– Monika, prie tavęs nelimpa jokie skandalai, tikriausiai didžiausias sujudimas kilo po bučinio „Eurovizijos“ scenoje. Kaip tau pavyksta to išvengti?
– Mano didžiausias noras yra būti nuoširdžia ir atvira pačiai su savimi, o kai tokia esi sau, labai lengva tokia būti ir su kitais žmonėmis. Bet būti atviru tikrai ne visuomet lengva – ypač kai tiesa nemaloni. Išsirėkti, išsidaužyti ir kitaip į save atkreipti dėmesį yra momentinis dalykas, bet aš mokausi būti išgirsta net kalbant ramiai. Manau, mano savęs ieškojimas matosi tiek muzikoje, tiek mano įvaizdyje. Bet būna visokiausių paklydimų – miškas tikriausiai tuo ir gražus, kad jis turi labai daug takų.
– Kaip prie tavo pokyčių prisideda Londonas, kuriame dabar studijuoji dainavimą? Ką tame mieste atradai, ką išmokai?
– Visų pirma, atradau labai daug muzikos. Be to, mane supa įdomūs, labai skirtingi žmonės, skirtingos kultūros. Viena kursiokė yra olandė, kita – brazilė, kitas – švedas. Vienoje vietoje jautiesi taip, lyg būtumei su visu pasauliu. Mane visos tos skirtingos kultūros įkvepia kurti, padeda sėsti prie pianino ir rašyti. Taip pat universitete susipažinau su buvusiu Amy Winehouse gitaristu, kuris yra mano dėstytojas ir su kuriuo dabar dirbame prie antrojo mano albumo.
Atradau labai didelį norą mokytis, klausyti talentingų žmonių, kurie man dėsto. Kai kurių klausyčiau visą dieną. Kas buvo keista man pačiai, jog kartais, kai reikėdavo atsistoti ant mažutėlės scenos prieš kursiokus ir padainuoti dainos ištrauką, pirmaisiais metais labai bijojau, drebėdavau, nors buvau pratusi prie didelių scenų. Net nežinau, kodėl taip bijojau, kad mane vertins. Nustebino, kad atvykusi mokytis susidūriau tik su palaikymu, prie kurio buvau nepratusi. Iš pradžių maniau, kad visi kažką nutyli, nepasako tiesos, vėliau supratau, kad tai normali bendravimo kultūra. Tai ir man padėjo atsikratyti nereikalingo žmonių vertinimo ir teisimo.
– Ar jauteisi iš Lietuvos į Londoną atsivežusi žvaigždės statusą? Vis dėlto, dainavai ir Eurovizijoje, tavo daina „Po Dangum“ turi 20 mln. perklausų.
– Žvaigždės statusas yra labai subjektyvus dalykas ir aš jo tikrai nesinešioju su savimi. Labai džiaugiuosi, kad galiu bendrauti su žmonėmis visiškai apie tai negalvodama. Su kursiokais galime kalbėtis kaip lygūs su lygiais, nes prieš muziką, prieš kūrimo džiaugsmą viskas nublanksta – net skirtingi muzikos suvokimai. Faktas, kad galime susėsti ir pasidalinti vakar parašytomis dainomis, išreikšti skirtingas mintis, pasidalinti kritika ar įžvalgomis, yra absoliučiai nuostabus.
– Monika, tavo asmeniniai ieškojimai pasireiškė ir studijose – studijavai teisę, visuomenės sveikatą. Kodėl iš karto nesirinkai muzikos?
– Tikriausiai dėl nusistovėjusio ir vis dar gana stipriai vyraujančio požiūrio, kad menas, muzika yra tik tuomet, kai jau baigei kažką rimto. Mano kelias iki pasikalbėjimo su savimi buvo ilgas, bet reikalingas, nes pagaliau supratau, kas aš esu ir ką tikrai noriu daryti. Labiausiai stabdžiau save pati, tikriausiai šiek tiek stabdė ir tėvai, nerimaudami, kaip gi su ta muzika bus, koks bus mano kelias. Ir dabar nežinau, ar viskas muzikoje bus gerai, bet žinau, kad bus kažkaip. O kol kas muzikos kūrimo veiksme, pačiame kelyje jaučiuosi laiminga.
– Kokie šiandien yra tavo tikslai, kokius juos sau keli?
– Kažkada svajojau apie turą su styginiais ir po maždaug penkerių metų ši svajonė realizavosi. Kažkada žiūrėjau per „Youtube“ gospelo chorų įrašus ir galvojau, kaip nuostabu, o šią vasarą Trakų pilyje su jais dainavau. Taigi, svajonės mane priveda prie jų išsipildymo. Šiandien svajoju apie labai daug ką, apie žiemos koncertus, kitos vasaros koncertus. Bet norisi palikti šiokią tokią intrigą. Neišlukštenkim visų saldainių.
– Teko kalbėtis su primadona Violeta Urmana, kuri pasakojo, jog savo unikalų balsą susidėliojo iš kitų atlikėjų balsų, paimdama po mažą gabalėlį kažko, kas ją žavėjo. Kaip tu atradai savo balsą?
– Aš irgi mėgstu iš žmogaus paimti tai, ką jis turi geriausio. Nuo vaikystės žavėjausi Whitney Houston, kiekviena jos daina man atrodo kažkas nuostabaus. Klausau labai daug įvairios muzikos, stengiuosi savęs neapriboti vienu kryptingu žanru. Svarbiausia nekopijuoti, o ieškoti savo tikrojo skambesio, o tai ir yra sudėtingiausia.
– Suprantu, kaip sportininkai matuoja savo tobulėjimą – toliau nušoki, greičiau nubėgi. Arba verslininkai – daugiau parduodi, daugiau nuperki. Kaip tobulėjimą matuoja atlikėjai?
– Labai stengiuosi nebevertinti ir nesivelti į varžybas su kitais. Vertinu savo gerumą pagal tai, kiek nuoširdi savo muzikoje galiu būti. O šiandien joje galiu būti pilnai nuoširdi ir tai yra nuostabus jausmas.
– Neseniai tapai moterų lyderystės akademijos „Go Forward Academy“ ambasadore, nori įkvėpti jaunas merginas siekti savo tikslų, pasitikėti savimi. Kodėl tą darai?
- Man tai svarbu. Kasdien sulaukiu laiškų, žinučių iš jaunų merginų, kuriose jos manęs klausia kaip man pavyksta siekti savo svajonių, garsiai apie jas kalbėti. Prisimenu ir save vaikystėje, paauglystėje, kai tikrai galvojau, kad pasitikėjimas savimi, nebebijojimas yra kažkokia magija. Noriu savo pavyzdžiu paskatinti nebijoti ir siekti, bandyti. Nebijoti savo nesėkmių, nes be jų neateis ir sėkmės. Reikia garsiai įsivardinti savo svajonę ir tada susidėlioti žingsnius, kaip tos svajonės realiai sieksi.
