aA
Menotyros mokslų daktarė rašytoja, Lietuvoje išpopuliarinusi istorinį romaną Kristina Sabaliauskaitė šį rudenį grįžo su, ko gero, laukiamiausia šių metų lietuvių rašytojų knyga.

„Petro imperatorė“ pasakoja neįtikėtiną lietuvių kilmės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės – istoriją. Apie moters išlikimo instinktą, meilę ir galią, Rytų ir Vakarų sankirtą, santykius ir valdžią – apie tai rašytoja kalbėjo laidoje „Netobulos“.

– Jūsų naujausia knyga „Petro imperatorė“ mane „kankino“ keturias naktis: kaip ir knygos herojė keldavausi ketvirtą ryto, puldavau skaityti, nes negalėjau atsitraukti nuo siužeto linijos. Aprašėte Romanovų dinastijos atstovės ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I gyvenimo istoriją. Ar jums ši knyga yra apie ją ar apie kažką daugiau?

– Mane ši tema užkabino seniai, prieš dešimt metų, kai rašiau antrąją „Silva Rerum“, kuri yra apie Šiaurės karą. Domėjausi istorija – kokie Rusijos armijos, tuometinių LDK sąjungininkų, manevrai vyko, kaip jie per Biržus ėjo ir užtikau tokį faktą, kad ji, Jekaterina I, buvo lietuvių kilmės. Nors yra kilmės teorijos apipintos įvairiom abejonėm ir mokslininkai iki galo dėl to nesutarė, palaikau tą istorikų ir mokslininkų stovyklą, kurie neabejoja, kad ji buvo lietuvių kilmės, nes visos jos aplinkos – tetos, motinos mergautinė – pavardės yra kilmingos. Tai yra su Abiejų Tautų Respublika susijusios pavardės. Pasirodė įdomu, kad Petro I žmona buvo lietuvė ir atliekamu laiku pradėjau gilintis į tą temą. Paskui mane kaip Ariadnės siūlas į labirintą įtraukė disertacijos, mokslo darbai apie tą laikotarpį. Knygos rašymas, temos pasirinkimas, brandinimas – man tai yra labai ilgas procesas. Ilgai svarsčiau, paskui atėjo momentas, kai sau pasakiau, kad reikia pabandyti, nes neatleisiu sau, jeigu nepapasakosiu šitos istorijos. Tai yra taip įdomu, taip aktualu. O temų ten yra daug, tai yra, Rytų-Vakarų kultūrų sandūra, vienoj santuokoj, kuri buvo labai sudėtinga, tai yra ir prievartos, karo temos. Ir šiais laikais labai aktuali moters tema, kaip visuomenė, luomas, socialinė padėtis kontroliuoja moterį.

– Martos Skowronskos, Jekaterinos I, gyvenimo istorija buvo labai vingiuota – sunki vaikystė, našlaitė, karo vergė. Kaip jūs vertinate, ar jos iškilimas – tik atsitiktinumo ar tvirto charakterio dėka? Internetuose juk galima rasti įvairių interpretacijų apie šią asmenybę...

– Man atrodo, kad buvo ištisas komplektas. Šis romanas yra mano pastanga atsakyti į visus šiuos klausimus. Kiek lemia atsitiktinumas, kiek lemia charakterio tvirtybė, kiek yra tos epochos uždėtų rėmų, kiek ji galėjo laisvai laviruoti, spręsti, daryti savo gyvenimo pasirinkimus, sprendimus. Kyla daug sudėtingų klausimų apie šią asmenybę. Nesiūlau skaityti interneto straipsnelių, jie iš esmės nieko nepasako ir vienas kitam prieštarauja. Pasakiau, kad nesivelsiu į diskusijas, nesiginčysiu, nes skaičiau pačius autentiškiausius šaltinius, kurie yra publikuoti nuo XIX a. ir stengiausi eiti arčiausiai tos epochos, šviežiausių publikacijų, skaičiau mokslininkų disertacijas. Taigi, internetiniais straipsneliais, populiariąja istorija tikrai nesirėmiau ir nesiremsiu.

– Kas jus labiausiai stebino jos asmenybėje? Galbūt radote tai, ko nesitikėjote rasti?

