aA
Žymi amerikiečių rašytoja, pirmoji moteris apdovanota Pulicerio premija, Edita Vorton teigė: „Yra du keliai sklisti šviesai – būti žvake arba veidrodžiu, kuris tą šviesą atspindi.“ Būtent šiuo posakiu vadovavosi ištisos moterų kartos iki XX a. Vienos jų blyksteldavo ryškiai it meteorai, tačiau greitai užgesdavo, o kitų talentas amžiams įsispaudė visuomenės sąmonėje.
Ona Tiškevičiūtė-Potocka-Vansovič

Grafienė Ona Tiškevičiūtė-Potocka-Vansovič (1779-1867) lietuviams šiandien beveik nežinoma, tačiau intelektualine prasme tai neabejotinai XIX a. prad. šviesulys. Eruditė, rašytoja, dailininkė, parkų formuotoja – tai tik keletas epitetų apibūdinančių šią išskirtinę asmenybę. Kitaip tariant, tai buvo laisva moteris, spinduliavusi intelektu aukštojoje mūsų visuomenėje, kurios grožis bei emancipuota dvasia tarp amžininkų įplieskė gyvą diskusiją.

Geriausiai didikės charakterį iliustruoja lietuviškai nepublikuoti, tačiau Lietuvai ne mažiau aktualūs atsiminimai „Grafienės Potockos memuarai“ (Mémoires de la comtesse Potocka). Kaip užsimena pati autorė, rašyti prisiminimus ją įkvėpė 1812 m. perskaityti Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo sesers, Baroito markgrafienės, Vilhelminos atsiminimai. Napoleono šmaikščiai praminti antruoju Jienos mūšiu dėl Brandeburgo: „tiek daug bjaurasties ir vaidų atskleidė toji knyga.“

Nepaisant to, O. Potocka užsimojo pranokti markgrafienę, mat tikėjo gyvenanti žymiai įspūdingesniais laikais. „Nepakanka būti vien didžio žmogaus seserimi, <...> nes puikiai supratau, kad skaitydama jos memuarus, tarp aibės stačiokiškų anekdotų, visuomenė pirmiausia ieškos Frydricho II pėdsakų.“ Tad, kaip istoriškai svarbios epochos liudininkė, grafienė troško savo knygoje atskleisti ne tik įdomius politinius įvykius, bet ir juose dalyvavusių garsenybių individualius bruožus.

Skaudus atsisveikinimas su Respublika

Lietuvių kilmės Ona Tiškevičiūtė buvo Vilniaus tijūno, Lietuvos didžiojo etmono grafo Liudviko Tiškevičiaus ir Konstancijos Poniatovskos, paskutiniojo ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčios, atžala. Taigi neatsitiktinai jos atsiminimai prasideda nuo tėvynės žlugimo. Kiekvieną žiemą šeima leisdavo Varšuvoje, grafo statytuose rūmuose. Visgi 1794 m. balandžio 18 d. merginai įsiminė ilgam.

„Mus pažadino šautuvų bei patrankų salvės. Tėvo namuose nebuvo, o tarnai čiupę ginklus išsilakstė. Mes, moterys, neturėjome kitos išeities tik slėptis rūsyje; ten išbuvome pusdienį. Galop, valdovas nurodė trauktis iš miesto. Deja, neradome nei vežiko, nei liokajų, o ir sausakimšose gatvėse vos viena karieta būtų išsitekusi, tad kulniavome pėsčiomis per Krokuvos priemiestį, kur neseniai dar vyko kautynės.“

O. Tiškevičiūtė užsimena, kad išvydusi lavonais nusėtą mūšio lauką bei virš galvų švilpiant kulkoms apėmė išgąstis. Tačiau netrukus baimė virto pasididžiavimu. „Aš lyg pro miglą atmenu, kai mama vežėsi mane į Tado Kosciuškos stovyklą, kurioje gražuolės damos, nedidelėmis skrybėlaitėmis, vežimėliais gabeno žemes įtvirtinimams statyti. Tuomet joms labai pavydėjau ir spurdančia širdimi klausiaus istorijų apie mūsų pergales.“

