Natūralu, kurtizanės, kokotės ar eilinės prostitutės visada audrino menininkų vaizduotę. Jos buvo nemirtingos mūzos, kurių portretus šiandien regime garsiausiuose muziejų šedevruose.

Antai, italų tapytojo Ticiano drobei „Urbino Venera“ (1538) pozavo brangiausiai apmokama Venecijos kurtizanė Andžela del Moro. Tiesa, menas atspindi realybę, o XIX a. Paryžius tą iliustruoja geriausiai. Šiame mieste gatvės merginos nesislapstė apšnerkštuose raudonųjų žibintų kvartaluose, o drąsiai užkariavo viešąsias erdves. Jų veiklą moralioji visuomenė laikė žema, tačiau naudinga praktika. Turtas ir skurdas kurtizanių pasaulyje žengė greta, o prancūzų poetas Charles Baudelaire'as Prancūzijos sostinę prilygino didžiuliam bordeliui. Taigi sveiki atvykę į Paryžių – auksinio maisons closes amžiaus miestą.

Šventasis įkūrė viešnamius

Klajodami Senovės Romos miestų gatvėmis jūs neabejotinai išvysite lupinarium‘ą - nedidelį, dviaukštį pastatą, aplink kurį būriuojasi vyrai. Tai viešnamis, o jo darbuotojos pramintos „lupas“ (vilkės), mat romėnai tuo akcentavo seksualinį bei naktinį laisvo elgesio moterų gyvenimą. Būtent terminas „lupinaria“ prancūzų kalboje suformavo vieną iš žodžio „viešnamis“ sinonimų - „lupanar.“

Ir laikui bėgant ši institucija šalyje patyrė aibę išbandymų. Tačiau kur ieškoti „meilės miesto“ užuomazgų? Be abejo, Sen-Deni gatvėje, kuri jau 1200 metų persmelkta erotizmo, pravardžiuota „baltojo vilko“ gatve. Šis simbolis pabrėžtas ir amerikiečių komedijoje „Irma la Douce“ (1963), kurios pagrindinė aktorė Shirley MacLaine, norėdama perteikti tikslų paryžietės prostitutės Irmos portretą, įkvėpimo ieškojo Sen-Deni gatvėje, mėgdžiojo, ten dirbusių moterų kalbą, papročius, elgesį.

Įkurta senovės romėnų, o vėliau jungusi Keitikų tiltą su Sen Deni bazilika, ši gatvė traukė įvairaus plauko atskalūnus, pvz., sukčius, smuklininkus, prostitutes. Be to, netoli stovi „Nekaltųjų fontanas,“ kurio vandeniu lūkuriuojančios merginos malšindavo troškulį ir apsiplaudavo. Žinoma, viduramžiais gosli aplinka netoleruota. Antai, Karolis Didysis tapo pirmuoju žinomu valdovu, nutarusiu prostitutes išvyti iš miesto, o įkliuvusias - nuplakti, tačiau planai žlugo.

Tuo tarpu karalius Liudvikas IX Šventasis iš pradžių viešnamius apskritai uždraudė, bet netrukus įsaką atšaukė, pritaikydamas jų veiklai konkrečius apribojimus. Buvo liepta šalia pastato įrengti raudoną žibintą, o langines visada laikyti užvertas. Taip atsirado dar vienas sinonimas „uždarieji namai“ (maison close). Be to, valdovas draudė įstaigoms kurtis netoli bažnyčių ar kapinių, todėl naktinės plaštakės išsikraustė už miesto sienų; lūšnelės, kuriose apsistodavo, pramintos bordeliais (pranc. k. bordure - pakraštys), o gyventojos - bordelininkės.

Tiesa, izoliacija neužtruko. Naujaisiais laikais Paryžius išsiplėtė, todėl bordeliai grįžo į miestą, bet šįkart jų darbą reguliavo savivaldybės. Tuo būdu, daugėjo viešnamių, finansuojamų miesto ar net abatijos. Šias, senųjų bordelių, vietas dabar mena dviprasmiški gatvių pavadinimai: rue Gratte-cul, rue Tire-boudin, rue Brise-Miche.

Meilės liepsną kurstančios vaidilutės

Remiantis šaltiniais, iki Prancūzijos revoliucijos, Paryžiuje dirbo 30 tūkst. eilinių prostitučių bei 10 tūkst. kurtizanių. Aišku, mastas stebinti neturėtų, nes 1895 m. Madride „oficialių viešnamių priskaičiuota lygiai 300, ir tik per metus atsirado dar 127.“

Beje, gerai lankomuose viešuosiuose namuose merginos neretai priimdavo nuo 10 iki 20 vyrų. O jei miestas organizavo šventes, klientų skaičius patrigubėdavo. „Profesorius Landė, Bordo miesto meras, nustatė, kad šventės metu viena prostitutė turėjo priimti net iki 82 vyrų.“ Vis dėlto, tai buvo išimtys.

