– Kiek Onoje yra Justės? Ar galime manyti, kad Ona yra tarsi Justės dienoraštis, ar tai visgi labiau personažas?
– Geras klausimas. Niekada nenorėjau rašyti savo vardu. Saugau privatumą. Ona man leidžia žaisti su ribom, kurios brėžia liniją tarp mano asmeninio gyvenimo ir Onos pasamprotavimų. Kita vertus, maniera, kuria rašau, lydi mane kasdien. To nesumeluosi. Tiesmuka, nebarstanti blizgučių ant situacijų, mėgstanti švelniai susikeikt. Nemeluoju savo sekėjams.
– Tinklaraštį seka jau beveik 40 tūkst. žmonių. Tau tai daug ar turi didesnių ambicijų?
– Ambicijų visada turiu. Ateityje bus matyti.
– Būna dienų, kai norisi viską mesti? Kaip su tuo susidoroji?
– Ir metu. Kitą dieną vėl susirenku save ir darau tai, kas teikia džiaugsmą. Savęs prievartavimas ir saviplaka nėra vertybės.
– Kaip Ona turbūt sulauki daugybės moterų laiškų, pagalbos prašymų, padėkų. Ar yra kokios nors moters žinutė, kurios ilgai negalėjai pamiršti?
– Hmmm… Tokių buvo ne viena ir ne dvi. Moterys atvirauja apie fizines, psichines negalias, apie valgymo sutrikimus, depresiją, nerimą, panikos priepuolius. Tai yra labai rimta. Aš žinau kokią atsakomybę prisiimu paspausdama mygtuką „atrašyti“. Pati studijavau psichologiją. Suvokiu, kad neretai žmogui tiesiog reikia išsipasakoti. Pasakyti didžiausią paslaptį, išsilieti apie didžiausius kompleksus žmogui, kurio visiškai nepažįsta, nors, kažkokiu būdu pasitiki. Nesu pažiūrėjusi pro pirštus nė į vieną laišką.
– Sėkmingai dirbai modeliu, vėliau ištekėjai, gimė dukra. Viskas vyko pagal galvoje seniai sukurptą planą, ar staiga, per daug negalvojant?
– Manau, pokyčiai gyvenime ateina pačiu tinkamiausiu laiku. Adelė atkeliavo pas mus tada, kai jau turime, ką jai duoti. Vertybės nusistovėjusios, prioritetai aiškūs, nebesiblaškome, kasdien stengiamės būti pačiais geriausiais tėvais savo dukrai.
– Vieni po vaikų gimimo pasakoja apie sustiprėjusį tarpusavio ryšį, o kiti atvirkščiai – apie užgulusią buitį ir retas akimirkas dviese. Kaip nutiko jums?
– Pradžia nebuvo stebuklingom vienaragio dulkėm barstyta. Mamos mane supras (šypsosi). Hormonai šėlo, kasdieniniai ritualai neramino, dukros sveikatos nedideli sutrikimai man prilygdavo cunamiui makaulėje. Kai pats savęs nebesurenki į visumą, tai ir mylimam žmogui šalia atrasti vietą gali būti sunku. Pamenu, kai savo buvusios dėstytojos, gerbiamos psichoterapeutės paklausiau tam tikrų niuansų, ji man nusišypsojo ir ištarė tris žodžius: „Normalu. Pirmas vaikas“. Tos didelės baimės akys jau praeityje, kol kas viskas einasi stabiliai gerai, motinystė patapo visiška ekstaze. Justinas yra nuostabus tėtis. Matau kaip vaikasį jį žiūri. Akys dega meile ir džiugesiu, o dueto koncertai namie abejingų nepalieka. Pilna troba dainų ir instrumentų.
– Justinas – populiarios grupės „Freaks on Floor“ narys, kuris, ko gero, dažnai sulaukia ir moterų dėmesio. Ar dėl to nekyla konfliktų? Nesi pavydi?