Visgi paauglė jautėsi sutrikusi. Viena vertus, liepiama auklės, meldė Dievo palaiminti lietuvių-lenkų karių ginklus, bet kitą vertus, mergaitiškai stebėjosi kodėl turi nekęsti „tų išvaizdžių rusų karininkų šauniai jodinėjančių ant savo puikių žirgų.“

Karaliui netekus sosto, K. Tiškevičienė su dukra lydėjo giminaitį į Gardiną. Ten Ona apgyvendinta mažame kambarėlyje pro kurio langą kas rytą stebėdavo išeinantį nukarūnuotą monarchą.

„Garbinga šio valdovo figūra, jo manierų didybė, švelnus ir melancholiškas žvilgsnis, pasidabruoti plaukai bei gražios, šiek tiek kvepiančios rankos – gyvai įsirėžė atmintyje.“

Tiesa, karaliui ruošiantis į Sankt Peterburgą moterys drauge vykti nesiryžo ir užuovėją rado Balstogės rūmuose pas Onos senelę, aktyvią visuomenininkę Izabelę Branicką. Vadovaujant šiai energingai damai, miestas išgyveno kultūrinį renesansą, o dvaras tviskėjo prabanga. Beje, šiuose rūmuose glaudėsi revoliucijos išguiti prancūzų didikai, todėl vykdamas į Mintaują kelioms dienoms čia apsistojo ir būsimasis Liudvikas XVIII. Memuarų autorė rašo, kad princas, dėka geraširdiško bei atviro būdo, padarė jai malonų įspūdį. Tuo tarpu kiti prancūzai - įnamiai užuot laikęsi delikačiai, netruko svečių teisėmis akiplėšiškai piktnaudžiauti.

Išskirtinio talento moteris

Grafienei K. Tiškevičienei siūlyta dukterį ištekinti už prancūzų hercogo du Berry arba dėdės Stanislovo Poniatovskio, tačiau Ona šiems planams nepakluso, motyvuodama tiek politinėmis aplinkybėmis, tiek ryškiu amžiaus skirtumu.

Galų gale, verčiausiu kandidatu tėvai išrinko grafą Aleksandrą Potockį su kuriuo ilgai susirašinėjo. Tad kai jaunikis atvyko į Balstogę, „iš anksto žinojo, neigiamo atsakymo nesulauksiąs.“ Būsimą sutuoktinį O. Tiškevičiūtė jau buvo mačiusi anksčiau, tačiau jo karietai įsukus į kiemą vis vien nesuvaldė emocijų.

„Jausmas, kurį patyriau išvydusi pro langą tą jauną vyrą, priminė baimę.“ Tiesa, užteko trijų savaičių flirto bei A. Potockio istorijų apie regėtas šalis, kad pora susipažintų artimiau. Vestuvės iškeltos Vilniuje 1805 m. gegužės 27 d. Tiškevičių rūmuose, nors kitur minima ceremonija vykus Šv. Jonų bažnyčioje.

Vienaip ar kitaip, po kelių dienų jaunieji išvyko į Varšuvą ir apsigyveno greta Vilanovo rezidencijos. Santykiai su uošviais klostėsi puikiai. Mergina ypač idealizavo uošvį, ATR politiką, generolą Stanislovą Kostką-Potockį. Nors pastarasis garsėjo nuopelnais tėvynei, tačiau marčią pavergė išlavintu meno skoniu, „paprastai retu tarp diletantų.“

Visgi labiausiai O. Potockai patiko stebėti didiką lošiantį kortom. Tada „elegantišką, santūrų valstybininką, žinomą visuose Europos dvaruose, užliedavo toks įtūžis, kad jis sviesdavo kortas varžovui į veidą.“

Būtent šis asmuo jaunai moteriai atskleidė meno, literatūros bei aukštosios visuomenės pasaulį. O judviejų politiniai pašnekesiai leis Onai ateityje nesibaiminant diskutuoti su vyrais it lygiai su lygiais.

