– Pirmąją knygą „Pabučiuok man… į šypseną“ išleidote prieš trejus metus. Kaip gimė antroji knyga?
– Kai parašiau pirmąją knygą, maniau, kad jau ir užteks. Pati rašiau, pati užsiėmiau leidyba, rinkodara, rūpinausi platinimu, pažadėjau sau, kad daugiau niekada. Didelis gėris gauti gražius skaitytojų atsiliepimus, su malonumu pasirašinėju knygas, bet viskas kartu reikalauja ir daug dėmesio, ir pastangų, ir tęstinumo. O aš kaip tik pradėjau dirbti Finansų ministro patarėja – nauja patirtis siurbė daug laiko ir entuziazmą. O taip pat veiklos ir namuose, ir darbuose man užteko. Todėl, kai pradėjau užsirašinėti naujas istorijas, idėjų gabaliukus, dialogus, sakiau sau, kad tai nieko nereiškia ir jokia knyga čia nekvepia. Reikia kažkodėl užrašyti tas mintis, nes galvoje nebetelpa. Be to, viskas kažkaip sukosi apie moterį ir keistą jos laiką, ribą, skaičių 40. Tada – bac ir pavadinimas, kaip iš dangaus – „Perlais balinta kava“. Na, tada jau sėdau, rinkau visas istorijas, surašinėtas užrašų knygelėse, darbo kalendoriuje, be lietuviškų raidžių telefone… Ryškėjo koncepcija – 40 puodelių kavos su moteriškomis istorijomis prie jų. Vietoj cukraus, pieno ar kokių pipirų. Juokingos, šiltos, šviesios, liūdnos, erotiškos, vaikiškos, nostalgiškos – va tokios tos moteriškos istorijos ir nuotykiai prie kavos mano 2-ojoje knygoje „Perlais balinta kava“.
– Užimate atsakingas pareigas, su vyru auginate tris vaikus, kaip į įtemptą dienotvarkę įterpėte ir knygos rašymą?
– Turiu varginančią savybę, jei jau ką pradedu – trūks plyš turiu pabaigti. Tad, parašiusi kelias istorijas, net nepajutau, kad jau vynioju jas į knygą. O ją, tai jau turėjau pabaigti! Rašiau ir oro uostuose komandiruočių metu, ir naktimis namuose, kai visa šeima užmigdavo. Ėmiau savaitės atostogas – o va tada ir nesirašė. Pykau, kad niekas čia aplinkui labai nesidžiaugia, kad poniai rašytojai vėl įkvėpimas ir ji norėtų tyloje ramiai parašyti, o ne kotletus ar kokią strategiją kepti. Bandžiau griežtai ir disciplinuotai – porą valandų kasdien, po to chaotiškai ir pripuolant. Taip ir susilipdė knyga. Ir šeima, ir draugai, ir kolegos visada labai palaiko tą mano rašinėjimą, giria, ragina rašyti – tas turbūt įkvepia labiausiai. O tam, kas įkvepia visada rasi laiko.
– Jūsų knygose netrūksta humoro. Kokią reikšmę gyvenime ir kūryboje jam teikiate?
– Aš tikiu, kad humoras – kritiškai svarbus ir niūriais rudens vakarais, ir vasaros švenčių siautulyje. Jis ypač praverčia moterims – barbėms devyndarbės ir dar perfekcionistėms, kurios daro daug ir stengiasi viską daryti greitai bei tobulai. Kurias supa rimtas, reiklus, griežtus standartus diktuojantis pasaulis. Man, žmogus, turintis gerą humoro jausmą – arčiau Dievo. Aš iš karto galiu draugu vadintą tą, su kuriuo mes galim iš vaikiško anekdoto kvatoti susiėmę už pilvų. Kuris vietoj moralo man suklydus skelia „Nu tu matai, kaip čia tau nutiko. Vėl“ ir pradeda kikenti. Humoro jausmas labai padeda, kai susiduri su vaikų iškrėstomis aibėmis. Gali arba rėkti, arba rypuoti, kad „visi vaikai, kaip vaikai, o jūs vėl...“, arba gali pasijuokti. Vaikai daro labai daug juokingų dalykų. Turbūt, kad praskaidrintų suaugusiems jų pilką kasdienybę. Tik mes kartais per rimti ir per daug reikšmingi, kad juos suprastume. Humoras kūryboje man padeda lengviau pažiūrėti į tam tikrus nelabai lengvus ar nelabai juokingus dalykus. Kartais juokiesi dėl to, kad neverktum, kad nerėktum, kad netrenktum durimis arba kam nors neįspirtum. Skaitytojai man rašo, kad mano knygos priverčia juos juoktis, kvatotis arba bent jau nusišypsoti. Tai didžiausias įvertinimas. Nes šypsena – galingas gėrio ginklas prieš visokias negandas.
– Knygoje pasakojate apie krizę, kurią ėmėte jausti artėjant 40-mečiui. Papasakokite plačiau, kaip ji prasidėjo, kokių gyvenimo pokyčių privertė imtis?