Kita vertus, nenuostabu, kodėl blykstelėjus neramumams, Prancūzijos sostinės gatves, anot istoriko Eduardo Fukso, užtvindė „giliausiomis iškirptėmis, kiek tik įmanoma aukščiau pasikėlusios sijonus, meilės vaidilutės, visų akivaizdoje vaikštinėjančios iki išnaktų.“

Galop, Pirmosios Respublikos laikotarpiu Paryžiaus prefektūra legalizavo viešnamius, tačiau įpareigojo jų darbuotojas registruotis policijoje ir nuolat tikrintis sveikatą. Be to, bordelių adresus ant namų fasadų privalėta žymėti dideliais skaičiais spalvotame fone. Šiandien Paryžiuje išlikęs toks vienintelis namas (Saint-Sulpice gatvė nr. 36), kur XIX a. pab. veikė Miss Betty bordelis. Akibrokštas, bet įstaigos lankytojai buvo dvasininkai, kuriems, matyt, įrengtos specialios patalpos, pvz., „Nukryžiavimo svetainė,“ „Šėtono pragaro“ kankinimų kambarys.

Be viso to, prostitutėms neleista slampinėti kitomis, nei nurodyta, gatvėmis, antraip grėsė įkalinamas San Lazaro moterų kalėjime. Visgi miestiečiai žinojo, kur vakarais meilės ugnis liepsnoja karščiausiai.

Nuo pat įkūrimo, Palais-Royal‘io arkados viliojo laisvo elgesio moteris. XVIII a. jos taipogi šlitinėdavo aplink Tuileri rūmus. Tiesa, arkadose šurmuliuojančios kavinės pasėjo idealią dirvą prostitucijos rinkai. Juk čia galėjai sutikti Napoleono karų veteranus, aršius jakobinus ar galantiškus rojalistus.

Tad pasaže nuolat gyveno 600-800 merginų, kurios išnaudojo erdvę „komerciniais sumetimais.“ Be to, kiekviena prostitučių grupė turėjo unikalius pavadinimus, pvz., „bebrės“ (castors) dirbdavo išimtinai arkadose, „pusiau-bebrės“ (demi-castors) slampinėdavo arkadose ir medžių alėjose, o „kregždutės“ (hirondelles) – atvykdavo į pasažą medžioti klientų tik vakarais. Ir tik brangios kokotės lankytojus gundė Cafe-caveau terasoje.

Būtina pažymėti, kad laisvo elgesio moterų pravardės ypač išpopuliarėjo XIX a. vid., kai jų reikšmės klientams tiesmukai nurodydavo prostitutės specifiką. „Une lorette“ (loretė) vadinta moteris, gyvenanti Nortre-Dame de Lorette bažnyčios prieigose. Iki atsirandant kokotėms jos laikytos prestižinėmis sostinės kurtizanėmis.

„Une allumeuse“ (allumer - uždegti), apibudino prostitutę, klaidžiojančią gatvėmis temstant, kai uždegami dujiniai žibintai. O terminas „Faire la chandelle“ (daryti žvakę) reiškė prostitutę, stypsančią priešais viešbutį.

Visgi 1830-1836 m. Prancūzijos karalius Luji Pilypas užsimojo „švarinti“ miestą. Pasak britų publicisto Teodoro Munto: „Jis išvalė Palė Rojalio Augijo arklides, uždrausdamas vaikščioti su apnuogintomis krūtinėmis bei naktimis besitrainiojančiomis meilės vaidilutėmis užeiti į Orleano galeriją...“ Bet išvarytos iš arkadų naktinės plaštakės pernelyg nesikrimto, o tiesiog persikėlė į Panoramos pasažą. Ir visgi didžiausias meilės verslo kontrastas pasireiškė Antrosios imperijos laikotarpiu (1852-1870), neretai vadinamu „kurtizanių amžiumi.“

Kurtizanių spindesys ir skurdas

Apie merginos kelią į prostituciją prirašyta aibė romanų, pvz., Emilio Zolia „Nana,“ Joris-Karl Huysmans „Marta“ ir kt. Jie visi byloja apie daugialypį Paryžiaus moterų gyvenimą. Viena vertus, tai buvo savarankiškas merginų apsisprendimas, bet dažniau jos pakliūdavo į gudriai suregztas pinkles. Moterų prekyba užsiimantys pirkliai aukas priviliodavo apgaule, žadėdami kambarinės, kameristės, sekretorės darbą arba geras vedybas užsienyje.