– Vis dėlto jos stuburo turėjimas ir turėjimas to, ką kalbant šiuolaikine kalba, pavadintume didžiuliu emociniu intelektu. Ji nebuvo išsilavinusi, beraštė, bet iš klausos buvo išmokusi keturias kalbas: vokiečių, švedų, rusų ir prancūzų, ir gana gerai visomis kalbėjo. Ji turėjo labai didelį įgimtos kultūros jausmą ir tokį savoir vivre – gyvenimo „know how“ išmanymą. Turėjo savotišką, bet labai tvirtą moralinį kompasą ir buvo labai drąsi moteris. Taip kad, tikrai nebuvo jokia pelenė nei moteris – pagalvė, kaip ją vaizdavo rusų biografai XX amžiuje. Jų santuokoje buvo daugybė konfliktų ir įtampų ir ji buvo ta, kuri nebijodavo vienintelė atsistoti ir Petrui I pasakyti, ką galvoja, užtrumpinti jo pykčio priepuolius. Visi šitie dalykai labai žavi.

– Pažiūrėkime į Petrą I: viena vertus, imperatorius, kuris darė ir administracines, ir švietimo reformas, keitė mokesčių sistemą, pastatė Peterburgą, nešė Vakarų šviesą, kita vertus, be galo žiaurus, kaip aprašyta knygoje, turintis besaikį polinkį į alkoholio vartojimą. Koks jums pasirodė šis veikėjas?

– Labai nevienareikšmis, tuo jis mane patraukė. Vienu momentu juo nuoširdžiai žaviesi, nes turėjo viziją, turėjo drąsos ją pasakyti, turėjo labai didelį pozityvumo užtaisą. Kitose situacijose žiūri, kad tai yra visiškai monstras, siaubūnas. Vienu metu juo ir baisiesi, ir žaviesi. Būtent tokį aš jį mačiau šaltiniuose, jis yra absoliučiai nevienareikšmis, kaip ir labai daug charizmatiškų ir didžių asmenybių, jis turi dvi puses. Tokį jį ir stengiausi parodyti.

– Kai skaičiau jūsų knygą, kartais pamiršdavau apie pagrindinius herojus, nes kitos temos yra labai stiprios, pavyzdžiui, moters vieta: moteris – gimda, skirta išnešioti palikuonims ir aptarnauti vyrą.

– Tai aktuali tema ir šiandien. Stebint diskusijas Lietuvoje, pradedant embrionų šaldymo ar moters teisės į abortą, matome, kad visuomenė ir dabar bando kontroliuoti moters kūną ir jos sprendimus. Įdomu, kad pasitelkiami religiniai argumentai, nors mūsų visuomenė pagal Konstituciją sekuliari ir neturėtų būti primetami religiniai argumentai netikinčiai visuomenės daliai, nes mes turime teisę nebūti religingi ir netikėti. Knygoje įdomu tai, kad aprašoma moters teisių padėtis nuo vergės, karo belaisvės iki aukštuomenės moterų, imperatorių. Yra protestantiškoji Livonija, yra Rusija, yra Lietuvos – Lenkijos Respublika, kurioje moterys turėjo labai daug laisvių. Bandžiau pavaizduoti, kaip visa tai skiriasi, priklausomai nuo šalies, nuo kultūros ir kas yra išlikę iki šių dienų.

– Jūsų knyga persunkta rusiško folkloro. Ir šiandien Lietuvoje dažnai atkartojama tai, kas aprašyta knygoje, pacituosiu: geriau tėvas nuo stogo, negu lašas, suprask, degtinės, pro šalį.

– Yra liaudies perlų, yra visi keiksmažodžiai. Knygoje vartoju rusiškus keiksmažodžius, nes juos vartojo mano herojai, tai yra jų laiškuose matoma. Buvo tokia įdomi situacija, kai Saulius Žukas, mano leidėjas, perskaitė knygos rankraštį ir manęs paklausė: „Kristina, tu rašei „Silva Rerum“ apie Abiejų Tautų Respublikos aristokratus. Ar ten irgi tokių dalykų pasitaikydavo?“. Atsakiau, kad nepasitaikydavo, nes mūsų kultūra buvo visiškai kita. Keikėmės, bet pakako proto laiškuose nerašyti keiksmažodžių, arba, jeigu jau rašydavo, tai kaip dera džentelmenui, laiku ir vietoje. Kultūros skirtumas yra. Lietuvos – Lenkijos Respublikoje gerų manierų vadovėlis buvo išverstas XVI a. viduryje į lenkų kalbą ir adaptuotas Lenkijos – Lietuvos bajorijoje, o Rusijoje tas įvyko tiktai XVIII a. ir Petro iniciatyva, kuris pasakė, kad reikia gerų manierų, o pats sėkmingai keikėsi. Man ėjo šiurpas, pamačius visą keiksmažodžių srautą, bendravimo brutalumą, stačiokiškumo atmosferą, kurią aš matau šiandieninėje Lietuvoje. Vis dėlto okupacijų ir vergovės metai paliko savo įspaudą. O XVIII a. Lietuva yra vienareikšmiški Vakarai. Lietuva laiką skaičiavo kaip Vakarai, gyveno Vakarų ritmu, Vakarų koncepcijom, samprata, modeliais, kurie yra tokie giluminiai, kad klausimų apie tai nekyla.

