aA
Viduramžių epocha - daugiasluoksnė. Taip, joje klestėjo žudynės, prietarai ir socialinė nelygybė, bet tuo pačiu šis laikotarpis Europai davė įstabią katedrų architektūrą, trubadūrų poeziją bei pirmuosius romanus. O ir moterys tuomet ne visada buvo užgauliojamos. XII a. prancūzų poetas Andrė le Chapelain „Traktate apie meilę“ garbstė moterų esybę.
Petrarka ir Laura
© Wikimedia Commons

„Kadangi moterys yra bet kokio gėrio priežastis ir šaltinis, nes Dievas joms suteikė šitokią didžiulę prerogatyvą, jos turi pasirodyti to vertos ir elgtis taip, kad kuriančių gėrį dorybė skatintų kitus tokiai pat veiklai; jeigu jų šviesa niekam nespindės, ji bus kaip užgesusi žvakė, kuri nieko nei traukia, nei veja. Tad kiekvienas vyras turi stengtis tarnauti damoms, idant jį nutviekstų ir įkvėptų jų malonės atšvaitai.“

Visa tai griauna įsisenėjusius stereotipus apie „tamsiuosius amžius.“
Viduramžių poetų moterys yra nežemiškos, jausmingos ir tobulos. Tai filosofą Abelarą sugundžiusi Eloiza, kurių pora liko dvasios ir kūno vienybės meilėje simboliu. Tai dieviškoji Beatričė rojaus keliais lydėjusį Aligjerį Dantę. Bet visų pirma, tai Laura, kurios žvilgsnis uždegė italų poetą Frančeską Petrarką sukurti gražiausią epochos poeziją. Toji aistra vienu metu švietė ir degino, šitaip sąlygodama kūrėjų vaizduotę. Tai buvo F. Petrarkos meilės stiprybė, kuri yra tiek pat intriguojanti, kiek ir paslaptinga.

Diena, privertusi kentėti poetą

Humanistinės kultūros pradininkas F. Petrarka dar vaikystėje buvo priverstas palikti gimtąją Italiją, nes jo tėvą juodieji gvelfai išvarė iš Florencijos. Taigi šeima įsikūrė Karpantrase (Prancūzija), netoli Avinjono - popiežių buveinės. Ši vieta buvo intelektualų centras, kur, laikui bėgant, vystėsi humanizmas. Iš pradžių, jaunasis Frančesko išsiųstas studijuoti teisės, tačiau ši kėlė jam šleikštulį. Tad mirus tėvui vaikinas metė studijas ir atsidėjo didžiausiam savo pomėgiui - literatūrai.

Tiesa, poezija neužtikrino pragyvenimo, todėl F. Petrarka ėmė tarnauti kardinolui Džiovaniui Kolonai, kuris skirdavo pavaldiniui atlikti misijas visoje Europoje, o laisvalaikiu poetas skaitė kolekcionuojamas knygas, kurios darė įtaką jo būsimiems kūriniams. Visgi diena, kuomet sutiko „amžinąją mūzą“ šaltiniuose yra tiksliai dokumentuota.

Biblioteca Ambrosiana (Milanas) saugo F. Petrarkai priklausiusį Vergilijaus raštų tomą, kurio priešlapyje, vos įskaitomu gotišku šriftu aprašoma akimirka, pakeitusi dainiaus likimą. „Laura, žinoma dėl savo dorybių ir dar labiau išgarsėjusi mano poezijoje, pirmą kartą sušvito akyse, kai dar buvau jaunas vyras Avinjono Šv. Klaros bažnyčioje, rytmetinių pamaldų metu, 1327 m. balandžio 6 d.“ Žinoma, tai buvo platoniška meilė, todėl vidines kančias literatas išliejo sonetuose, dainose bei epistoliniuose traktatuose, pvz., „Mano paslaptis,“ „Il Canzoniere,“ „Triumfai“ ir kt.

