylus ir nematomas darbas. Tam reikia daug kantrybės. Mano tikslas per tuos rašymo mokymus yra žmonėms paaiškinti, kad reikės bėgti ir atlikti labai daug namų darbų, kurių nepadarys nei vienas jūsų lektorius. Mano tikslas yra užkurti tą vidinę ugnį, kad žmonės įgautų pasitikėjimą savo jėgomis. Kiekvienas dirbs savo tempu, jeigu žmogus atliks tuos namų darbus, skaitys geras knygas – neįmanoma, kad jis nepradės geriau rašyti.
– Tu ateini ir sakai „Dabar mokykitės skaityti knygas“. Neįsižeidžia žmonės?
– Aš tai taktiškai pasakau.
– Žmonėms siūlai atrasti savo mylimą rašytoją, sekti jo kalbos stilių, o po to mėginti rašyti taip kaip jis. Tarsi kopijuoti jį. Čia tokia metodika?
– Taip. Aš nesiūlau plagijuoti.
– O kuo čia skiriasi?
– Plagijavimas – jūs parašote, aš nukopijuoju vienas prie vieno, pakeičiu pora žodžių, užrašau savo pavardę. Štai aš ir rašytoja.
– Čia jau turbūt sunkiai įmanoma?
– Įmanoma.
– Daro taip žmonės?
– Taip. Todėl ir sakau, kad tai yra intelektinė nuosavybė, už tai yra baudžiama. Plagijuoti yra blogis. Kai aš kalbu apie kopijavimą, tai turiu galvoje visai kitą dalyką. Pavyzdžiui, man labai patinka Žemaitė. Aš stebiu jos žodyną, sakinio konstrukciją. Tuo metu beanalizuodama suprantu, kaip yra konstruojama, kokios priemonės naudojamos. Kopijavimas kaip pratimas.
– Galima sakyti, kad mokai žmones sutelkti dėmesį?
– Labai. Pro mano rankas praėjo labai daug žmonių. Per kelerius metus jau turbūt beveik tūkstantis būtų. Matau, kad žmonės nefiksuoja dėmesio. Mes labai greitai jį pametame.
– Kiek žmonių po tavo dirbtuvių pradėjo rašyti?
– Tokios statistikos nevedu, nebent tiek, kiek jie patys man papasakoja. Žinau, kad yra išleistos penkios knygos. Kai kurioms aš buvau inspiracija ir paskutinis lašas.
– Skaitei tas knygas?
– Taip, visas perskaičiau.
– Esi patenkinta rezultatu?
– Taip. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi tais žmonėmis. Man yra smagu. Pavyzdžiui, Beata Tiškevič ir jos „Vyvenimas“. Mano dirbtuvės jai buvo paskutinis lašas pradėti rašyti.
– Tu esi žodžių gurmanė?
– Taip. Man labai patinka ieškoti skambesio, kad nebūtų klišių.
– Gali pavyzdį pasakyti, kokį esi sukūrusi žodį?
– Labai sunkus klausimas.
– Kregždynas?
– Aš tikrinau, tai kregždynas yra kregždės jauniklis. Nebevartojamas, labai retas žodis. Mano vizijoje, kregždynas buvo nardančios kregždės lyg mintys ir geros idėjos, kurios greitai trenkia į galvą. Man atrodė, kad tai geras naujadaras, kuris kitus pritrauktų su geromis idėjomis. Tai tokia saugi erdvė, nes kūryboje svarbu jausti saugumą. Manau, kad stereotipas yra manyti, jog kūrybai reikia dramos. Nebūtinai reikia iškart nuo knygų rašymo pradėti.
– O nuo ko reiktų pradėti?
– Rašyti dienoraštį ar tinklaraštį. Rašykime mažesnėmis apimtimis. Aš dabar pastebiu tokią tendenciją, kai žmonės facebooke parašo trumpą istoriją. Kokį dažniausiai matome komentarą po tokiu įrašu? Ogi – „Tau reikėtų leisti knygą“. Šiandien rašymas yra labai suromantizuotas. Ateina tokia mada, kai sakai, kad esi rašytojas, bet reikia ne juo būti, o rašyti.
– Pakalbėkime apie tave pačią. Esi drąsus žmogus?
– Labiau santūrus ir kuklus.
– Tada paaiškink man, kokiu būdu tu atsidūrei Lisabonoje?
– Aš esu visiška intravertė, kuri išmoko būti ekstraverte. Gyvenimo aplinkybės taip sudėlioja, kai supranti, kad turi eiti ir daryti. Juk niekam neįdomu ar tu esi drąsi, ar bijai.
– Kaip tokia užsidariusi intravertė staiga viską metė ir išlėkė į Lisaboną? Tai buvo pamatuotas žingsnis ar visiškas kosmosas?
– Kosmosas. Mes sėdėjome vieno garsaus fotografo namuose ir aš pasakojau, kad išgyvenu tokią frustraciją. Kaip ir viskas gerai – kas mėnesį gaunu atlyginimą, žmonės mane gerbia, atlieku savo darbą puikiai, bet neišgyvenu laimės. Esu nelaiminga.
– O Lisabonoje kitaip?