Jos talentas buvo įvairiapusis. Nuo mažens mėgusi piešti studijavo pas tapytojus Ignace Duvier ir Žaną Pjerą Norbleną. Tiesa, lenkų meno istorikas Stanislovas Lorencas mėgėjišką O. Potockos kūrybą originalia nelaikė. Tai daugiausiai peizažai, architektūriniai siužetai, kuriuos autorė pasirašė Anetkos slapyvardžiu. Kelios graviūros 1795 m. publikuotos albume „Lenkijos vaizdai.“ Maža to, ji priskiriama negausiam Lietuvos dailininkių būreliui. Be tapybos, O. Potocka užsiėmė dvarų aplinkos bei interjerų projektavimu.

Žymiausi jos kurti parkai yra Natoline, Zatore, Mokotove. Apskritai, parkų formavimas jai pelnė aukštą įvertinimą, mat vėliau sostinės valdžia kreipėsi į grafienę patarimo dėl Saksų sodo išplanavimo. Būtina pridurti, kad O. Potocka laikoma Varšuvos centre stūksančio paminklo savo dėdei kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui statybos iniciatore. O šio monumentalaus raitelio stilius identiškas Italijoje stovinčiam Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus įvaizdžiui.

Nemažiau išskirtiniais bruožais pasižymėjo ir O. Potockos salonas, kur nestigo reprezentacinės vaidybos. Amžininkai užsimena, kad moteris į svečius neretai žvelgdavo „truputį iš aukšto, truputį rūgščiai.“ Taigi vilnietė, numizmatikos ir archeologijos pionierė, Natalija Kicka aprašo priešišką visuomenės požiūrį į arogantišką didikę. Tą rodo ir patirti nuotykiai. Pavyzdžiui, kartą Ona liepė salone pastatyti dideles stakles „kilimams austi,“ tikėdamasi prie darbo pristatyti kiekvieną ją aplankiusią damą. Bet šios, priešingai nei vyrai, grafienei nesimpatizavo, todėl salone nesilankė ir kilimas liko neišaustas.

Kita vertus, šis incidentas aukštuomenėje pagimdė tradiciją, darant vizitus su savimi neštis krepšelį rankdarbių ir vakarą leisti mezgant ar siuvinėjant. Žinoma, grafienė buvo ne tik žingeidi, bet ir smalsi moteris. Ją ypač domino masonai, kurių ložėms priklausė šeimos vyrai. Trokšdama sužinoti draugijos paslaptis, ji ėmė kamantinėti uošvį bei vyrą, kol šie pažadėjo atsivesti moterį ložėn. Bet užuot įvykdęs pažadą, S. Kostka-Potockis sukūrė teatralizuotą reginį su žiūrovais už užuolaidos ir netikru „mokytoju.“ Ir šitaip pašiepė marčios smalsumą.

Meilėje ir kare

O. Potockos gyvenime meilės romanų nestigo. Antai, ji buvo įsimylėjusi žavų Napoleono karininką grafą Artūrą Potockį, anksčiau minėtą, kunigaikštį J. Poniatovskį, tačiau labiausiai, 1807 m. Varšuvoje sutiktą, prancūzų generolą Šarlį de Flahaut. Judviejų pažinčiai jausmingumo nestigo.

„Jo žvilgsnis atrodė kupinas kažkokio paslaptingo sielvarto. Manieros elegantiškos, pokalbis protingas, sprendimai – nepriklausomi: rodos, niekas nesugebėjo geriau perteikti romantiško herojaus ir drąsaus riterio idealo.“

Prieš išvykdamas į Yluvos mūšį, Šarlis paprašė moters dovanoti savo rožinį kaspiną, kuris esą „išgelbės nuo priešo kulkų.“ Ona sutiko ir net leido su ja susirašinėti, nes „kiekvienas, kas eina į karą turi teisę pareikšti reikalavimus.“ Kautynes Š. de Flahaut laimingai išgyveno, o judviejų draugystė rutuliavosi ir vėliau. Beje, 1817 m. išsiskyrusi su A. Potockiu, Ona ištekėjo už kito Napoleono adjutanto Stanislovo Dunino-Vansovič ir persikėlė į Paryžių.

