„Kiekvienas turime atrasti savo unikalią laimės formulę“, – atsiųstame pranešime spaudai sako moteris.
– Ar tai, kad pasiekus tikslus apninka tuštuma, visuomet rodo, kad pasirinkome neteisingai?
– Pasiekus tikslus, tuštuma apninka todėl, kad žmogus dažnai pasiekia ne savo tikslų, o tiklsų, kuriems jį užprogramavo visuomenės sėkmės ir laimės standartai. Atrodo, jei pasieksi tų tikslų, kuriuos perša medija – sėkminga karjera, daug pinigų – būsi laimingas, tačiau laimė yra labai individualus dalykas ir kiekvienas žmogus turi susikurti savo laimės formulę. Galbūt vienam žmogui uždirbti milijonus yra didelė laimė ir sėkmė, bet kitam daug pinigų nieko nereiškia, nes jam reikia darnių santykių, didelės šeimos, geros sveikatos arba veiklos iš pašaukimo. Kai žmogus neišsiaiškina, kas jį iš tikrųjų daro laimingą, bet žygiuoja paskui visuomenės primestus laimės ir sėkmės idealus, jis nejaučia gyvenimo pilnatvės, praranda ryšį su savimi, tampa nelaimingas.
– Kaip atpažinti tikruosius savo norus ir tikslus?
– Norus padės atpažinti energijos perteklius. Jei pagalvojus apie tam tikrus norus, pajunti, kad apima sunkumas, netikrumas, baimė, greičiausiai tai nėra tavo svajonė. Jei pagalvojus apie norą užplūsta energija, džiaugsmas, viltis, nekantrumas – tu teisingame kelyje. Net jei jauti šiek tiek baimės, nežinai, kaip viskas susiklostys, bet matai, kaip išpildžius šią svajonę atsiveria galimybės žengti kitus žingsnius – verta pabandyti.
– Ar tai, kad žmogus nieko nesiekia, nėra ambicingas visuomet yra blogai?
– Tikrai ne. Tai gali rodyti, kad žmogus yra laimingas būdamas čia ir dabar. Esame pratę girdėti, kad tik aktyvus, kūrybingas, lyderis, laimėtojas bus laimingas. Iš tiesų ne visi galime būti laimėtojai ar lyderiai – kažkas turi būti ir pasekėjas. Tiesiog reikia atrasti savo vietą po saule ir tai nereiškia, kad turime kažkur veržtis. Priešingai – turėtume išmokti būti čia ir dabar, nurimti, įsiklausyti į save, atrasti džiaugsmą mažuose dalykuose, nustoti jautis nepakankamu. Deja, tai daugelio iš mūsų problema: jaučiamės neverti, nepakankamai geri. Išsigydyti šią ydą yra didžiulė laimė. Nuo to ir turėtume pradėti – santykio su savimi keitimas, džiaugsmas tuo, jog tiesiog esu. Tai tikroji gyvenimo esencija. O tada jau galime galvoti, kuo pasidalinti su pasauliu, jei to norime.
– Dažnai girdime raginimų išeiti iš komforto zonos. Ar tikrai to reikia?
– Norint išeiti iš komforto zonos, pirmiausiai reikia į ją patekti (juokiasi). O jei rimtai, norintis tobulėti žmogus turi pats nuspręsti, kada jam laikas išeiti iš komforto zonos. Pasidavimas skatinimui išeiti išeiti iš komforto zonos susijęs su tuo, kad nuo pat vaikystės žmogus susitapatina su išoriniu vertinimu. Vaikai raginami atlikti tam tikrus veiksmus, už kuriuos yra pagiriami. Taip įprantame ką nors daryti, kad mus mylėtų, pripažintų, girdėtų, laikytų svarbiais. Užaugę toliau trokštame būti matomi ir vertinami kitų, mums trūksta meilės sau, vidinės ramybės jausmo, todėl dedame milžiniškas pastangas, veržiamės į priekį, kad tik gautume meilės. Tad labai svarbu, kur judame išėję iš komforto zonos. Jei link savęs, pilnatvės jausmo ir džiaugsmo – sveikinu. Tai išties prasminga ir vertinga.
– Ar įmanoma išvengti savęs vertinimo pagal pasiekimus?
– Įmanoma. Kai žmogus iš tikrųjų suvokia, kas jį daro laimingą, jis labiau džiaugiasi procesu, o pasiekimas tampa tarsi šalutiniu efektu. Pavyzdžiui, noriu parašyti knygą ir pasidalinti savo žiniomis. Rašydama knygą džiaugiuosi procesu, man patinka kūrybinė būsena, rašydama tobulėju pati ir jaučiu, kad knyga bus naudinga kitiems žmonėms. Man nesvarbu, ar knyga taps bestseleriu, ar ją perskaitys tik mano draugai, vis tiek jaučiu džiaugsmą. Jei knyga taps bestseleriu, tai bus tik patvirtinimas, kad mano gera nuojauta – žmonėms žinios buvo reikalingos.
