– Kokios yra tos septynios sielos ligos apie kurias kalbate savo knygoje?
– Puikybė, godumas, pavydas, niūrumas, rajumas, tingumas ir gašlumas. Religija jas vadina nuodėmėmis, moralė – charakterio ydomis, savo knygoje, žvelgdama per psichoterapinę prizmę tą patį septynetą vadinu sielos ligomis.
– Papasakokite daugiau apie sielogydą. Kas tai, ar daug žmonių tuo domisi?
– Sielogyda – tai sielos ligų gydymas. Jeigu labai trumpai. Tik skirtingai nuo kūno ar psichikos ligų gydymo, čia neveikia cheminiai vaistai. Sielos ligos gydomos visai kitais būdais. Pavyzdžiui, puikybė nesunkiai išgydoma nuolankumu, paprastumu. Ligos mirtinos, o „vaistai“ elementarūs. Tačiau jų nei nusipirksi, nei „įsivakcinuosi“.
Nuolankumas, kaip ir kiti sielogydos „vaistai“ gaminasi paties žmogaus kantrių, nuoseklių pastangų dėka. Ugdyti savyje paprastumą, saiką, dėkingumą ir kitus sielą gydančiai veikiančius dalykus, užsiėmimas ne iš lengvųjų. Todėl yra tiek daug žmonių, kurie apie sielogydą daug išmano, daug diskutuoja, bet retas kuris ja nuoširdžiai užsiima.
– Sakote, kad jūsų knyga iš esmės yra apie meilę ir nuo to, kiek gebi mylėti ir esi mylimas – priklauso ir tavo sveikata. Ar daug pastebite žmonių, kurie iš tiesų negeba mylėti ir nė patys to nesupranta?
– Deja, daug. Ypač daug yra žmonių, įsitikinusių, kad jie myli, bet pasiklausius kaip ta jų „meilė“ reiškiasi, norisi paprašyti pasigailėti tų savo „mylimųjų“ ir „mylėti“ ne taip stipriai... (šypsosi)
– Kokia yra ta „per stipri meilė“? Ir kaip ta savo meile nepradėti kito netyčiomis dusinti?
– Sakydama, kad galėtų „mylėti“ ne taip stipriai, noriu pasakyti, kad kai kurie asmenys tik įsivaizduoja, kad myli, bet iš tiesų, kaip jūs sakote, dusina artimą žmogų savo kontrole ar hipergloba. Persekioja „mylimus“ žmones, tenkindami savo pačių poreikius: turėti, valdyti, nepaleisti. Moko, aiškina, patarinėja, kaip jiems gyventi ir ką daryti. Savo nuolatinėmis geradariškomis intervencijomis, lengvai balansuojančiomis ant psichologinio smurto ribos, nuolat peržengia kito žmogaus asmenines ribas ir varžo jo laisvę. Viskas, kas kitą žmogų suvaržo, įkalina, žemina, nuvertina – neturėtų būti vadinama meile. Nes tai nėra meilė. Pradėti vadinti dalykus savais vardais būtų pirmas žingsnis, norintiems „nebemylėti“ per stipriai.
– Kaip vertinate situaciją, kai vyras ar moteris negali gyventi be „antrosios pusės“? Sakoma, jis nemoka būti vienas?
– „Nė vienas žmogus nėra sala“ – taip vieną iš savo knygų pavadino trapistų vienuolis Thomas Mertonas… Man kelia daug abejonių kategoriškos žmonių deklaracijos: „man geriausia būti vienam“, „tos antros pusės man visai nereikia ir nereikės“. Žvelgiant bendražmogiška prasme, žmogaus negalėjimą gyventi be „antrosios pusės“ vertinčiau kaip normalų poreikį. Žmogus sukurtas mylėti. Tam, kad galėtų mylėti jam būtinai reikalingas kitas.
Tačiau, kaip ir bet kuris kitas normalus žmogiškas poreikis, šis irgi gali įgauti ir gan neurotiškas formas. Taip, žinoma egzistuoja ir gan desperatiškos „antros pusės“ paieškos: savivertei pakelti, vienišumo baimei neutralizuoti, finansiniam saugumui užsigarantuoti ar dar kitokiems egoistiniams sumanymams. Tokius troškimus puoselėjantiems visuomet patariu „antros pusės“ paieškas pradėti tik po rimto vidinio darbo su savimi, kai kitas žmogus bus reikalingas ne tik emocinių skylių užkamšymui, bet ir kiek kilnesnėms „funkcijoms“, pavyzdžiui, meilei.
– Nemažai žmonių dabar gyvena siekdami greitų malonumų, vengdami įsipareigoti ir kratydamiesi atsakomybės. Kuo tai gresia ir kodėl „pamėgome“ tokį santykių modelį?