Grafienė visada sukosi įvykių epicentre. Lankydama bičiulius Vienoje, jų salone netikėtai sužinojo, kad į Austrijos sostinę atvyko Napoleono pasiuntiniai, įgalioti prašyti princesės Marijos Luizos rankos. Tai išgirdę salono dalyviai pašiurpo; kai kurias moteris apėmė isterija, o vyrai netvėrė pykčiu. „Telieka palikti Europą ir persikelti į Ameriką,“ – aimanavo damos.

Negana to, pranešti apie austrų princesės sutikimą tekėti pasiuntinys sumanė itin originaliai. Rašoma, kad Marija Luiza garsėjo dailiomis kojomis, tad Napoleonui atvežtas ne nuotakos portretas, o mažas batelis. Ir tai sužavėjo Prancūzijos dvarą. O. Potocka taipogi stebėjo karališkąjį vestuvių kortežą riedantį šurmuliuojančiomis Paryžiaus gatvėmis.

„Aštuonetu kinkytoje karietoje sėdinti Marija Luiza tviskėjo išpuošta indiškais deimantais“. Kai nebendraudavo su Napoleono aplinka, grafienė dalyvavo Paryžiaus kultūrinėje veikloje. Ji aplankė Luvrą, tapytojų Žako Luji Davido, Fransua Žeraro studijas. O pirmojo Luvro muziejaus direktoriaus barono Vivano Denono namuose išvydo „puikiai išsilaikiusią mumijos koją,“ kurią svajojo paversti madingu akcentu ant savo rašomojo stalo.

Be to, šia moterimi žavėjosi imperatoriai. Atsiminimuose grafienė užsimena kaip prie puodelio arbatos vakarojusi su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Ir net jo paprašiusi pasirašyti albume; vėliau tame pačiame albume atsiras ir Napoleono įrašas.

Prancūzams įsiveržus į Rusijos imperiją, Potockių namai tapo patriotizmo šventove ir čia dažnai lankėsi kariškiai. Antai, Neapolio karalius Joachimas Miuratas „didingu stotu priminė aktorių vaidinantį suvereną.“ Kaip rašo grafienė, jis ypač mėgo girtis savo karinėmis pergalėmis bei nuolat vietinių klausinėdavo apie ATR valdovą-karį Joną Sobieskį, kurio narsą prilygino savajai.

Aišku, įspūdingiausias O. Potockos susitikimas įvyko su Napoleonu. Pirmą sykį išvydusi pro duris žengiantį Prancūzijos imperatorių grafienė apmirė. „Mane apėmė kažkoks stingulys, bežadė nuostaba, it kokio ypatingo stebuklo akivaizdoje. Pasirodė, kad aplink jį švyti aureolė.“

Napoleonui viešint Lenkijos sostinėje kiekvienas pokylis dažniausiai baigdavosi kortų lošimais. Imperatorius ryte pranešdavo, kas vakare iš damų su juo turės lošti; dažnai pasirinkdavo vieną seną ir dvi jaunas moteris. Kartą tokia laimė nusišypsojo ir O. Potockai. Visiems susėdus, Napoleonas paklausė grafienės iš ko žadama lošti. „Na, žinoma, iš kokio nors miesto ar karalystės“, – tarė moteris. Imperatorius šyptelėjo. „O jei aš pralošiu? – paklausė jis. <...> - Su tokiu laimėjimu (užimta Lenkija), jūsų didenybe, jei praloščiau ir aš, tai jums nieko nereikštų užmokėti ir už mane“, - spontaniškai pridūrė Ona.

Tai Napoleonui patiko, tad vėliau pastarasis visada kviesdavosi grafienę palaikyti kompanijos lošiant.

O. Potocka mirė Paryžiuje bemaž atsiskyrusi nuo visuomenės. Jos palaikai netrukus perlaidoti Zatore (Lenkija), o gausus literatūrinis palikimas atgimė naujam gyvenimui.


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(41 žmogus įvertino)
4.5854

Lietuvė prabilo apie nelengvą emigranto gyvenimą: nemažai žmonių ištveria vos pusmetį (22)

Panevėžietė Aistė Mikalajūnaitė (28) po mokslų Lietuvoje išvyko padirbėti Norvegijoje, o...

Lietuvė derino dvigubos specialybės studijas su atrasta aistra: tai buvo nelengvas iššūkis (4)

Prieš kelias savaites Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje Monika Jovaišaitė...

Estee Lauder: kaip nė mokyklos nebaigusi mergina savo virtuvėje pradėjo kurti kosmetikos imperiją (2)

Šiuolaikinis parfumerijos ir kosmetikos pasaulis neįsivaizduojamas be „ Estee Lauder “...

Išdrįso mesti gerą darbą ir namus: nenorėjau šabloninio gyvenimo (1)

Prieš aštuonerius metus pradėjusi savo didžiąją gyvenimo pokyčių kelionę, Eglė Bagdzevičė...

Į Naująją Zelandiją su šeima išsikrausčiusi lietuvė: teko žaisti pagal vietinių taisykles (43)

Kiek vietnamiečių gali tilpti ant vieno motorolerio? Kodėl tajai šypsosi net tada, kai pyksta? Kur...

Top naujienos

Milijonas amerikiečių šturmuos legendinę „Area 51” – kariuomenė perspėja neiti į teritoriją, kurioje yra ginkluotų karių (56)

Daugiau nei milijonas žmonių nusprendė surasti Jungtinėse Amerikos Valstijose esančią „ Area...

Siuntos pristatymas pavirto detektyvu: kurjeris nurūko iš pat panosės (63)

Panevėžiečių šeima, iš Lenkijos užsisakiusi brangių, per 1 000 eurų kainavusių, pirkinių,...

Išleistuves švenčiantys sostinės abiturientai – tarsi nulipę nuo raudonojo kilimo (51)

Trečiadienio popietę Šv. Kotrynos bažnyčioje džiaugsmingai suskambo varpai – šiandien...

JAV mokslininkės nužudymo Kretoje detalės šokiruoja: du kartus tyčia partrenkta automobiliu, paskui išprievartauta ir palikta (20)

Graikijoje nužudyta amerikiečių mokslininkė Suzanne Eaton buvo išprievartauta, antradienį...

Baltijos jūroje – pavojus, apie kurį žino retas lietuvis: nepastebėjus ženklo gali kainuoti gyvybę (72)

Nors šiuo metu oras jau visai neprimena birželį alinusių karščių, tačiau poilsiautojų...

Karbauskis: keisis mažiausiai keturi ministrai (37)

Valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad atnaujintoje Vyriausybėje...

Rasa Kazėnienė pratrūko: prokuratūrą reikia aptverti tvora ir visi žinos, už ką prokurorai ten sėdi (615)

Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotoja Rasa Kazėnienė stebisi prokuratūros priimtu...

Ar galite atspėti, kam skirtas šis nuotraukoje matomas daiktas? (3)

Su laikais keičiasi viskas. Istorizmo principas neleidžia praeities žmonių kasdienybės vertinti...

Ką pasaulio čempionato mėsmalėje keičia netikėtos žinios iš Lietuvos rinktinės varžovų stovyklų? laida „Iš viršaus“ (6)

Iki pirmojo ginčo kamuolio išmetimo pasaulio krepšinio čempionate Kinijoje teliko 44 dienos....