aA
Jauna mergina vilkinti juodos taftos, ant krinolino aptemptą, suknelę lėtai žingsniuoja Pilies gatve. Aplinkui, kaip įprastai, tvyro šurmulys. Tačiau netikėtai jos žvilgsnį patraukia ant namo sienos priklijuotas plakatas. Ji įdėmiai perskaito ir apmiršta. Vilniaus policmeisteris P. Vasiljevas nurodo, jog „miesto gyventojams draudžiama dėvėti rūbus su gedulo ir kitais patriotinį judėjimą simbolizuojančiais ženklais; nepaklususių laukia bausmės.“
Juodasis protestas/ Nacionalinio Varšuvos muziejaus nuotr.

Tai liečia ir mūsų heroję. Ji negedi, ji protestuoja, tačiau vis vien pasiryžta eiti toliau. Bent jau tol, kol tolumoje nepasirodo du rusų karininkai. Juos išvydusi mergina pradeda abejoti ir likus vos keliolikai metrų staiga neria į siaurą gatvelę, kur dingsta už posūkio. Dabar 1861 m., o regione pamažu bręsta neramumai.

Kai galvojame apie 1863-1864 m. sukilimą, dažniausiai užmirštame moteris. O jei ir ne, tai vis tiek regime jas lyg Artūro Grotgerio graviūrų herojes, „pasyvias, vyrų kuriamos istorijos, liudininkes.“ Tačiau kol vyrai apsiginklavę medžiokliniais šautuvais ir dalgiais kovojo miškuose, miestų gatvėse moterų ginklu tapo gedulinga suknelė.

Lenkų literatūros kritikas Stanislovas Vasylevskis savo monumentalioje studijoje apie XIX a. visuomenę rašė: „Šimtmečio istorija, tai beveik pastovi besikeičiančių kostiumų eiga. <...> Šiandien mums nereikšmingos aprangos detalės <....> tuomet buvo agitacijos, propagandos įrankiais.“ Būtent šių abiejų kovotojų grupių reikėjo Nacionalinės vyriausybės pagrindiniam diplomatijos agentui kunigaikščiui Vladislovui Čartoriskiui siekiančiam padaryti įtaką Vakarų Europos vyriausybėms. Tad juodų suknelių skandalas įrodo, jog eliminavus moteris, Sausio sukilimo vaizdinys nebebus pilnavertis.

Poezija ir mirtis


„Nacionalinį gedulą“ buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse iššaukė 1861 m. vasario 27 d. įvykiai Lenkijos sostinėje, kai susirinkusieji valdžios reikalavo socialinių reformų ir paleisti suimtuosius per 30-ųjų Grochovo kautynių minėjimo metines. Būtent tada pralietas pirmasis kraujas. Eisenos dalyviams susirėmus su rusų kareiviais nuo kulkų žuvo penki lenkai. Kovo 2 d. aukų laidotuvės virto grandioziniu manifestu.

Generolo Mariano Langevičiaus pulko kurjerė Jadvyga Prendovska atsiminimuose rašė: „Kitą dieną gatvės, kuriomis turėjo žygiuoti laidotuvių procesija, buvo nubarstytos smėliu ir žalumynais, o namai išpuošti krepu bei vainikais. Minios užplūdo gatves, balkonus ir langus. <...> Visi apsirengę lenkiškai; visiškai juodos moterys su gana dideliais juodmedžio kryžiais, kabančiais ant juodų kaspinų ir sidabriniais ereliais vietoje segių, vyrai apsirėdę čamaromis, bekešom ir konfederatėm.“ Kovo 3 d. Varšuvos arkivyskupas išplatino atsišaukimą raginantį žmones gedėti.

