– Teko skaityti, kad rašėte disertaciją apie kosmoso sociologiją. Kas tai yra?
– Kosmoso sociologija – tai socialinė arba kitaip žmogiškoji kosminių tyrimų pusė. Kalbant bendrai, sociologai tiria žmones ir jų santykius, pradedant nuo mažų grupių ir baigiant didžiulėmis organizacijomis ar visuomenėmis. Kalbant apie kosmosą, jame yra ne tik robotai, bet ir žmonės. Vieni stebi robotų darbą, kiti patys gyvena tarptautinėje kosmoso stotyje. Kosmoso tyrinėjimai be žmonių neįmanomi. O kosmoso sociologija ir yra žmonių santykis su kosmosu įvairiuose lygmenyse.
– Koks tas mūsų santykis su kosmosu?
– Trumpai kalbant, santykis keičiasi. Jei anksčiau kosmosas buvo kažkoks susižavėjimo objektas, kuris yra labai toli, dabar atstumai mažta. Apie keliones į Marsą ar grįžimą į mėnulį jau kalbama ne abstrakčiomis, bet konkrečiomis frazėmis. Yra konkretūs planai, veiksmai. Kita sritis – ekonominė pusė. Technologijos, susijusios su kosmosu ir jo tyrinėjimu, sparčiai žengia į priekį, čia mes turime naują ekonominę nišą, kuri itin sparčiai auga.
– Savo darbe rėmėtės savo patirtimi, kai dvi savaites praleidote Marso simuliacijoje JAV. Papasakokite apie laiką praleistą ten?
– Taip, praėjusį rudenį buvo išvykusi dviem savaitėms į Marso simuliaciją JAV. Ten rinkau duomenis savo disertacijai.
– Kas buvo sunkiausia, labiausiai įsimintina?
– Vien būti ten buvo įsimintina. Važiavome į visišką dykumą, artimiausias miestelis buvo gal už kokių 10 km. Aplinka tikrai priminė Marsą. Viskas raudona, dykuma, niekas neauga, nėra jokių paukščių, nieko, tik vidury lauko iškilęs toks baltas kupolas. Mūsų bazė atrodė lyg iš fantastinio filmo. Supranti, kad patekai kažkur kitur ir tavęs artimiausias dvi savaites laukia kitokia realybė su nepažįstamais trimis žmonėmis. Buvo labai įdomu ten būti. Iki šiol viską prisimenu.
– Pafantazuokime: jūs ten praleidote dvi savaites, o kaip ilgas buvimas kosmose galėtų pakeisti žmogaus socialinius įgūdžius?
– Tai yra vienas iš faktorių, kurį mums reikia išsiaiškinti prieš tolimus skrydžius į kosmosą. Įsivaizduokite, ką reiškia išbūti kosminėje stotyje metus, kai esi toli nuo artimųjų, toli nuo to, ką pažįsti, nuo šviežio oro, žemės kvapų. Galvojant apie ateitį, dar sudėtingiau būtų tiems, kurie skristų į Marsą. Jie būtų ne tik toli nuo visko, ką pažįsta, bet jie net negalėtų pamatyti žemės. Pažiūrėjus į dangų, būtų matomas tik mažas taškelis, kuriame yra visas tavo gyvenimas. Tie žmonės, kurie skris į Marsą, bus labiausiai izoliuoti ir tam reikia pasiruošti.
Mes esame socialios būtybės. Kai netenkame galimybės bendrauti, mus tai veikia emociškai ir psichologiškai. Socialinė erdvė kosmose sumažėja iki tavo įgulos narių. Su kitais gali susisiekti nebent per kompiuterį. Tam tikru požiūriu, dauguma kažką panašaus išgyvenome pandemijos metu, kai negalėjo susitikti su kitais. Kai turėjome pasilikti tik su savo artimiausiais žmonėmis. Iki šiol kai kuriems vis dar yra sunku bendrauti su nepažįstamais, reikia iš naujo mokytis tam tikrų įgūdžių. Bet per pandemiją mes buvo žemėje, namuose. O socialiniai įgūdžiai po ekstremalesnių izoliacijų dar labiau pasikeistų. Būtų daug sunkiau grįžti atgal į visuomenę.
– Minėjote, kad norėtumėte išbandyti ir ekstremalesnes „išvykas“ į kosmosą. Kodėl?
– Aš žinau, kad dviem savaitėms žmogus gali užsidėti kaukes ir bet ką išgyventi. Tikrieji jo jausmai, elgesys gali taip ir neatsiskleisti. Tikrieji pokyčiai žmonių elgesyje užtrunka ilgiau nei dvi savaites. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl norėčiau dalyvauti, nes noriu pamatyti, kas įvyksta, kai tos dvi savaitės praeina.
– Kartais manoma, kad moterims to bendravimo reikia daugiau. Ar jūs pastebėjote kokių nors skirtumų tarp to, kaip bendrauja vyrai ir moterys?
– Šią sritį tyrinėjau, bet nieko naujo neatradau. Tiek moterys, tiek vyrai nuo mažens yra visuomenės mokomi skirtingų bendravimo ypatumų. Moterys yra mokomos būti bendruomeniškesnės, rūpintis kitais, berniukams sakoma, kad jie turi būti lyderiai. Visa tai labai gerai atsiskleidžia tokiose vietose, kai reikia vieniems su kitais ilgai būti kartu.
Mano tyrimai rodo, kad moterimis nereikia daugiau bendravimo negu vyrams, bet kai moterys tampa tokių komandų vadovėmis, skiria daugiau dėmesio bendravimui. Gal jos jaučia, kad jų viena iš pareigų palaikyti gerą atmosferą komandoje. Jos skiria daugiau dėmesio bendruomeniškumui nei vyrai.
– Kažkada minėjote, kad tarp kosmoso tyrinėtojų moterų nėra daug, kaip manote kodėl?
– Visų pirma, dėl istorinių priežasčių, nes moterys ne taip seniai buvo įsileistos į šią sritį. Dabar viskas gerėja ir moterų daugėja, bet kosmosas ir viskas, kas susiję su atradimais, tyrinėjimais, stereotipiškai vis dar matoma kaip vyriška sritis. Neva moterys turi būti namie, su šeima. Bet laimei tokie stereotipai po truputį keičiasi.
– Kurį laiką studijavote JAV. Koks ten yra požiūris į moteris moksle, versle? Ar skiriasi nuo to, kas yra čia, Lietuvoje?
– Tikriausiai taip. JAV, jei kažkas galvoja, kad tau čia ne vieta, niekas to atvirai nepasakys. Lietuvoje moterims dar tenka išgirsti, kad gal čia ne moterų reikalas. Atvirai išreikšti stereotipinį mąstymą Lietuvoje yra dar normalu. JAV to neišgirsi, jei žmonės taip ir galvoja, jie žino, kad to neturėtų sakyti ir nesako.
– Kokie jūsų artimiausi darbai, ką tyrinėjate dabar?
– Šiuo metu esu Kauno technologijos universiteto mokslo darbuotoja. Tęsiu tyrimus apie žmonių ir kosmoso santykį, neseniai prisijungiau prie psichologų komandos iš Lenkijos. Kartu su jais dirbame, tiriame, renkame duomenis iš Lenkijoje esančio kosmoso analogo. Rudenį laukia mažas projektas, kuriame tyrinėsiu, kaip sugyvena komandos, kuriose yra vien tik moterys. Taigi laukia įdomūs ir darbingi metai.