– Šiuo klausimu esu kategoriška. Pavydas yra blogis. Kiek pamenu, Justinui tai pasakiau dar antrą mūsų pažinties dieną. Pavydas nieko nekeičia, tik nuodija. Pati dirbau grožio industrijoje daugiau nei dešimtmetį. Vaidinau šeimą su modeliais vyrais prieš kameras. Justinas lengvai flirtuoja su scenos partnerėmis koncerto metu. Tai yra darbas. Taškas.
– Pirmagimės susilaukei pernai. Kaip motinystė pakeitė požiūrį į aplinką, kasdienius dalykus? Galų gale – pačią save?
– Supermama netapau, bet, turiu pastebėti, kad sujautrėjau. Ypatingai, kai kalba eina apie vaikus. Nebegaliu žiūrėti žinių. Negaliu net girdėti istorijų apie skriaudžiamus ar nepritekliuje gyvenančius mažuosius. Stengiamės nelikti abejingais – aukojame.
– Vienos moterys besilaukdamos itin saugo save, o tuo tarpu tu, regis, nevengei keliauti nei besilaukdama, nei dabar, kai Adelei vos vieneri? Kaip atrodo jūsų kelionės?
– Mes esame keliautojai. Aš pradėjau intensyviai skraidyti šešiolikos, Justinas yra išprotėjęs dėl banglenčių sporto, todėl gyvenam nuo kelionės iki kelionės. Neseniai grįžome iš Portugalijos (beje, dešimties mėnesių Adelė ten lankėsi jau du kartus), vėliau bėgome nuo žiemos į Karibų salas. Kelionės suartina, taiso nuotaiką, tvirtina kūnus, moko.
– Kaip greitai po gimdymo į tavo gyvenimą grįžo sportas? Nemažai moterų pasakytų, kad nė dorai pamiegoti nebelieka laiko, tai kada dar sportuoti?
– Kiekviena savo kūną ir galimybes žino geriausiai. Pažįstu moterį, kuri dešimtą dieną po gimdymo išbėgo krosiuką. Kita, žiūrėk, net kojų neskuta tris mėnesius po gimdymo, nes nuovargis, skausmas ir apatija valdo kūną bei jausmus. Ir viskas čia yra gerai. Kiekvienai savas laikas. Aš pati pirmus tris mėnesius apie sportą net negalvojau. Į dušą esu nuėjusi su apatinias, kavą dėdavau ant apversto puodelio. Protelis buvo atostogose. Jau nekalbu apie įdomesnę fizinę būklę.
– Dažna moteris nesidalytų nei nuotraukomis be makiažo, nei intymokomis istorijomis apie kelias dienas be vandens ar nėštumo metu burnoje tirpintą silkę su šokoladu, tačiau tu drąsiai kalbi ir tam pasitelki humorą. Neturi jokių kompleksų?
– Kompleksai, tikriausiai, ir paskatino sukurti tinklaraštį. Ona juokiasi iš savęs, jai nesvetima autoironija, sarkazmas. Moterys yra pavargusios nuo nutinkuotų veidų, keistų lenktynių „kuri greičiau sulieknės po gimdymo ir nusifotografuos prie renginio sienelės su ilgaauliais batais, ir super mini sijonėliu“, užknisusios ir tos sėkmės istorijos, kurios skamba žiauriai panašiai. Kažkaip atsirado nepadailintos realybės poreikis. O ta realybė yra žymiai įdomesnė ir juokingesnė, kad ir be makiažo, kad ir su raukšlėm po akimis ar raudona nosim. Kaip viena „blogerė“ pasakė: „Sunkiausia turint tinklaraštį yra kasdien gražiai atrodyti“. Tai ne, tu neturi niekaip atrodyti. Mano tinklaraštis, noriu tikėti, laikosi ne ant išvaizdos niuansų.
– Kas tau yra stipri moteris?
– Absoliučiai kiekviena sutikta moteris įkvepia. Visos su savimi nešiojasi kažkokią turbo istoriją. Tą turbo istoriją turi ir mano šeimos moterys: babytė bei mama. Gyvenimas joms nepagailėjo sudėtingų vingių. Mama ir babytė kasdien man primena, kad viskas yra įmanoma, kad moteris yra stipresnė būtybė nei dažnai mananti. Silpnoji lytis? Ne, negirdėjau.
