– Papasakokite, kas jus atvedė į mados pasaulį?
– Dirbau reklamos agentūroje, turėjau įvairių sričių klientų, dirbau su inovatyviais projektais. Po kažkiek laiko nusprendžiau, kad noriu nerti į kokią nors kitą sritį. Turėjau hobį siūti. Išėjau iš darbo, nutariau pailsėti ir pagalvoti, ką noriu veikti toliau. Tada pradėjau vaikščioti į darbo pokalbius, bet viduje vis kirbėjo mintis, kad jei vėl įsidarbinsiu, po metų vėl norėsiu išeiti. Visada viduje turėjau tokią nedrąsią svajonę pradėti kažką savo. Bet kaip ir daugelis lietuvių, galvojau: ai, ką aš čia svarbaus galiu nuveikti. Vis dėlto niekur neįsidarbinau ir nutariau pradėti siūti. Užsienyje buvau mačiusi šilkinius aksesuarus plaukams. Lietuvoje tuo metu nebuvo nė vieno prekės ženklo, kuris tai darytų. Paėmiau ir pasiuvau gal 10 tokių gumelių, susigalvojau, kaip turi atrodyti mano prekės ženklas, internete susiradau programėlių, kad pasidaryčiau logotipą. Pradėjau pardavinėti savo gaminius etsy platformoje. Sulaukiau pasisekimo. Mano kūrinius pradėjo pirkti. Lietuvoje pardavimų nebuvo daug, apie 80 proc. iškeliaudavo į JAV, 10 proc. – į Vakarų Europą ir likę – į Aziją, Australiją ar Lietuvą. Natūraliai išsikristalizavo veiklos kryptis, pradėjau daugiau siūti. Visa tai buvo prieš 4 metus. Siuvau namuose, pati viena. Tik dabar jau po truputį kreipiuosi pagalbos.
– Kas sekė toliau?
– Kai ėmiau gilintis į siuvimą ir audinius, pradėjau domėtis medžiagomis. Dariau aksesuarus iš šilko, bet norėjau žinoti, kur jis pagamintas, kokiomis sąlygomis. Atradau, kad tas šilkas, kuris gaminamas Italijoje, savo kokybe ir tuo, kaip jis gaminamas, yra etiškesnis nei tas, kuris importuojamas iš Kinijos. Pradėjau suvokti ir gilintis į tekstilę, į jos problemas, kad, tarkime, audinių pasaulyje apskritai yra per daug, per didelis vartojimas. Dar anksčiau galvojau apie socialines problemas. Galiausiai supratau, kad nebenoriu naudoti šilko, nes dėl jo žūsta kokonai. Man tai pasirodė gana žiauru. Juo labiau, kad šiandienės technologijos leidžia sukurti tokius audinius, kurie pasižymi visomis šilko savybėmis, yra labai draugiški odai, nežaloja mūsų gamtos. Nutariau surasti analogą šilkui. Tada smogė pandemija ir visos mano paieškos galėjo vykti tik internetu. Kadangi pradėjau domėtis tekstile, susiradau Olandijoje universitetą ir kursą apie tekstilę. Giliai nėriau į tvarumą. Rašinėjau įvairiausiems fabrikams ir technologams, kurie išradinėja audinius, nes Lietuvoje niekas tuo neužsiima. Nebuvo lengva, nes esu mažas prekės ženklas, kuris gamina tik plaukų aksesuarus. Visi keistai į mane žiūrėjo, bet galiausiai man pavyko prisibelsti iki amerikiečių giganto „Eastman“. Viena jų krypčių – audinių gamyba. Pasirašiau su jais bendradarbiavimo sutartį. Jie mane nukreipė į kelis fabrikus, kurie gamina audinius pagal jų technologijas. Galiausiai sukūriau kolekciją, kuri pagaminta iš šilko analogo.
– Kaip artimieji reagavo į tokią jūsų veiklą? Metėte darbą ir pradėjote siūti.
– Mano gyvenime dažnai taip atsitikdavo, kad dalykai, kurių imuosi, nustebina aplinkinius. Jie jau pripratę. Kai mečiau darbą, nuėjau į darbo biržą, pasakiau, kad noriu kurti verslą, papasakojau, ką ir kaip noriu daryti, kad duodu sau pusę metų, ir jei man nepavyks, išsibrauksiu iš biržos ir eisiu dirbti. Vis dėlto grįžti į samdomą darbą neprireikė. Aišku, visokių laikų būta: pirmiau pandemija, dabar – vėl nerami situacija, kai žmonėms nebe rūbai galvoje. Bet kažkaip reikia suktis. Nemeluosiu, būdavo momentų, kai klausdavau savęs, o kam aš tai darau, bet susiimu ir vėl patikiu savimi.
– Jūs buvote pastebėta ir Niujorko mados savaitės organizatorių, tiesa?