Tikrąją Laurą istorikai sieja su keliomis damomis, tačiau dažniausiai ji identifikuojama kaip Laura de Novo (kitur, Laura de Novalis); F. Petrarkos draugas ir vertėjas Donato Albanzani teigė, jog šioji buvo „labai kilminga ir turtinga.“

Poeto mūza gimė 1310 m. Novo miestelyje (Avinjono apylinkėse) riterio Odiberto de Novo ir Ermesandos de Real šeimoje. Jos vaikystė trumpa, nes sukakus penkiolikai notaras Raimundas Fogasse surašė vedybinę sutartį, pagal kurią, mergina ištekinta už kilmingo Avinjono tekstilės pirklio sūnaus Hugo II de Sado, jam ji pagimdo vienuolika atžalų. Dar mažiau duomenų yra apie Lauros asmeninį gyvenimą.

Antai, poeto eilėse jos vardas rašomas „L‘aurea“ (auksinė), tad literatūros kritikai įsitikinę, kad Laura turėjo auksines garbanas; tokia ji vaizduojama pirmajame Simone Martini nutapytame portrete. Kitas šaltinis pažymi, esą Lauros teta Fanetė Gantelmes de Romanil sudomino giminaitę literatūra bei įtraukė į Provanso grafienės organizuotą poetinį „Meilės dvarą.“ Ir tai viskas!

Beje, archyvuose nėra jokių įrodymų, kad F. Petrarka apskritai bendravo su Laura, ar kad ji nujautė vyro jai puoselėjamus jausmus. Nors kita vertus, šaltiniai taipogi šykšti informacijos apie tai, jog dėl tarnybos bažnyčiai negalintis vesti poetas susilaukė dviejų nesantuokinių vaikų.

Vienaip ar kitaip, tokios paslaptys artimiausius poeto bičiulius vertė rimtai abejoti moters realumu. Bandymas atremti geriausio draugo Džiakomo Kolonos skepticizmą, F. Petrarka netvėrė pykčiu: „Ką tu sakai? Kad aš išgalvojau gražųjį Lauros vardą, vien tam, kad kalbėčiau apie ją. <...> Ir kad visos mano eilės bei dainos yra išgalvotos. Norėčiau, kad tu juokautum, o aš dėčiausi apsėstu, nei tokiu išties būčiau.“

Panašias abejones kėlė ir Lombezo vyskupas (poeto mecenatas) bei pirmasis biografas Džiovanis Bokačas. Kad ir kaip būtų, poeto kūryboje nėra jokių detalesnių Lauros biografijos faktų, net jos pavardės ar socialinio luomo.

Gražiosios Lauros mirtis taip pat skendi nežinioje. Anot legendos, paskutinį kartą savo mūzą dainius regėjo 1347 m. rugsėjo 27 d., o jai mirštant viešėjo gimtinėje. Apie tai jis rašo: „Tame pačiame mieste pasaulis neteko jos spindesio, tą pačią pirmą valandą, 1348 m. balandžio 6 d. Tuomet, neįtardamas apie savo liūdną dalią, buvau Veronoje. Ši liūdna žinia, bičiulio Ludeviko van Kempeno laiške, pasiekė mane Parmoje, gegužės 19 d. Skaistus ir mylimas Lauros kūnas atgulė Avinjono pranciškonų vienuolyne. Esu įsitikinęs, kad jos siela <...> grįžo į dangų, iš kurio buvo atkakusi.“

Istorikai spėja, jog Laurą de Sade pasiglemžė maras, kuris tada siautė Pietų Prancūzijoje. Visgi nei vienas įvykio liudininkų nemini šiai ligai būdingų simptomų. Tad manoma, jog moteris galėjo mirti nuo tuberkuliozės ar dažnų gimdymų sukelto fizinio išsekimo. Visgi F. Petrarka jos niekada neužmiršo, o mirties patale taręs: „Apie nieką daugiau negebu galvoti, išskyrus ją.“ Ironiška, bet su Lauros mirtimi, Europoje užgimė jos mitas.