– Mano „Kregždyno“ kolegė prieš vienuolika metų mokėsi Portugalijoje. Vieną vasarą nusprendėm viena kitai parodyti vietas, kur mokėmės, aplankysim studijų laikų draugus, profesorius. Ir kažkas atsitiko. Pajauti, kad tau ten yra gera. Aš jaučiuosi sava, laukiama. Supratau labai įdomų dalyką, kad šalis, kurioje nėra buvę karo – neeikvoja energijos gynybai. Jie tą energiją eikvoja kūrybai. Aš pajutau, kad šio dalyko man labai trūksta. Tai yra ramybė ir išankstinis pasitikėjimas.
– O mes netikime vieni kitais?
– Mes stengiamės. Aš matau labai stiprias ir aktyvias pastangas pasitikėti vieni kitais, tačiau matau, kad vis dar reikia namų darbų. Tai ypač matau, kai sutinku žmones ir su jais pasikalbu, kai išgliaudai tuos žmones, atrandi, kad vis kartojasi tas pats nepasitikėjimas savimi. Automatiškai – nepasitikėjimas ir kitais žmonėmis.
– O išvažiavusi atradai save?
– Juokiausi, kad padėjusi pareiškimą išeiti iš darbo sakiau, kad neturiu atsarginio varianto. Tačiau tada supranti, o kada, jei ne dabar? Tas fotografas man davė labai gražų patarimą. Jis nupiešė man atkarpą ir pasakė, kad vienoje jos pusėje yra pradžia, kitoje – gyvenimo pabaiga. Jis į rankas įdavė flomasterį ir prašė pažymėti, kur yra dabartinis mano gyvenimas. Man sudrebėjo ranka. Ir manęs paklausė, ar aš noriu daryti dalykus, kurie nedaro manęs laiminga. Supratau, kad nebenoriu.
– Popiežiaus vizito Lietuvoje metu buvai viena iš jo komunikacijos vadovių. Tu buvai atsakinga už turinio komunikaciją. Ką tai reiškia?
– Visi tekstai, kuriuos matėte, perėjo pro mano rankas arba buvo mano pačios parašyti.
– Ir Popiežiui kalbą parašei?
– Ne, dar nerašau, bet viena iš svajonių yra. Visas Popiežiaus kalbas perskaičiau ir analizavau. Buvau vienas iš tų žmonių, kuris prižiūrėjo, kai Popiežiaus kalba atkeliaudavo, kad visi žiniasklaidos kanalai ją gautų laiku. Tai buvo buvimas prie visų įmanomų tekstų.
– Esi sakiusi, kad tavo užduotis buvo atskleisti Popiežių, koks jis yra iš tikrųjų. Ką tai reiškia?
– Matot, darbas su bažnyčia yra pakankamai sudėtingas. Tuo labiau su Popiežiumi, nes tai yra visame pasaulyje žinomas žmogus. Gali į bažnyčia nevaikščioti ir nieko nežinoti, bet Popiežių Pranciškų žino visi. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visi turi nuomonę, kuri nebūtinai yra pagrįsta. Mano darbas buvo išrinkti tuos grynuolius ir kuo labiau juos apnuoginti. Atskleisti istorijas, koks Popiežius buvo vaikystėje, jaunystėje. Man labai norėjosi parodyti tą gylį ir plotį.
– Ar tau pasisekė?
– Iš tų atsiliepimų, kurie vis dar sklando ore, manau, kad labai pasisekė.
– Ar gali įvardyti tris dalykus, ką galėtume išmokti iš Popiežiaus Pranciškaus kalbos?
– Jo kalbos yra labai gražiai sukonstruotos technine prasme. Nedaugžodžiavimas, emocija ir trečias dalykas – išmintis. Aš skaičiau ir kalbas, kurias jis rašė ne tik lietuviams, bet ir Latvijai bei Estijai. Visoms kalboms būdinga ta „razina“ – šmaikštus pastebėjimas. Jeigu latviams pasakojo apie jų dainas, kurios buvo einanti gija, tai per susitikimą su lietuvių jaunimu, jis kalbėjo apie „Lietuvos rytą“ ir „Žalgirį“. Buvimas čia ir dabar.
– Tai labai stipru – buvimas esamajame laike. Tu jame būni?
– Labai stengiuosi ir gaudau save. Kadangi esu intravertė, tai labai gerai analizuoju visas praeitis ir gaminu konstruktus ateičiai. Pavargstu nuo to, tai suprantu, kad kartais reikia įjungti pauzę. Aš esu čia ir dabar. Man atrodo, kad laimė ir prasideda, kai esi čia ir dabar. Tu mėgaujiesi tuo momentu. Dabar aš visiškai mėgaujuosi mūsų draugija.
– Tu išmintingas žmogus?
– Norėčiau būti. Manau, kad knygų skaitymas ir bendravimas su išmintingais žmonėmis bei susimažinimas savo ego, moko išminties. Ne visada pavyksta išmintingai priimti buitinius sprendimus.
– Ar turi savo formulę? Tą formulę, kuri yra tavo gyvenimo moto?
– Kurį laiką sakiau, kad mano varikliukas buvo mano draugų portugalų dizainerių pasiūtas raudonas milo apsiaustas. Vienoje jo pusėje išsiuvinėtas vilkas, o kitoje – portugališkai užrašyta „Aš nebijau“. Raudonkepuraitė. Man buvo labai gražus tas užrašas, nepaisant to, kad aš labai bijau.