– Jūs labai gražiai aprašote tiek Vilnių, tiek Kauną, tiek mūsų pajūrį. Lietuvos miestų grožis įkvėpė Petrą I?

– Man atrodo, kad bus labai įdomu pirmosios dalies skaitytojams, kad daug Martos ir Petro istorijos vyksta Lietuvoje ir Lenkijoje. Pasižiūrėjus jų korespondenciją, dažnai jie lankėsi Lietuvoje, minimas Vilnius, Kaunas, Merkinė ir taip toliau. Pirmąjį Šiaurės Karo dešimtmetį, o tai buvo būtent iki didžiojo maro, kurį aprašau „Silva Rerum“, jie ištisai čia kariavo, keliavo. Labai įdomu, kad ir Varšuva, ir Vilniaus rūmai, statiniai buvo labai didelė inspiracija jiems tuo metu statant Sankt Peterburgą. Dabar mes jį matome, kaip Jekaterinos II laikų, XIX a. klasicistinį Peterburgą, bet tas pirmasis, mūrinis, tai buvo „copy paste“ Varšuvos ir Vilniaus rūmai, nes jie tuos pačius architektus ar jų gimines viliojosi, kad suprojektuotų rūmus.

– Jūsų knygą galima skaityti ir kaip žmogiškumo vadovėlį. Ir dabar tikriausiai daug kam kyla klausimų, kaip aš pasielgčiau, jei skęsčiau (kad ir perkeltine prasme), ar gelbėčiau tik savo kailį, ar, vis dėlto, ranką tiesčiau ir kitam skęstančiam?

– Prisipažinsiu, kad man jūsų žodžiai yra kaip balzamas sielai, manau, kad visi geri literatūros kūriniai turi būti apie tai. Apie žmogiškąsias, giliąsias dimensijas, apie etinius apsisprendimus. Tai yra amžina tema. Tai buvo aktualu ir Šiaurės Karo metu, lygiai taip pat yra aktualu ir šiandien. Manau, kad dar yra žmonių su švariomis sielomis, su nepriekaištingais etiniais apsisprendimais, kuriuos derėtų pagerbti, apie juos kalbėti. Aš siūlau kalbėti apie bendražmogiškus, labai rimtus, nepriekaištingo didvyriškumo ir elgesio modelius. Pavyzdžiui, draskomės dėl lentelių, kurios pakabintos žmonėms su nevienareikšmiškai vertinama reputacija. Nesuprantu, kodėl nėra pakabinta paminklinė lenta kunigui Ignui Ragauskiui, pasmerkusiam žydų žudikus, kuris už tai pats buvo nužudytas, Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei, kuri buvo tokia puiki moteris, mūza, lietuvybės puoselėtoja, žydų gelbėtoja. Ir kodėl jai nėra menkiausios lentelės? Tai yra toks puikus žmogus, kurio biografijoje nėra nešvaros. Mes turime tokių šviesių žmonių, dėl kurių jokių diskusijų nekyla ir prieš kuriuos galime švaria sąžine, be klausimų nulenkti galvą. Tai juos ir pagerbkime.

– Noriu grįžti į jūsų literatūrinį debiutą, tai buvo gana gūdūs 2008-ieji metai, krizė ant nosies. Apskritai istorinio romano žanras tuo metu nebuvo populiarus. Ir debiutantė iššovė taip, kad susvyravo mūsų įpročių pamatai ir daugelis mūsų, skaitytojų, jūsų dėka grįžome prie lietuvių literatūros.