Nemirtingosios Lauros kultas

„Lauros kultas“ susiformavo iškart po F. Petrarkos mirties. Judviejų atvaizdai spausdinti kiekvienoje poezijos knygoje. Pirmasis iliustruotas poezijos rinkinio „Il Canzoniere“ leidimas pasirodė 1383 m. Florencijoje ir jame vaizduota geltonplaukė Laura, kurios krūtinę pervėrusi meilės strėlė.

Beje, „meilės strėlės“ įvaizdis taps būdingu visam F. Petrarkos poezijos apipavidalinimui. Šią strėlę dažniausiai į literato širdį smeigia pati Laura, taip kurdama aliuziją į jų pirmąjį susitikimą. Tokie gestai skatino rašytojus ieškoti istorinės Lauros pėdsakų F. Petrarkos kūryboje, jo šeimos dokumentuose ir net Avinjono apylinkėse. Legendai neabejingi tapo ir karaliai.

Vienas pavyzdžių išlikęs XIV a. Neapolio Santa Maria Incoronata bažnyčios freskose, kurias užsakė karalienė Joana I. Čia tarp karališko kraujo asmenų įkomponuoti F. Petrarka su Laura. Ši moteris netgi paveikė Renesanso madą. Sonetuose F. Petrarka liaupsina „aukštą, plačią Lauros kaktą – vieną iš fizinių bruožų, kurie žadina jam dvasinį mūzos grožį ir tyrumą.“

Tai tapo Renesanso moterų grožio idealu, demonstruojamu to meto portretuose. Amžininkai rašo, kad moterys kruopščiai išsiskusdavo plaukų augimo liniją, vien tam, kad kakta atrodytų kuo aukštesnė. Italų literatūros kritikas Mario Fubini studijoje „Laura“ pažymėjo: „Petrarkai, Lauros grožis neatsiejamas nuo gamtos, kurioje ji gyvena.“

O šiuos žodžius, lyg reikšdamas savotišką pagarbą minimai moteriai, paveiksle „Pavasaris“ įkūnijo Sandro Botičelis. Jo kūrinio figūros tarytum ištirpsta gamtos fone. Nepaisant to, didžiausią „amžinosios mūzos“ populiarumą atspindi jos kapo istorija.

Pasak šaltinių, Lauros kapavietę 1533 m. Kordiljerų bažnyčioje, Šv. Kryžiaus koplyčioje (arba de Sadų koplyčia) aptiko Liono poetas Mauricijus Sceve. Priešais altorių jis išvydo akmeninį antkapį, kuriame buvo išgraviruoti du skydai; ant vieno jų matėsi „dvi laurų šakelės apsupusios graikišką kryžių bei vainikuotos heraldine rože.“

Radiniu susidomėjus visuomenei, kapavietę nutarta atverti. Joje M. Sceve rado medalį vaizduojantį moterį apnuoginta krūtimi ir F. Petrarkai priskiriamą sonetą švininėje dėžutėje.

Netrukus Avinjoną aplankė Prancūzijos karalius Pranciškus I; jis stebėjo kapavietės atvėrimą ir savo asmeniu pagerbė Laurą. Visgi žymioji kapavietė domino ne vien prancūzus ar italus, bet ir mūsų krašto turistus.

Antai, 1784 m. Provanse lankėsi ATR didikas architektas Augustas Frederikas Mošinskis, kuris savo kelionių dienoraštyje aprašė įspūdžius pabuvojus šioje Avinjono šventovėje. „Bažnyčioje mačiau senus pergamentus, kuriuose užrašytos Pranciškaus I eilės sukurtos ant gražiosios Lauros kapo, taipogi regėjau švininę dėžutę, priklausiusią Petrarkai.“

Tuo tarpu pačios kapavietės būklė jau buvo apverktina. „Laura palaidota koplyčios kampe, o pats antkapis paslėptas už suolų.“ Galop, 1823 m. anglas C. Kelsall antkapinį akmenį perkėlė į Calvet muziejaus sodą. Ir nuo tada žinios apie Lauros amžinojo poilsio vietą nutrūksta.

