Gisella Perl buvo gabi mokslams. Sulaukusi 16 metų ji buvo vienintelė mergina ir vienintelė žydė, baigianti vidurinę mokyklą. Mergina troško mokytis ir paprašė tėvo leisti ją į medicinos fakultetą. Tėvas dvejojo – jis nenorėjo, kad duktė nutoltų nuo tikėjimo, mestų judaizmą, tačiau mergina nepasidavė.
1982 m. duotame interviu „The New York Time“ G. Perl pasakojo, kad po kelių mėnesių vėl atėjo pas tėvą, laikydama rankose jo dovanotą maldų knygą ir pasakė: „Prisiekiu šia knyga – kad ir kur gyvenimas mane nuvestų, kad ir kokios būtų aplinkybės, visada išliksiu gera, tikra žyde.“
Tėvas pasidavė ir po kelerių metų, kai ji gavo užmokestį iš pirmos pacientės, nupirko tėvui maldaknygę su išgraviruotu jo vardu.
1944 m. dirbo ginekologe, buvo neseniai ištekėjusi už chirurgo ir gyveno su šeima žydų gete Vengrijoje (dabartinėje Rumunijoje).
Tų metų kovą G. Perl, jos vyrą, sūnų ir tėvus išsiuntė į Aušvicą, o ten iš karto juos išskyrė. Jos dukterį paslėpė ne žydų šeima. Vokietis gydytojas, SS kapitonas Aušvice Josephas Mengele paskyrė G. Perl dirbti ligoninėje.
Medikė prisimena, kad iš pradžių jos pareigos ligoninėje buvo gana standartinės – perrišti kruvinas galvas, valyti žaizdas, gydyti lūžusius šonkaulius. Bet gana greitai darbas pasidarė sunkesnis. Jai buvo nurodyta pranešti J. Mengelei (kurį buvo praminę mirties angelu) apie nėščias moteris koncentracijos stovykloje.
Jis pamelavo, kad moterys bus perkeltos į kitą stovyklą ir ten geriau maitinamos. Moterys puolė pas gydytoją, sakydamos, kad laukiasi. Greitai gydytoja sužinojo tiesą. Tas moterys „nuvesdavo į tyrimų bloką, ten jos būdavo vietoje bandomųjų triušių, o paskui dvi gyvybės keliaudavo į krematoriumą. Štai tada G. Perl nusprendė – daugiau besilaukiančių moterų Aušvice nebus. Ji neturėjo vaistų, instrumentų, nebuvo to mokiusis ir apskritai nebuvo pasiruošusi morališkai sunkiam darbui.
Vienos moterys jau pateko į stovyklą besilaukdamos, kitos tapdavo nėščios vėliau, nes moterų kūnais ir seksualumu naudodavosi SS karininkai, o kartais ir kaliniai. Iš tiesų buvo atskiri barakai, kuriuose SS kariai žagindavo moteris, nepaisant draudimo dėl seksualinių ryšių su žydėmis. SS karininkams kildavo prieštaringų jausmų, jie neretai kaltindavo moteris, kad jos vilioja vyrus ir pasitelkdavo smurtą prieš jas.
Viena išlikusi gyva koncentracijos stovyklos kalinė pasakojo: „Būdama su mama pamačiau moteris dryžuotomis uniformomis, šviesiais plaukais, kai kurių plaukai buvo ilgesni už kitų. Pamenu, paklausiau mamos, kodėl joms leidžiama auginti plaukus, o mums ne. Mama atsakė, kad tokios jos labiau patinka SS karininkams. Tada nesupratau, ką ji turėjo omenyje.“
Dauguma seksualinių santykių Aušvice vyko ne abiejų pusių sutikimu, bet kartais seksu būdavo mokama už prekes. Atvykusiai į stovyklą G. Perl gavo vyriškus batus, kurie jai buvo gerokai per dideli. Jai reikėjo raištelių, kad juos susiveržtų.
Kai ji pasiūlė vienam kaliniui savo duonos porciją už raištelius, jis nesutiko – maistas jo nedomino, jis ją nužvelgė ir pareikalavo jos kūno. Moteriai buvo šlykštu, tačiau ji suvokė – kad liktų gyva, jai reikia batų eiti į darbą, tai buvo gyvybės ar mirties klausimas.