Žinoma, Paryžiuje egzistavo ir slapti bordeliai, kur dirbdavo „pusšilkinės“ t.y., moterys, kurios nors ir gyvena iš prostitucijos, bet slepia ją tariamu mokytojos ar modistės darbu ir taip išvengia policijos įskaitos. Neretai tokie užmaskuoti viešnamiai primindavo madų ateljė. Be to, dažnas restoranas turėdavo chambres separées patalpas, skirtas trumpalaikei meilei. O ir karjera XIX a. vid. moterims dažniausiai kainuodavo dorą.

Anot E. Fukso, „Visų liūdniausia yra aktorių padėtis. Karjera scenoje neretai prasideda nuo prostitucijos, ir su ja susijęs kiekvienas tos karjeros etapas.“ Juoba, „teatro liūtams“ net būdavo skirtos atskiros ložės iš kurių anie puikiai stebėdavo naujų balerinų ar aktorių pasirodymus, o tada eidavo susitikti į užkulisius.

Vienintelis žemiausios grandies prostitutės gynėjas buvo suteneris (liudė, alfonsas). Šis asmuo, tai „vienintelis vyras, kurį ji išsirenka pati, kuris tenkina jos pačios meilės poreikius; visi kiti renkasi ją, ir ji privalo tenkinti jų poreikius.“ Žinoma, rasti „padorų“ sutenerį nesisekė, tad merginos verčiau parsiduodavo viešnamiui. O pastarųjų Paryžiuje niekad nestigo.

Kai kurie bordeliai savo interjeru bei klientų tipažais virto neatsiejama Paryžiaus istorijos dalimi. Antai, „One Two Two“ mėgtas aristokratų, kurie čia lankėsi norėdami „pasimėgauti įstaigos auklėtinių žavesiu;“ tarp jų, Kapurtchalos maharadža, aktorius Tino Rosi ir kt.

„Sfinksas“ garsėjo ištaigingu, neo-egiptietišku interjero dekoru, tačiau labiausiai visus traukė „le Chabanais,“ pats brangiausias šalies viešnamis. Nors pastatas atrodė kuklus, bet jo kambariai spindėjo egzotika; čia išvysdavai maurų, viduramžių, kiniška, indiška mada įrengtas patalpas.

Beje, 1900 m. šis viešnamis atidarė paviljoną Pasaulinėje parodoje ir už japoniško kambario dekorą gavo apdovanojimą. Vienas žymiausių „le Chabanais“ svečių tapo būsimasis Anglijos karalius Edvardas VII, garsėjęs ekscentrišku skoniu. Istoriografijoje minima, kad jo užsakymu buvo pagaminta varinė vonia, kurioje jaunasis princas su kokotėmis maudėsi šampane bei garsioji „meilės kėdė“ (siege d’amour).

Tai unikalus trivietis baldas, nes Edvardas VII mėgo grupinį santykiavimą. Jos kopija dabar eksponuojama Prahos sekso muziejuje. Tarp kitko, asmenys, kurie XIX a. ieškojo Paryžiuje meilės nuotykių, galėjo įsigyti specializuotus leidinius „Guide Rose“ ar „Paryžiaus mergelių almanachą,“ kuriuose buvo išvardyti garsiausi miesto bordeliai. Tuo tarpu „Gražiausių Paryžiaus moterų gidas“ (1883) skaitytojus supažindino su dailiausiomis miesto kurtizanėmis.

Prostitucijos hierarchijos viršūnėje egzistavo moterys, kurios iš eilinių prostitučių virto nepriklausomomis kurtizanėmis. Joms nereikėjo sutenerių, mat jas išlaikė valdžios elitas. Jų rūmus galima išvysti Eliziejaus laukuose. Antai, žymiausia Paryžiaus kurtizanė La Païva, gimusi Maskvos žydų šeimoje, atvykusi į Prancūziją ištekėjo už Portugalijos markizo.

Šiam nusižudžius, našlė Eliziejaus laukuose įkūrė prabangų saloną, kuriame būrėsi menininkai. Be to, moteris garsėjo onikso vonia, kur maudėsi šampane arba piene. Galop, ištekėjusi už vokiečių aristokrato persikėlė į Sileziją. Kai 1884 m. La Païva mirė, vyras jos kūną laikė formaldehide savo namų atriume. O tai sukėlė šoką naujajai žmonai.

Nemažiau ištaigingai gyveno ir britų kilmės kurtizanė Cora Pearl, kurios mylimasis buvo Prancūzijos imperatoriaus pusbrolis Žeromas Bonapartas. Įdomu, kad jos draugija kainuodavo 10 tūkst. frankų (100 tūkst. svarų - dabar). Be to, ji rengdavo svečiams pasirodymus, pvz., šokdavo nuoga ar keturių vyrų įnešama ant padėklo gulėdavo nuoga apibarstyta petražolėmis. Deja, auksinis kurtizanių amžius baigėsi 1946 m., kai Prancūzijos valdžia uždarė viešnamius.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt