– Gyvenate Šveicarijoje. Papasakokite, kas jus atvedė į šią šalį?
– Tikriausiai atvedė gyvenimas. Buvau miesto mergaitė ir po magistro studijų Sorbonos Universitete gyvenau Paryžiuje. Čia po praktikos vienoje technologijų kompanijoje buvo sudėtinga surasti darbą. Kai ta pati įmonė kėlėsi į Šveicariją, aš nusprendžiau išsiųsti savo kandidatūrą jos konkurentei – įmonei, kuri yra lyderė technologijų srityje. Gavau ten darbą.
Tačiau, tiesą sakant, Šveicarijoje gyventi nenorėjau. Man ši šalis buvo nežinoma ir atrodė, kad čia nėra ką veikti. Tuo metu buvau miesto mergina – man labiausiai rūpėjo miesto pramogos – kavinės, restoranai, koncertai, apsipirkinėjimas.
– Ką šiuo metu veikiate? Kuo užsiimate?
– Prieš metus išėjau iš stabilaus darbo ir įkūriau savo kompaniją – Be Outside Coaching. Šios kompanijos veikla jungia mano 2 didžiausias aistras – veiklas gamtoje/kalnuose ir asmeninį žmogaus tobulėjimą.
Šveicarijos gidų Asociacija po atrankos mane priėmė į kalnų gido kursus, tad šiuo metu nuosekliai siekiu šios kvalifikacijos.
– Jūs pristatoma kaip neurokoučerė. Kas tai yra?
– Tai yra neurologija paremtas koučingo procesas, kurio metu žmogui užduodu mąstymą keliančių klausimų, leidžiančių rasti įžvalgas ir dažniausiai pačiam suvokti, ko šiuo metu jam reikia labiausiai. Vidinė įžvalga, susivokimas yra pats svarbiausias tikslas šiame metode. Tačiau vienam/pačiam tai rasti dažnai yra sudėtinga, nes vis norisi būti saugioje vietoje.
Kadangi esu miško terapijos ir jau beveik kalnų gidė, daugelis mano koučingo sesijų vyksta gamtoje. Tikiu Outdoor coaching metodu, nes gamtoje žmogus būna labiau savimi, labiau atsipalaidavęs. Man labai svarbu, kad žmogus pats suvoktų savo potencialą, norus ir jų siektų, būdamas ištikimas sau pačiam.
Būdamas gamtoje, žygiuodamas per kalną ar užsiimdamas miško terapija, žmogus suvokia, kad gali daug daugiau, nei manė, nei kažkas jam sakė. Gamta taip pat yra koučerė.
– Taip pat esate gamtos ir miško terapijos gidė. Kaip tai padeda žmonėms?
– Miško terapija yra patyriminis procesas, kai žmogus leidžia laiką gamtoje susijungęs su savo pojūčiais. Dėmesio sutelkimas į pojūčius leidžia sulėtinti žingsnius, pamatyti detales ir tuo pačiu jį supančio pasaulio grožį. Šiuo metu sakyčiau svarbiausia pagalba yra poilsis nuo išorinio pasaulio įvykių, savo minčių ir nuolatinio nežinomybės jausmo.
Be to, jau yra daug tyrimų apie miško maudynių naudą (atlikta įvairiose šalyse, o ypač Japonijoje – šalyje, kur buvo sukurtos miško maudynės): nuovargio mažinimas, prevencija nuo depresijos, imuninės sistemos palaikymas, širdies darbo reguliavimas ir kt.
– Kas į jus kreipiasi? Dėl kokių problemų?
– Mano auditorija labai įvairi – nuo pavargusių mamų iki įmonių direktorių, mokytojų, studentų bei savo įmonių įkūrėjų.
Dirbu su žmonėmis iš labai įvairių šalių – Šveicarijos, Kanados, Švedijos, Prancūzijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Meksikos, Vietnamo, Lietuvos ir kt.
Dažniausios temos – nuovargis, persidirbimas, ir dėl to kilę problemos santykiuose, darbe.
– O gal Šveicarijoje žmonės neturi problemų?
– Kol egzistuos žmonės, tol egzistuos ir problemos. Tiesa, pastebėjau, kad Šveicarijoje žmonės į problemas žiūri šiek tiek paprasčiau, be didelių dramų ir susireikšminimų.
– Kiek laiko trunka terapijos?
– Savo veiklos nepavadinčiau terapijomis, tai yra patirtys, leidžiančios atsijungti nuo civilizacijos, pailsėti ir į viską pažiūrėti kitaip, sugrįžti į save.
Išskirčiau galbūt tai, kad gamta iš tiesų galėtų būti pavadinta svarbia terapiste. Kai matai neaprėpiamą gamtos grožį, supranti, kad visos žmogaus kančios, pykčiai, nusivylimai yra beprasmiai. Švaistydami laiką jiems, mes neturime laiko pamatyti paprastų dalykų, pavyzdžiui, kaip teka saulė, krinta snaigės, išgirsti, kaip čiulba paukšteliai, šlama žolės. Gamta kiekvieną akimirką mums primena apie stebuklą gyventi.
