Bėgiojanti nuo mokyklos laikų, ne vieną kartą įveikusi pusmaratonio distanciją, šiandien moteris ramesnė – renginio dieną bėgs simbolinį atstumą – 5 km, labiau tam, kad vėjas prapūstų mintis ir pasikrautų geros energijos.
„Bėgioti pradėjau dar lankydama vidurinę mokyklą. Užsikrėčiau bėgimu nuo metais vyresnės geriausios draugės, kuri kartu su broliu lankė lengvosios atletikos treniruotes. Iš paskos nusitempė ir mane vieną kartą, tiek užteko. Kurį laiką treneris į mane žiūrėjo kaip į šiaip bėgimo treniruotėse laiką užmušinėjančią paauglę, bet aš turiu azarto, sveiko kovingumo, užsispyrimo, o tai ilgainiui leido man pasiekti neblogų rezultatų ne tik rajono, bet ir tarptautinėse varžybose.
Aišku, vėlyvoji mano paauglystė buvo gana maištinga, pasikeitė prioritetai ir treniruotėse tapau retu svečiu, – pasakoja L. Vagonė. – Šiandien bėgimas vienareikšmiškai man yra meditacija. Kartais dirbu iki tokio lygio, kad, atrodo, užvirs smegenys, tada vietoj pietų pertraukos galiu persirengti ir išbėgti iki Vingio parko. Prasuku ratuką ir iš karto galva ramesnė. Dušas. Ir vėl galima sėsti prie kompiuterio“.
Kai pats vestuvių vajus, L. Vagonei ištrūkti pabėgioti pavyksta vis rečiau, bet išbėgus penkis kilometrus įveikia be vargo, jei pavyksta išlaikyti kažkokį periodiškumą, tada malonumą jaučia ir nubėgusi 10, 14 km.
– Kas tavo privalomų bėgimo atributų sąraše?
– Aš iš tų bėgikų, kuriems ausinukas, muzika trukdo. Bėgiodama palieku namie telefoną, tai yra visiškai mano laikas. geri sportiniai bateliai man labai svarbu. Kurį laiką mėgau dalyvauti pusmaratonio bėgimuose. Kai bėgi 21 kilometrą ir ruošiesi tokiems bėgimams, be tikrai gerų sportinių batelių – niekur. Nejaučiau poreikio ir pačiai madingiausiai sportinei aprangai. Turiu vienas tampres, kurios jau gal šiek tiek padilusios, bet yra mano mėgstamiausios ir išbėgsiu su jomis dar ne kartą. Viena svarbiausių aprangos detalių man yra gerai krūtinę laikanti liemenėlė, o jei ji spalvota, įdomesnio kirpimo, tai ir su ta motyvacija sportuoti lengviau. Dar man svarbu, kad nebūtų per karšta ar per šalta – turiu aprangos bėgiojimui bet kokiomis oro sąlygomis, nesu vien vasaros bėgikė.
– Ar yra kažkokios taisyklės, įsitikinimai, kuriais vadovaujiesi bėgiodama?
– Tikiu, kad bėgti ir jausti malonumą gali visi. Tam tikras taisykles esu paveldėjusi iš profesionalių treniruočių laikų. Čia kaip su važiavimu dviračiu – atsiradę įgūdžiai niekur nedingsta. Pagrindinė mano taisyklė – nesidraskyti su ilgomis distancijomis ir didžiuliais tempais tam neparuošus raumenyno ir sąnarių. Geriau po truputį, po truputį ilginti distancijas, jei yra poreikis įveikti kažkokias nusistatytas ribas.
– Tavo ilgiausia distancija? Kokie prisiminimai, asociacijos su šiuo bėgimu?
– Kol kas mano ilgiausia distancija yra 21 kilometras. Nesiruošiu bėgti ilgesnės. Kas tiek bėgo, tie mane supras. Per pirmąjį tokį bėgimą tikrai ruošiausi pasukti į miško keliuką ir kaip nors paslapčia dingti iš trasos. Pasiekusi finišą jaučiausi it nuveikusi kažkokį tikrai svarbų darbą. Euforija iki dangaus! Maratonas man būtų per sunki užduotis. Kiekvieną kartą prieš pusmaratonį, jau stovėdama prie starto linijos, aš galvoju: kodėl tai darau? Nes, patikėkite, ne visi kilometrai yra mieli ir malonūs.
– O pats įsimintiniausias bėgimas? Gal yra ištikęs koks nuotykis bėgiojant?
– Oi, aš daug bėgimų atsimenu. Vienas pirmųjų varžybų Vingio parko manieže atsimenu kaip svarbią bėgimo pamoką. Mokykloje mokytojai sakydavo, kad bėgant reikia kvėpuoti per nosį. Lekiu tose varžybose akis išpūtusi, gal 800 m bėgau, suku antrą ratą, o ten treneris net apsiputojęs prie visų sportininkų iš visos Lietuvos rėkia ant manęs: „Kvėpuok per burną, kvėpuok per burną.“ Gėda buvo, ne tas žodis, bet pamoką išmokau. Esu pametusi batelį per bėgimą, esu apalpusi per treniruotę prieš pusmaratonį – bėgti neišsimiegojus, pervargus, tinkamai nesimaitinant negalima, kad ir kokiais stipriais save laikome. Per vieną orientacinį bėgimą esu įveikusi trasą iš kitos pusės, kai visi kirto finišo liniją, aš kažkaip sugebėjau atsidurti prie starto linijos. Esu per vėlyvą pasibėgiojimą skutusi, kiek kojos neša, nuo vyriškio su lietpalčiu. Bėgioti tikrai nėra nuobodu.
– Ką patartum tiems, kurie niekaip nesiryžta išbėgti?
– Išbėkite nors kartą, nedaug, bent šiek tiek. Kitą dieną šimtu metrų toliau, dar kitą dieną jau dviem šimtais, pamatysite, pajusite, kaip gerėja savijauta, pastebėsite, kaip keičiasi gatvės, gamta, kaip šypsotis norisi, kaip stangrėja šlaunys ir šviesėja galva, o tada pakalbėsim!