Tiesa, Lauros šlovė neišblėso. Štai, 1850 m. Liuksemburgo sode (Paryžiuje) skulptorius Augustas Ottin pastatė Lauros skulptūrą. Tai vienas iš skulptūrinio ciklo „Prancūzijos karalienės ir žymios moterys“ kūrinių. Be to, poeto meilė mūzai atsispindi romantizmo kūrėjų romanuose bei eilėse. Pavyzdžiui, Onorė de Balzakas apysakoje „Slėnio lelija“ priartina Lauros ir Petrarkos meilę savo herojui bei poniai de Mortsauf. Tuo tarpu Fransua Rėnė de Šatobrianas teigė: „Laura yra dorovės saugotoja, o Petrarka jos genijus.“

Poetinis simbolis ir sadistinės meilės įkvėpėja

Kūrėjai žino, kaip patraukliausiai visuomenei pristatyti savo mylimąsias, todėl poezijoje egzistuoja daugybė skirtingų moterų vaizdinių. Ne išimtis ir F. Petrarka, kurio eilėse Lauros vardas yra daugiareikšmis, pvz., „L‘aureo crines“ (auksiniai plaukai), „L’aura soave“ (malonus kvapas), „L‘ora“ (laikas) ir kt.

Taigi, Areco poetas naudoja merginos vardą kaip poetinę formą, už kurios slepiasi lauramedžio figūra, šlovės ir literatūrinio triumfo simbolis (laurų vainikai puošė garsiausių poetų galvas). Tai ryškus Provanso poezijos bruožas; oksitanų literatūros užuomina („senhal“) į mylimą moterį su išgalvotu vardu, tačiau fonetiškai panašiu pavadinimu (būdinga trubadūrų eilėdaroje).

Be to, Lauros vardas yra akivaizdi nuoroda į Dafnės ir Apolono mitą. Nimfa Dafnė sprukdama nuo įsimylėjusio dievo paverčiama lauramedžiu. Tad šiuo atveju, Laura virsta ne tik neatlygintos meilės, bet ir dieviško įkvėpimo simboliu. Visa tai atspindi dvi skirtingos „Il Canzoniere“ dalys. Pirmoji (sudaro 263 sonetai), skirta gyvajai Laurai, plėtoja „Lauros-Dafnės“ idėją, o antroji (sudaro 103 sonetai), skirta „mirusiai Laurai,“ pristato moterį kaip poeto vedlę dangiškose sferose. Kitaip tariant, Laura tai angelas sargas, nukreipianti poeto mintis aukštesniems siekiams. F. Petrarkos poezijoje yra tik garbinama meilė, kuri užgimsta staiga ir išlieka per amžius.

Bet užvis labiau Lauros asmeniu pasinaudojo prancūzų didikų de Sadų giminė. Abatas Žakas de Sadas parašė „Frančesko Petrarkos biografiją,“ kurioje įrodė, jog Laura yra jo giminės pramotė. 1764 m. perskaitęs knygą filosofas Volteras abatui rašė: „Pone, įvykdėte gero Lauros giminaičio pareigą ir esate artimas Petrarkai ne tik dėl skonio bei grakštumo, bet taipogi įsitikinimo, jog šis negalėjo mylėti dvidešimt metų be atsako.“

Kai minimą knygą perskaitė abato sūnėnas ir garsusis sadistinės meilės romanų autorius Markizas de Sadas, tuo metu kalintis už amoralų elgesį Vincene, šioji taip sukrėtė vyrą, kad tas 1779 m. laiške žmonai prisipažino „dėl knygos pametęs galvą“.

Atvirai kalbant, F. Petrarkos sonetų skaitymas markizui teikė vienintelę paguodą begalinėje kančioje. Jis netgi atskleidė sutuoktinei, jog sapnuose jį lankanti Laura, drąsina paskui ją sekti į dangų. Šių dviejų autorių kūrybą savo knygoje „Laura ir Žiustina“ (Laure et Justine, 1996) imasi analizuoti prancūzų rašytojas Réné de Ceccatty. Jis nagrinėja dviejų literatūrinių moterų skirtumus. Jei Laura reiškia „meilę be sekso,“ tai Žiustina – „seksą be meilės.“ Visa tai neleidžia užsimegzti tikriems poros santykiams, todėl individas pasmerkiamas vienatvei. Tai vienatvė, kurią galima atrasti tiek F. Petrarkos dorovėje, tiek sadistinėse Markizo orgijose.


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(20 žmonių įvertino)
4.3000

Agnė Kuzmickaitė: keista, kai nedėję jokių pastangų, žmonės stebisi, kad jiems kažkas nepavyko (12)

Prieš dešimt metų pradėję plazdenti Agnės Kuzmickaitės drugeliai tapo jos prekės ženklu,...

Su filipiniečiu bendrą gyvenimą kurianti lietuvė: jį pamilusi sulaukiau įspėjimo (340)

Lietuvė Birutė Rimkutė (30) ir iš Filipinų kilęs Troy‘us Infantado (32) bendrą gyvenimą...

Erika Umbrasaitė: niekada nepamiršiu pagyvenusios prancūzės patarimo, kai su vyru artėjome prie skyrybų (242)

Rašytoja Erika Umbrasaitė jau daugiau nei dešimtmetį gyvena Prancūzijoje, tad apie šią,...

Daina Gudzinevičiūtė: net būdami darželinukais jau norime varžytis ir būti geresniais už kitus (14)

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pirmą kartą šautuvą į rankas paėmė būdama dvylikos....

„Go Vilnius” vadovė Inga Romanovskienė: reikia suprasti, kad tam tikri sprendimai gali patikti ne visiems (24)

Išgirdę žodžius „Vilnius – G spot of Europe“ netrunkame prisiminti šią ne tik lietuvių,...

Top naujienos

Labiausiai nukenčia moterys ir senjorai: iš pradžių žmonės dažnai net nesupranta, kas vyksta (30)

Šioje srityje mes neatsiliekame nuo pasaulio, teigia socialinių mokslų daktarė Jolita Vveinhardt...

Ajus gimė su labai sudėtingu apsigimimu: toks atvejis – vienintelis Lietuvoje (4)

„Ajus gimė su labai sudėtingu apsigimimu – viena akis visiškai neišsivysčiusi, o kitoje akyje...

Filtrų gamybos milžinės gamykla gimė paprastame garaže: lietuvis sako verslą sukūręs dėl deficito (102)

Širvintų rajone, Alekniškio kaime, yra įsikūrusi „Baltic Filter“ automobilių ir patalpų...

Minkštas ir purus itališkas sūrio pyragas

DELFI TV laidų vedėjas Arnas Mazėtis specialiame projekte „Italija namuose“ tęsia kulinarines...

Moteris laiką prieš veidrodį apribojo iki 10-ies minučių: rezultatas nustebino (3)

Per dieną aš vidutiniškai nuo pusvalandžio iki valandos praleidžiu priešais veidrodį, bet...

Skandalingasis pleibojus Danas Bilzerianas pranešė apie savo ketinimus tapti JAV prezidentu (33)

Ginklus ir pusnuoges gražuoles itin mėgstantis „Instagram“ karalius Danas Bilzerianas ir vėl...

Prancūzės turi aukso vertės taisyklę – stebėsitės, kaip apie tai nežinojote anksčiau (26)

Prancūzės vadovaujasi nuostata, kad įsigytą drabužį būtina apsivilkti ne mažiau kaip 30...

Vilkikų vairuotojai – itin atvirai apie darbą: šeimos ir namų ilgesį atperka įspūdinga alga (398)

Dėka vilkikų vairuotojo darbo tūkstančiai Lietuvos šeimų ne tik egzistuoja, bet ir gyvena. Nors...