– Neprisiimti atsakomybės, neįsipareigoti, neprisirišti, neprarasti savo laisvės – tokiais priesakais apsidangstę žmonės išsiruošia į meilės partnerio paieškas. Užduotis absurdiška ir komplikuota… Artimi santykiai niekaip nesusikuria, jei du žmonės neįsipareigoja vienas kitam, vienas kitą pasirinkdami, kaip tą vienintelį. Santykis nestiprėja ir negilėja, jei nėra net užuominos apie ištikimybę, apie norą prisiimti atsakomybę už kitą žmogų, dalintis su juo savo gyvenimu ir kurti kažką bendro kartu. Artimame santykyje niekaip neapsieinama ir be prisirišimo, be tam tikrų savęs apribojimų. Žmonės nori artimo, gilaus meilės santykio teikiamų malonumų, bet atsisako bet kokių investicijų. Net ir plokščiame verslo pasaulyje sunku tikėtis pelno, jei nieko neinvestuoji, o čia gi santykiai! Kodėl santykių sferoje žmonės tikisi pasipelnyti „už ačiū“? Tokį lengvabūdišką požiūrį į santykius galima būtų aiškinti naivumu, deja, dažniau už šio akivaizdaus „nesigaudymo“ slypi elementarios baimės: artumo, atstūmimo, netekties ir panašios.
Greitų paviršutiniškų malonumų gerbėjai dažnai deklaruoja, kad jokių artimų santykių jiems ir nereikia. Kad jiems svarbiau neprarasti pasirinkimo laisvės ir nesijausti įkalintiems. Kuo tai gresia? Gresia, kad vienišų ir nelaimingų žmonių ir toliau daugės.
– Dėl greito gyvenimo tempo daugelis pamiršta save, regis, nebeturi kada nė paklausti savęs, ar daro tai, ką iš tiesų nori. Kaip išmokti nepasiduoti aplinkos spaudimui ir gyventi savo ritmu?
– Sunki užduotis… Skyriuje apie tinginystės ligą labai daug apie tai rašau. Kaip atsitinka taip, kad žmogus netingi dirbti ties penkiolika projektų vienu metu, bet tingi stabtelėti ir pailsėti? Išgirsti save, įsiklausyti į savo subjektyvų ritmą nėra labai lengva, bent jau ne taip lengva, kaip šuoliuoti isteriniu sociumo ritmu. Įsiklausymui į save reikalingos vidinių raumenų pastangos: gebėjimas jausti savo jausmus ir juos valdyti, gebėjimas išgirsti savo vidinę išmintį, vidinį laiką, gebėjimas nutildyti išorinį triukšmą ir atkurti vidinę ramybę. Jei vidiniai raumenys netreniruoti ar net galutinai atrofavęsi, nepasiduoti išoriniam spaudimui ir juolab išgirsti ko pats iš tiesų nori, labai sunku. Todėl į klausimą, kaip gyventi savo ritmu ir nepasiduoti, taip ir atsakyčiau: reikia treniruoti savo vidinius raumenis tol, kol jie bus stipresni už išorinį spaudimą.
– Ko gero, nemažai žmonių susiduria su vienatvės jausmu. Kaip su juo kovoti, o gal atvirkščiai – priimti?
– Žmonės dažniau susiduria ne su vienatve, kuri yra graži, išlaisvinanti ir sutelkianti į save. Jie dažniau dejuoja dėl savo vienišumo. Būtent vienišumo jausmas skatina gailėtis savęs, jaustis gyvenimo ir kitų žmonių apleistuoju. Vienišumą lydi nuoskaudos, pretenzijos pasauliui, niūrumas, baimės, neretai ir pyktis. Todėl jei jau kovoti, tai reiktų kovoti su vienišumu. O „ginklai“ vėlgi labai paprasti – bendravimas!
Vienišais besijaučiančių žmonių labai daug. Kodėl gi vienas kitas negalėtų palikti namie savo įžeistos savimeilės, garsiai berėkiančios: „Aš niekam nereikalingas!“ ir nenueiti susitikti su kitu tokiu pat vienišu? Jei žmonės leistų sau suvokti savo vienišumą ne kaip Dievo bausmę ar likimo duotybę, o kaip savo paties kūrybos vaisių, jiems stipriai palengvėtų.
Nėra tiek daug vienišų žmonių, kiek daug yra pasirinkusių tokiais jaustis. Daugumą „vienišų“ supa kaimynai, lanko artimieji, skambina draugai ir pažįstami, bet dėl savo nuosprendžio pačiam sau žmonės nieko nebeprisileidžia: ne laiku paskambino, reikėjo prieš dešimt metų; ne taip pakvietė; ne nuoširdžiai pasveikino; ne mano skonio (lygio, amžiaus, išsilavinimo) ir t. t. Todėl ir sakau, kad dauguma vienišų, renkasi tokiais likti, nors tikrai turi visas sąlygas vienišais nebūti.