Jei tikslas yra parašyti bestselerį, ir knyga juo netampa, tuomet nedžiugina net tai, kad ją perskaitė tūkstančiai. Iliuzijos žlugo – nesu bestselerių rašytoja, nieko nepasiekiau. Taigi, labai svarbu įsiklausyti į savo vidų ir daryti tik tai, kas džiugina ir yra prasminga, tada bet koks rezultatas bus pakankamas.
– Paskaitose kalbate apie asmeninės laimės formulę, tačiau kaip savęs nelyginti su kitais, mūsų akimis, pasiekusiais daugiau?
– Tam reikalinga vidinė ramybė ir sąmoningumas. Lyginti save su kitais yra įprotis, nes mes užaugame vertindami ir lygindami save su kitais. Nesilyginti su kitais yra sąmoningas žingsnis, kurį turime nuolatos sau priminti. Žmonės labai skirtingi, gebėjimai skirtingi, gyvenimo aplinkybės skirtingos. Lyginti save su „daugiau pasiekusiais“ yra lygu kurti sau nuolatinę kančios būseną. Įsiklausykite į save ir suvokite, ar tai, ką darote (kuriate verslą, santykius ir kt.), darote dėl savęs ar su kažkuo konkuruodamas, stengdamasis neatsilikti, siekdamas prilygti, išpildyti kažkieno lūkesčius. Konkuravimas, siekis pralenkti, būti pirmam veda į vienatvę ir tik trumpalaikį pergalės džiaugsmo blyksnį. Ilgalaikėje perspektyvoje turėtume susitelkti į tai, kas mums svarbu, kas mums įdomu, kam jaučiame energijos perteklių ir kas mus daro laimingus. Svarbu jei tai, ką darome, padeda ir kitiems žmonėms būti laimingiems – tada jaučiame dar daugiau prasmės savo pasirinkime. O jei norite lyginti, tai lyginkite dabartinį save su buvusiu savimi, kad pajustumėte augimo džiaugsmą.
– Ar šokinėjimas nuo vienos veiklos prie kitos visada žalingas?
– Moterų prigimtis yra įvairovė, gausa, perteklius. Esame kaip gamta – spalvingos, cikliškos, turtingos. Aktyvioms moterims patarčiau išbandyti save keliose veiklose. Turėti veiklų, kurios neštų pajamas, ir savanoriškų, kurios daromos ne dėl atlygio, bet kur įdedame savo širdį, nes pritariame misijai, gerumą skleidžiančiam darbui. Galimybė realizuoti save įvairiai padeda moteriai pajusti pilnatvės jausmą, atskleidžia prigimtį, pripildo gyvenimą prasme ir džiaugsmu.
Mano draugų ir pažįstamų rate pilna žmonių, kurie be savo pagrindinio darbo, vykdo įvairius socialinius projektus, užsiima edukacinėmis veiklomis. Žmogus turi daugybę talentų. Jei yra laiko, energijos bei noro juos realizuoti, galima sukurti labai daug gražių dalykų, praturtinti save ir kitus žmones. Nebijokime keistis ir mokytis visą gyvenimą.
– Ką patartumėte gyvenimo kryžkelėje atsidūrusiems? Kaip atrasti tinkamą kryptį?
– Kai apninka jausmas, kad nežinai kur pasukti, siūlau padaryti pauzę ir nerti gilyn į save. Nepradėti blaškytis, griebtis tai vieno, tai kito, bet sustoti. Pravartu būtų susirasti dvasinį mokytoją, pasisemti išminties, atsipalaiduoti, nuraminti protą, atsigręžti į save, atrasti tikruosius savo norus. Duokime sau laiko sustoti ir pajusti, kam turime energijos perteklių, kas mums iš tiesų įdomu, kas džiugina ir ką patys norime daryti. Labai svarbu nepradėti veikti iš baimės. Geriau savęs paklausti, ką norėčiau sukurti, jei neribotų jokios aplinkybės. Pasitikėkite gautu atsakymu. Šis būdas provokuoja aktyvią jūsų poziciją gyvenime ir veikia 100 procentų – jūs tikrai atrasite laiko ir energijos savo vizijai, savo svajonei.
– Ar tai įmanoma įgyvendinti praktiškai?
– Neseniai konsultacijos metu su viena moterimi aiškinomės, kokie tikrieji jos norai ir svajonės. Po netrumpo klausinėjimo ji prisipažino, kad tiesiog nori tris mėnesius paatostogauti. Sakiau, kad taip ir turi padaryti, tačiau ji tvirtino, kad tai neįmanoma, nes yra užsiėmusi begale darbų. Džiaugiuosi, kad pavyko ją įtikinti, jog viskas įmanoma. Net reiklūs ir griežti darbdaviai sutiko palaukti talentingos, bet pervargusios darbuotojos tris ilgus jos atostogų mėnesius. Tai dar kartą parodo, jog gyvenimas palaiko tikruosius, iš širdies einančius troškimus, net jei jie atrodo nepraktiški ar tiesiog neįgyvendinami. Laikas nuo laiko būtina sustabdyti intensyviai besisukantį veiklų ratą ir nerti gilyn į save, kad ramybėje išgirstume, koks kitas žingsnis.