– Čia turbūt buvo keli faktoriai. Tikrai labai dėkinga skaitytojams, nes, kai pasirodė knyga, ji sulaukė tikrai labai pozityvių recenzijų, iškart man paskyrė pirmąją Jurgos Ivanauskaitės premiją. Kurį laiką buvo ramu, o paskui, kaip leidykla pasakojo, per porą mėnesių nuėjo žinia iš lūpų į lūpas žmonių ir visi puolė į knygynus „Silva Rerum“ pirkti.

– Kristina, o kodėl jūs, menotyrininkė, pasirinkote rašyti grožinės literatūros knygą?

– Buvo istorijos, idėjos, kurias ilgai nešiojausi savyje. Paskui išvažiavau į Londoną, ten patekau tarp labai kūrybingų žmonių, kurie nebijojo keisti savo gyvenimo būdo, profesijos. Mes buvome išmokyti, kad jeigu jau pasirinkai gyvenimo kelią, tai ark tą vagą iki gyvenimo pabaigos. Irgi gerai, nieko nesakau, yra sričių, į kurias giliniesi kaip profesionalas, bet Vakarų kultūroje buvo labai svarbu ir polimatai – žmonės, kurie veikia labai sėkmingai keliose srityse. Vakarų Europoje visada buvo siekiamybė išmanyti kuo daugiau sričių, kuo labiau save pasitikrinti, pakanka prisiminti Leonardo da Vinci.

– Yra toks populiarus posakis: „Jei gali nerašyti, tai nerašyk“. Ar ši mintis buvo stabdis ir jums?

– Buvo visada stabdis, dėl to ir laukiau dešimt metų, kol pasiryžau parašyti. Mačiau, kad neatsiranda šiuolaikiškų romanų, kurie būtų paremti ir mokslu. Galvojau, reikia pamėginti, blogiausiu atveju, niekas nesusidomės ir aš tada jau nebetęsiu... Bet man atsitiko geriausias variantas. Įdomu, kad aš su „Silva Rerum“ pataikiau į laikotarpį, kai istorinis romanas dar nebuvo taip išpopuliarėjęs Vakarų Europoje. „Silva Rerum“ yra išleista metais ankščiau, negu Hilary Mantel „Vilko dvaras“. Anglai lygino, sakydami, kad aš lietuviškoji Hilary Mantel, o aš juokaudama jiems sakiau, kad Mantel yra angliškoji Sabaliauskaitė, nes mano knyga išleista metais ankščiau. Vadinasi, nereikia nieko kopijuoti, reikia tiesiog klausyti savo intuicijos, nes mūsų akys yra taip plačiai atsivėrusios, gyvename pasauliniame kultūros kontekste, mums visiškai nebereikia niekuo sekti ar mėgdžioti kokias nors užsienines tendencijas. Pavyzdžiui, Venecijos bienalėje „Aukso liūto“ nugalėtojos tai parodė, kai sukūrė pasaulinio lygio kūrinį. Buvau Venecijoje, norėjau pamatyti savo akimis ir „Saulė ir jūra“ tikrai yra kūrinys, kuris tave pervažiuoja kaip koks volas. Aš verkiau po dešimties minučių, verkė visa salė, nes jis pataiko į atvirą nervą. Žemai lenkiu galvą, nukeliu kepurę prieš kūrėjas, nes jos nieko nekopijavo, ėjo savo keliu, nebijojo būti emocionalios.

– Jau kalbėjome, kad šioje knygoje jūs labai gražiai rašote apie tą šviesų Vilnių, Kauną, apie kultūrą, mokslą, inteligenciją skleidžiančią Lietuvą, kuri anuomet buvo tikri Vakarai, skirtingai, negu jūsų aprašoma Rusija. Jau 15 metų gyvenate Londone, kokią iš ten jūs dabar matote Lietuvą?