– Niekada nesureikšminau savo metų – bėgau, dirbau, gimdžiau vaikus, visada atrodė kvaila ir beprasmiška sukti galvą dėl to, ko negali pakeisti. O metų taigi negali. Bet, kai artėjo 40-metis, pajutau, kad šitas skaičius man visai nepatinka. Kažkaip pasirodė, kad 40-metės nedaro daug dalykų, kurie man tinka arba patinka – nedainuoja balsu viduryje miesto, nelekia su rogutėmis žiemą nuo kalno. Ir jau tikrai nesiridena nuo kalno varasą be rogučių. Nesupina kasytės, nešoka ant stalo, nebevalgo naktį šokolado... Na, o tada klasika – prasidėjo profesinės paieškos, išėjau iš didelės tarptautinės organizacijos, pradėjau savo konsultacijas, nusipirkau mažą raudoną automobilį, atrodo, kad ir svorio buvau pametus daugiau tuo metu, tik vyras liko tas pats. Pokyčių buvo daug, bet svarbiausias įvyko galvoje, iš karto po 40-imtojo gimtadienio.
– Kaip šią krizę įveikėte?
– Susiorganizavau svajonių 40–mečio šventimą. Italijoje, bokšte, su draugais ir nerealaus grožio suknele. Po to, kai vidurnaktį pašokau ant stalo, supratau, kad tik aš pati nuspręsiu, ką galima daryti po 40-imties ir ko ne. Nes man tapo daug mažiau įdomi kitų nuomonė apie mane ir mano poelgius. Kažkaip su tuo jubiliejumi atėjo vidinis supratimas, kad manęs užtenka tiek, kiek yra. Kad aš niekam nieko neturiu įrodinėti, o su juo ir kažkokia ramybė, kad viskas bus gerai. Tai nebuvo krizė, tai buvo geras laikas sustoti, patrypinėti, po to įkvėpti ir keliauti toliau. Jau kitaip, bet gal net smagiau. Ir jau tikrai – gerokai ramiau.
– Papasakokite apie knygoje minėtus dešimt Princesės būdų, kaip stabdyti laiką?
– Jų yra ir daugiau, reikia tik nepasiduoti visuotiniam bėgimui, o stabtelėti, užsidaryti į savo laiko kapsulę ir lėtai, nemirksint žiūrėti, kaip visas pasaulis eina iš proto lenktynėse su laiku.
Tą galima daryti gulint viduryje ežero, sumerkus ausis į vandenį, šokinėjant ant batuto, darant jogą arba bučiuojantis, žiūrint į žalią spalvą arba klausantis savo širdies. Arba atrasti savo būdą, svarbu sustoti, plačiai atmerkti akis, lėtai kvėpuoti ir žiūrėti į įprastus dalykus naujai ir smalsiai.
– Ką patartumėte moterims, kurios jaučia stresą dėl artėjančio 40-ojo jubiliejaus?
– Kalbėti apie tai su draugėmis, rasti progų iš to pasijuokti, sportuoti, išbandyti naujus dalykus, svajoti ir planuoti. Na ir perskaityti „Perlais balintą kavą“ visai praverstų (šypsosi).
– Kaip manote, kodėl apskritai bijome to skaičiaus?
– Gal todėl, kad mes bijome senti. Bijome, kad turėsime atsisakyti džiaugsmų, kurie siejami tik su jaunyste. Bijome, kad veidas susiraukšlės ir mus nustos mylėję. Bijome tapti liūdni, ligoti, pikti bambekliai. Retai sutinku linksmų, smagių senukų. Ir tai priklauso ne nuo pensijos dydžio. Tai priklauso tik nuo mūsų pačių. O skaičiai – tik kažkieno sugalvotos stotelės, pranešančios mums, kad laikas pasitikrinti, kuo tapome, laikas pagalvoti, kuo norime būti. Laikas pasidžiaugti gyvenimo suneštomis dovanomis. Na ir – laikas švęsti!
– Jūsų manymu, ar moterims apskritai keliami reikalavimai dėl to, kaip jos turėtų (ne)senti?
– Daug keliaudama ir susidurdama su skirtingomis kultūromis pastebėjau, kad mes lietuviai apskritai esame perdėtai reiklūs ir sau, ir aplinkiniams. Stengiamės būti tobuli tėvai savo vaikams, supratingi vaikai savo tėvams, generuoti pelną, naudą ir prasmę darbuose. Na, o moterys dar turi būti ir gražios, jaunos, pasipuošusios, pasitempusios. Išleidus knygą apsidovanojau kelione ir su dviem sūnumis išskridome tinginių atostogų į Egiptą. Penktą ryto lėktuve iš Lietuvos į atostogas beveik visos moterys buvo su makiažu, ilgomis iki dangaus blakstienomis, manikiūru, pedikiūru, pasipuošusios ir pasitempusios. Pasijutau nematoma. Beje, vyrai taip gerai neatrodė. Bet kalbant apie amžių – džiaugiuosi, kad požiūris tikrai keičiasi. Gali būti jaunas tiek, kiek nori, jei tik taip jautiesi savo viduje. O gal tiesiog man taip atrodo, nes daug mažiau dėmesiu kreipiu į kitų reikalavimus ir standartus.
– Ar planuojate rašyti trečiąją knygą?
– Ojoi... Na, kada nors. Kai vaikai užaugs, darbai patys nusidirbs, paskolos pačios išsimokės, aš sėdėsiu prie atviro lango su vaizdu į vandenyną ir rašysiu kiečiausią pasaulyje detektyvą. Kurį visi pradėję skaityti, negalės atsitraukti – stos fabrikų darbai ir širdys jautriųjų. Dar nesugalvojau, kaip aš tvarkysiuosi su po to užgriuvusia šlove, bet nejuokaujant – labai norėčiau kada nors parašyti įdomų detektyvą.