Programos, kurias kuriu per Be Outside Coaching iniciatyvą vyksta mažiausiai 1 dieną, kol kas daugiausiai iki 5-ių dienų. Tačiau planuoju sukurti 7-ių dienų programą. Kuo daugiau laiko gamtoje, tuo didesnę galimybę žmogus turi pajusti jos dovanas, atkurti ryšį su ja ir jį supančiu pasauliu.
– Daug dėmesio skiriate tvariam augimui. Kaip tai atsispindi jūsų pačios kasdienybėje, buityje?
– Tvarus augimas prasideda nuo savo paties minčių. Tai, kaip ir apie ką galvojame, atsispindi mūsų gyvenime. Tad visų svarbiausia – asmeninė ekologija. Man svarbu kiek įmanoma labiau gyventi pagal gamtos ciklus – įsilieti į juos per įvairias veiklas keturių sezonų metu ir tiesiog savo buvimu.
O jeigu konkrečiai – mieste važinėju dviračiu, į žygius – 90 proc. su traukiniais. Tą leidžia puikiai Šveicarijoje išvystyta transporto infrastruktūra. Perku aukštesnės kokybės drabužius žygiams – jų gyvenimo trukmė 5 metai ir daugiau.
Maistą renkuosi vietinį, sezoninį. Kartais tai nebūtinai reiškia labai sveiką maistą. Pavyzdžiui, kai kurie kalnų nameliai renkasi tiekti maistą tik iš gamintojų/augintojų, daugiausiai nutolusių 50 km spinduliu. Kartais tai reiškia tik sūrį ir duoną, tačiau galvodama apie tai, ką valgau, turiu galvoti ir apie tai, kokią įtaką tai darys aplinkai.
– Padedate žmonėms susikurti svajonių gyvenimą, o kas jums padėjo jį susikurti? Ar galite pasakyti, kad gyvenate svajonių gyvenimą?
– Įkvepiu, skatinu, kartais parodau kelią, o ne padedu. Žmogus gali tik pats sau padėti. Laimės sąvoka nuolat keičiasi tačiau šiuo metu galiu drąsiai sakyti taip. Man padėjo mąstymo lavinimas, nepasidavimas net iškilus iššūkiams, bet svarbiausia – prisiėmimas savo gyvenimo vadovės pareigų. Kai esi savo gyvenimo vadovas ir tuo gyveni, tai įgalina labai daug dalykų. Kalnai man suteikė drąsos daryti tai, ko noriu, dirbti, kurti gyvenimą pagal mano pačios sukurtą versiją. Esu jiems labai dėkinga už tai, kad man davė tokį suvokimą.
– Sau gyvenime esate iškėlusi ne vieną iššūkį, tiesa? Kuris jų buvo pats didžiausias?
– Iš tiesų buvo jų nemažai – nuo važiavimo gyventi į Prancūziją su labai mažais finansiniais ištekliais, neturint ten dėdžių ir tetų, iki žygiavimo vienumoje į Everesto bazinę stovyklą, savanorystės Palestinoje.
Tačiau didžiausias turbūt buvo – pirmasis miegojimas palapinėje vienumoje vidury kalno.
– Kuo jie jus praturtina?
– Iššūkiai padeda įveikti baimes ir suvokti, kad tavo svarbiausi žmogiškieji ištekliai yra viduje ir jei jau šį iššūkį įveikei, tai dar ne tiek visko gali įveikti.
– Daugeliui gyvenimas Šveicarijoje yra svajonė. Kuo skiriasi šveicarų ir lietuvių gyvenimo būdas?
– Šveicarijoje į viską žiūrima paprasčiau, su daugiau tolerancijos, pasitikėjimo. Mažiau asmeninio susireikšminimo. Greičiausiai tai yra nulemta šalies istorijos bei ekonominės situacijos.
– Ar nebegąsdina tenykštės kainos?
– Nuo pat pradžių, kai atvykau į šią šalį, siekiau gyventi geriausiai kaip galiu. Dirbau ir dirbu kvalifikuotą darbą, kuris leidžia savęs neriboti. Tai nėra tik finansai, bet pats suvokimas, kaip nori gyventi ir atitinkamų veiksmų ėmimasis. Tad ne, kainos nebegąsdina jau senokai.
– Kokių turite artimiausių planų?
– Baigti pradėtą kalnų gidės kvalifikacijos siekimą. Šveicarijoje kalnų gidas yra profesija ir netgi gana svarbi. Šveicarai praleidžia 162 milijonus valandų kalnuose (kartu sudėjus) per metus!
Žygiavimas, kopimas į kalnus bei slidinėjimas yra pagrindiniai sportai šioje šalyje, taip pat didelės žmonių dalies svarbi gyvenimo būdo dalis. Taip pat jau kuriu 2022 metų žygių bei kitų gamtos renginių planą su Be Outside Coaching.