– Didžiulis progresas yra įvykęs. Atsimenu, kaip buvo kai išvažiavau, ir kaip yra dabar, tikrai matosi didžiulis noras susitvarkyti. Tik politikoje pas mus jovalas, nes matau, kad daug valdančių postų yra užimta jėgų, kurios bando nutempti žemyn, jaučiamos aktyvios pastangos nutempti atgal į sovietizmą, padaryti totalitarinę valstybę, per įstatymų bazę, per lindimą į žmogaus lėkštę, į jo lovą, žurnalų puslapių plėšymai, paauglių persekiojimas... Viskas daroma, kad pakirstų piliečių pasitikėjimą savo valstybe. Bendruomenė ir valstybė prasideda nuo to kas yra vadinama grass roots, nuo žolės šaknų, nuo savo kiemo susitvarkymo, nuo tvarkingo automobilio statymo reikiamoje vietoje, nuo to, kad važiuoji dviračiu ne viduriu šaligatvio, o takeliu, kuris specialiai dviračiui nubrėžtas greta, už metro. Kai pagalvoji ar tavo veiksmai nieko nepažeis, ar nuo to, ką padarysi, visiems bus geriau ar blogiau gyventi. Tai – labai paprasti, bet esminiai dalykai.


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(23 žmonės įvertino)
4.3913

Daina Gudzinevičiūtė: net būdami darželinukais jau norime varžytis ir būti geresniais už kitus (9)

LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pirmą kartą šautuvą į rankas paėmė būdama dvylikos....

„Go Vilnius” vadovė Inga Romanovskienė: reikia suprasti, kad tam tikri sprendimai gali patikti ne visiems (24)

Išgirdę žodžius „Vilnius – G spot of Europe“ netrunkame prisiminti šią ne tik lietuvių,...

„Lauros kultas“: kodėl poeto mūzą po mirties garbino net karaliai (14)

Viduramžių epocha - daugiasluoksnė. Taip, joje klestėjo žudynės, prietarai ir socialinė...

Raminta Stanaitytė-Česnulienė: po 40-mečio pokyčių gyvenime buvo daug, bet svarbiausias – galvoje (14)

Raminta Stanaitytė-Česnulienė iš tų moterų, kurios veiklas skaičiuojant norisi klausti: ir...

Dviem dydžiais sulieknėjusi Agnė Grigaliūnienė: mes dažnai gyvename neigime, kad ir savo stambumo (64)

Renginių agentūros bendraturtė, laidų vedėja, aktyvi visuomenininkė Agnė Grigaliūnienė...

Top naujienos

Orai: šiluma mūsų dar nepaliks (18)

Praėjusią savaitę dažnai džiaugėmės neįprastai šiltais, gražiais orais. Daugelyje vietovių...

Turistus viliojantis miestas pasitinka griežtomis taisyklėmis ir „sausuoju“ įstatymu (24)

Prakalbus apie Jungtinius Arabų Emyratus dažniausiai iš karto pagalvojama apie Dubajų. Tačiau...

Psichozė, neįgalumas ar net mirtis: populiarėjančių naujų narkotikų poveikis gąsdina patyrusius Lietuvos medikus (70)

Kai kalbame apie naująsias psichoaktyviasias medžiagas, galime pasakyti, kad tai yra terra...

Trumpas užsimojo prieš dar vieną sutartį: šį kartą gali nukentėti ir Lietuva (241)

Į lėktuvą sulipa kelių šalių ginkluotės inspektoriai, orlaivis pakyla ir skrenda virš šalies...

Julijai anytos išmokytas užsiėmimas virto sėkmingu verslu: klientai nepagaili atvažiuoti ir keliasdešimt kilometrų (39)

Prieš keletą metų per motinystės atostogas iš savo anytos išmokusi gaminti sūrius, Julija...

Arūnas Valinskas turi genialų klausimą tėčiams, kurie mano, kad vaikų auginimo atsakomybė skirta tik moterims (30)

Seime dirbantis Arūnas Valinskas jaunesnysis ir jo mylimoji, burnos higienistė Viktorija...

Smurtą arenoje pasmerkęs Adomaitis: tai blogiausios sezono rungtynės (120)

LKL lyderių akistatoje intriga laikėsi tik pirmą ketvirtį: Vilniaus „Rytas“ (5/1) namuose...

Deimantė Kazėnaitė: savo neturėjimas yra blogiausia, kas gali nutikti žmogui (32)

Žinoma vizažistė ir populiari nuomonės formuotoja Deimantė Kazėnaitė nuolat žavi tobulais...

Panevėžys prieš 400 metų: legendos apie vilku paverstą seniūno sūnų ir krikščionybei besipriešinantys vietiniai (28)

Tarpukaryje rytų Lietuvos sostine tituluoto miesto gyvenimas tekėjo vėžio žingsniu. Manoma, kad...