Moterys neretai mainydavo seksą į daiktus, paslaugas, tai buvo pasibjaurėtina, be to, grėsė gyvybei pavojingu nėštumu. Kai G. Perl išgirsdavo apie besilaukiančią moterį, paaiškindavo – jei SS sužinos, kad ji laukiasi, jos ir dar negimusio kūdikio laukia mirtis. Ji atlikdavo abortus vidury nakties plikomis rankomis (be įrankių, be anestezijos, be tvarsčių ir be antibiotikų) ant nešvarių barako grindų.
Kartais moterims pavykdavo sulaukti nėštumo pabaigos nepastebėtoms karininkų, kartais jos pačios nepastebėdavo. Tada G. Perl priimdavo gimstančius kūdikius, o jei jos paprašydavo, tyliai atimdavo kūdikiui gyvybę, kad išsaugotų gyvą motiną. Ji tikėjo, kad moterys po karo susilauks vaikų su mylimais vyrais ir augins juos ne koncentracijos stovykloje. Baigiant karui pasitaikydavo, kad vienas kitas kūdikis likdavo stovykloje gyvas, nes vokiečiai buvo susirūpinę dėl artėjančių sąjungininkų.
G. Perl taip pat gydė sumuštas, nuplaktas moteris. Naktimis ji gydė moteris nuo kitokių ligų. Medikė dažnai jautėsi bejėgė be medikamentų, be įrankių. Ji rašė savo autobiografijoje „Aš buvau gydytoja Aušvice“, kad gydė pacientes balsu, pasakodavo joms gražias istorijas, guosdavo, kad vieną dieną jos vėl gimdys, kad ateityje jos vėl dainuos.
1945 m. artėjant rusams, vokiečiai uždarinėjo koncentracijos stovyklas ir dujų kameras. G. Perl perkėlė į Berlseno koncentracijos stovyklą. Kai baigėsi karas ir visus paleido iš koncentracijos stovyklos, G. Perl kelis mėnesius ieškojo savo artimųjų. Moteris išgelbėjo daugybę gyvybių Aušvice, o iš visos šeimos gyva liko tik ji. Vėliau ji rado likusią gyvą dukterį.
Kaltė, skausmas ir holokausto našta stipriai slėgė G. Perl, 1947 m ji bandė nusižudyti. Visgi moteris liko gyva ir tais pačiais metais nuvyko į JAV ir kalbėjo su medikais ir kitų profesijų atstovais apie šešis milijonus holokausto aukų.
Kai Eleanor Roosevelt pakvietė pietų, G. Perl atsisakė, motyvuodama tuo, kad valgo košerinį maistą. E. Roosevelt pasistengė, kad būtų patiekti košeriniai pietūs.
G. Perl pasakojo laikraščiui „New York Times“, kad Būtent E. Roosevelt paskatino ją vėl gydyti žmones. „Liaukis save kankinusi, vėl tapk gydytoja“, – patarė E. Roosevelt. 1951 m. G. Perl suteikė Amerikos pilietybę, ji persikėlė į Niujorką ir ėmė dirbti „Mount Sinai“ ligoninėje – gydyti nevaisingumą.
Galiausiai ji atidarė savo kliniką Parko aveniu, o jos misija tapo padėti kuo daugiau gyvybių ateiti į šį pasaulį. G. Perl pasakojo „New York Times“: „Buvau mažiausiai uždirbanti gydytoja Parko aveniu, bet mano klientūra buvo šauniausia – visos moterys iš Aušvico ir Belseno (koncentracijos stovyklų) buvo mano pacientės.“
Gydytoja dirbo 43 metus, priėmė apie 3 000 sveikų kūdikių. Kaip ji rašo savo autobiografijoje, kas kartą įžengdama į gimdymo palatą, melsdavosi: „Dieve, esi skolingas man gyvybę – gyvą kūdikį.“
Dabar daktarė G. Perl dažnai vadinama Aušvico angelu – tiek už darbą su besilaukiančiomis moterimis, tiek už ligoninės pacientų gydymą. 1948 m. ji parašė knygą „Aš buvau gydytoja Aušvice“ Tai viena iš pirmų knygų, kurioje atvirai aprašoma, kokią seksualinę prievartą moterys patirdavo koncentracijos stovyklose.
G. Perl mirė 1988 m. gruodžio 16 m., būdama 88 m. amžiaus.