– Taip, vieną dieną gavau laišką iš Niujorko, iš žmonių, kurie organizuoja jaunų prekės ženklų mados savaitę Niujorke. Jie mane pastebėjo Instagram platformoje ir pasiūlė sudalyvauti atrankoje. Pamenu, perskaičiau, ir pagalvojau, kad apgavikai. Bet patikrinau – viskas gerai. Praėjau atrankas ir patekau tarp laimingųjų. Sukūriau aksesuarų, viską susitvarkiau. Buvo rugsėjis, susidėjau daiktus ir išvykau į oro uostą. Man tai buvo toks įkvėpimas, juk viską pasiekiau pati, manęs niekas niekur neprastūmė, buvau pastebėta. Deja, manęs neįleido į lėktuvą, nes kaip tik tada Amerika uždarė savo sienas turistams. Su niekuo negalėjau pasiginčyti. Turėjau grįžti namo, visa apsiverkusi. Supakavau visus aksesuarus ir išsiunčiau paštu. Taigi sudalyvavau mados savaitėje, tik ne fiziškai. Tai buvo didžiulis įvertinimas, kurio nesitikėjau. Tada nutariau kurti ne tik aksesuarus, bet ir miego drabužius.
– Kas pasikeitė po pasirodymo mados savaitėje?
– Padaugėjo užklausų, mano aksesuarus ėmė į žurnalus, sulaukia dėmesio. Po to dalyvavau Paryžiaus mados savaitėje su tais pačiais organizatoriais. Bet būtent tuo metu nutariau keisti savo kryptį, išimti visus šilko aksesuarus ir pradėti iš naujo su kitomis medžiagomis. Dabar kuriu miego drabužius iš kitų medžiagų. Kaina išaugo, bet ji proto ribose.
– Kaip manote, kiek klientui svarbūs tvarumo klausimai, kiek jis pasiruošęs už tai sumokėti?
– Priklauso. Tarkime, JAV yra žmonių, kurie labai į tą gilinasi. Pavyzdžiui, veganai labai galvoja, ką dėvi. Yra žmonių, kurie apie tai nežino ir negalvoja, bet kai susiduria, pradeda domėtis. Europoje ši tema yra daug populiaresnė. Pavyzdžiui, Danijoje parduotuvių virtinos klykte klykia apie tvarumą. O lietuviai – kaip kurie. Aš neapeliuoju į žmonių sąžinę, labiau apeliuoju į kūrėjų sąžinę, nes tai mūsų atsakomybė parodyti žmonėms, kokios yra galimybės.
– O dabar atsirado daugiau lietuvių klientų?
– Taip. Šitą miego drabužių kolekciją paleidau lapkritį, todėl dar sunku daryti išvadas, kaip seksis. Audinys pagamintas iš pušų ir eukalipto. Jis turi visas šilko savybes, nedirgina, yra lengvas ir draugiškas gamtai.
– O kiek ilgaamžis?
– Čia toks įdomus momentas. Jei audinys nėra ilgaamžis, svarbu, kad būtų suyrantis gamtoje. Šis audinys suyra. Labai daug audinių yra gaminami iš plastiko. Jie gali būti ilgaamžiai, bet ką reiškia juos dėvėti ant odos?
– Dabar dirbate ne viena?
– Dabar bendradarbiauju su nedidele siuvyklėle Kėdainiuose. Viską gaminu jau didesniais kiekiais. Bet ne sandėliuoju. Prekiauju Niujorke, sutariau, kad pradėsiu prekiauti Varšuvoje, deriname sąlygas su butiku iš Prahos.
– Kokie tolimesni žingsniai?
– Negaliu pasakyti, kaip įsivaizduoju save po 5-10 metų. Džiaugiuosi, kaip dabar viskas vystosi. Nenoriu užsibrėžti konkrečių tikslų, nes nežinau, kas laukia po metų ar dvejų. Norėčiau būti atpažįstamas prekės ženklas pasaulyje. Dar turiu idėją, kaip Lietuvos kūrėjus galėčiau supažindinti su naujausiomis audinių technologijomis. Pavyzdžiui, retas kuris žino, kad medžiagas dabar gamina iš mangų ar ananasų. Tokie audiniai yra tvarūs, pagaminti etiškai, kokybiškai ir už sąžiningą kainą.
– Ar artimiausioje ateityje laukia kokios nors dar mados savaitės?
– Kaip tik neseniai gavau kvietimą rugsėjo mėnesį vėl dalyvauti Niujorko mados savaitėje, bet dabar labai bijau ką nors planuoti. Į tai reikia investuoti. Reikia kurti, pirkti bilietus, planuoti, kaip viską nugabenti, sumokėti dalyvio mokestį, kuris yra nemažas... O dabartinės dienos yra labai neaiškios, neaiški ateitis, todėl sunku kažką planuoti. Atrodo dar viena svajonė yra pasiekiama ranka, bet turiu save pristabdyti.
