– Kaip atsirado jūsų tinklaraštis?
– Tinklaraštis gimė iš didelės meilės maisto gaminimui, kai vieną dieną nusprendžiau, kad noriu savo išbandytais receptais pasidalinti su draugais. Tada tikrai neplanavau, kad jis taps bent šiek tiek žinomas ir populiarus, tiesiog impulsyviai susikūriau puslapį, patalpinau pirmuosius receptus su nuotraukomis ir pakviečiau užsukti draugus. Dabar tuo labai džiaugiuosi, nes iš tiesų tai ne tik mano dievinama veikla, antrieji mano namai, bet ir tikrai beribės galimybės, kurių dar nespėjau išnaudoti.
– Kaip gimsta jūsų tinklaraščio įrašai? Ar viską suplanuojate ir sustyguojate, ar tai įvyksta spontaniškai?
– Kad ir kaip norėčiau įrašus tikslingai suplanuoti, vis tiek jie gana dažnai būna impulsyvūs, ypatingai tie, kurie susiję su motinyste. Žinoma, aš kaip ir visi tinklaraštininkai, domiuosi, kada daugiausia mano skaitytojų būna prisijungusių, kuriuo metu įdėti įrašai būna labiau matomi, tad bent jau čia laikausi tikslingumo. Tinklaraštis yra vieta mano kūrybai, tad stengiuosi neįstatyti savęs į rėmus, kokius įrašus turiu dėti ar kokių ne, dalinuosi tuo, kas man yra aktualiausia, svarbiausia, jaukiausia.
– Tinklaraštyje rašote ir apie maistą, vaikus, dalijatės įvairiausiais dekoravimo patarimais. Ar sąmoningai pasirinkote rašymo kryptis ar tiesiog rašote apie tai, kas pačiai įdomu?
– Rašau tai, kas pačiai įdomu, kuo gyvenu. Manau, kad tinklaraštis yra vieta, kurioje reikia to tikrojo aš, kur gali atsiskleisti, parodyti, kas tau patinka, tikiu, kad labai svarbu būti nuoširdžiam su skaitytojais. Ir kartais, sąmoningas rašymo krypties pasirinkimas gali pakišti koją, ypatingai, jei pasirinktos temos nėra pačiam kūrėjui labai įdomios ar aktualios, greitai apie tai rašyti gali tapti tiesiog nebeįdomu. Reikia įkvėpimo, o kai rašai apie dalykus, kuriais tiki, kuriuos jauti – įkvėpimas visada šalia.
– Kaip sugalvojote tinklaraščio pavadinimą? Kodėl cukrinis avinėlis?
– Cukrinis avinėlis man visą laiką asocijavosi su kažkuo labai jaukiu, šiltu ir mielu. O namai ir yra ta vieta, kurioje visi jaučiamės jaukiai, saugiai, šiltai. Tai vieta, kurioje gaminame, švenčiame, dekoruojame, rūpinamės, ieškome naujų idėjų, bendraujame ir tiesiog gyvename. Toks ir yra šis tinklaraštis – antrieji mano namai, tai vieta, kurioje rašau apie juose vykstančius dalykus – išbandytus receptus, „pasidaryk pats“ idėjas, šventes, keliones, savo, kaip mamos, atradimus.
– Ar sulaukiate skaitytojų nuomonių? Galbūt kritikos? Kaip į ją reaguojate?
– Esu laiminga tikrai dažnai sulaukdama laiškų iš savo skaitytojų, kuriems rūpi ne tik receptai, bet ir įvairūs mano, kaip mamos, atradimai. Būna visko, net ir kritikos, bet ji gerai, nes kritika iš šalies verčia stengtis, augti, tobulėti. Ji reikalinga. Iš tikrųjų, labai patinka tas grįžtamasis ryšys iš skaitytojų, kai žinai, kad ne tik skaito, bet ir bando, rašo, teiraujasi, kritikuoja, išsako savo nuomonę, noriai bendrauja – smagu pažinti savo sekėjus.
– Ką dar veikiate be tinklaraščio rašymo?
Šiuo metu esu laiminga mama, žmona ir, žinoma, namų direktorė, bet jau netrukus planuoju dukrytę leisti į darželį, tad turiu naujų planų, kuriuos bandysiu įgyvendinti.
– Kokiu požiūriu vadovaujatės gyvenime?
Visada stengiuosi sau priminti, kad jei ne dabar, tai kada? Manau, gyvenimas per trumpas save stabdyti ir statyti į kažkieno nustatytus rėmus, turi daryti tai, kas tau patinka čia ir dabar, o ne po metų ar penkiolikos. Vėliau, gali būti nebeįdomu arba taip ir likti planuose, noruose, svajonėse.
– Kas jus labiausiai įkvepia?
– Kelionės. Tikrai visada! Iki gimstant dukrytei dažnai keliaudavome, buvome užsibrėžę bent porą kartų metuose aplankyti šalis, kuriuose dar nebuvome. Dabar šiek tiek aprimome, bet tikiu, kad netrukus mūsų nuotykiai kelionėse ir vėl prasidės. Tik jau trise. Kaskart grįždama iš jų parsivežu ne tik naujų pažinčių, potyrių, bet ir energijos, motyvacijos. Taip pat dievinu kulinarines knygas ir filmus, internete seku daugybę tiek Lietuvos, tiek užsienio maisto tinklaraštininkų, tad tikrai kasdien esu apsupta skanių įkvėpimų.