„Visos senosios Lenkijos dalys šiuo metu apsisiautė gedulu; moterys tik vestuvių dieną velkasi baltą suknelę. <...> Šiandien, ir jau daugelį metų, mūsų simbolis yra erškėčių vainikas, tas pats, kuriuo vakar vainikavome žuvusių kankinių karstus.“ Šie žodžiai išgirsti ir mūsų krašte. Būsimo sukilimo vado žmona Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė dienoraštyje rašė: „Netrukus Vilnių pasiekė žinios apie Varšuvos įvykius ir pirmąsias aukas. Toji žinia sudrebino visą Lietuvą ir padabino ją gedulu, nepaisant Vladimiro Nazimovo grasinimo, jog už bet kokį užuojautos ženklą, valdžia griežtai baus.“

Vis dėlto „Nacionalinio gedulo“ idėją istorikai linkę sieti su 1832 m. Konstantino Gašynskio publikuotu eilėraščiu „Juoda suknelė“ (Czarna sukienka). Autorius pats dalyvavo 1830-1831 m. sukilime, tad vėliau buvo priverstas emigruoti į Prancūziją. Deja, pastarasis sukilimas Lietuvos visuomenei įsirėžė skausmingais randais. Memuaristė Gabrielė Giunterytė- Puzinienė užsimena: „Lietuvės iš paties Vilniaus, našlės ir panelės, pasidavė sidabrinių epoletų, juodų ūsų ir kunigaikščio titulo pagundai ir, dar nespėjus nutilti patrankų griausmui, prie altoriaus prisiekė amžiną meilę priešui.“ Toje aplinkoje gimęs eilėraštis tarsi siekė parodyti kaip iš tiesų turi elgtis patriotė-moteris. Siužete pasakojama apie Grochovo kautynes, kuriose žūsta pagrindinės herojės brolis bei mylimasis. Išgyvendama skausmą mergina panyra į gedulą.

Už krinoliną – kalėjimas


„Juodojo protesto“ banga užliejo bemaž visus socialinius sluoksnius, kurių nariai šitaip reiškė ištikimybę bei meilę tėvynei. Taigi laikmečio madą lenkų visuomenininkas Stanislovas Rybickis pakrikštijo „kvaištelėjusiu kostiumu.“ Jis teigė: „Tas, kuris nenešioja gedulo ir žemos skrybėlės yra prastai vertinamas ir kiekviename žingsnyje rizikuoja susidurti su aplinkinių panieka.“ Ir tai buvo neabejotina tiesa. Pasak liudininkų, jei vyras gatvėje pasirodydavo su cilindru, praeiviai jį nusviesdavo šalin arba suplodavo tiesiai ant galvos. Tad visuomenėje paplito žemos skrybėlės, neretai teikusios užuominas į kitus Europoje vykstančius maištus, pvz., garibaldiška, vengriška.

Visgi labiausiai išsiskyrė moterų garderobas. Kaip ir vyriškoje aprangoje, čia taipogi vyravo juoda spalva, nors prie tamsių suknelių moterys derino baltas apykakles, rankogalius. Beje, pačios drąsiausios net tuokdavosi vilkėdamos gedulingą suknelę. Vis dėlto patriotinių jausmų veikiamą moterį dažniausiai išduodavo bižuterija, amžininkų praminta „juodaisiais papuošalais.“ Šiandien tokių akcentų apstu Lietuvos, Lenkijos muziejuose bei archyvuose, pvz., kalinių grandines menančios apyrankės, perlaužti kryžiai, susikibusias rankas (Lietuvos ir Lenkijos sąjunga) vaizduojančios sagtys, erškėčių vainikai, inkarai (vilties ženklas) ir kt. Pagrindinis jų tikslas buvo aiškiai visuomenei skleisti žinią apie okupuoto krašto kančias.

Tai buvo masinės gamybos daikčiukai iš pigių bei lengvai prieinamų medžiagų, pvz., geležies, švino, žalvario, o rečiau iš juodmedžio, dramblio kaulo, sidabro. Tuo tarpu auksas naudotas tik perkant sukilėliams ginklus. Nors ši bižuterija, baiminantis represijų, gaminta slaptai, tačiau pardavinėta bemaž atvirai, pvz., parkuose, šalia bažnyčių, provincijos turguose.

Įdomu, jog gedulas pritaikytas net vaikams. Laikantis patriotinės dvasios, spalvoti mažylių rūbai virto juodais, baltais arba pilkais. Juodais kaspinais aprišti žaidimų lankai, o mergaičių lėlėms siūtos juodos suknelės. Antai, garsaus rašytojo Džozefo Konrado motina Eva Korženovska apie tuometinę Žitomiro atmosferą rašė: „Gedulas, toks visuotinis, jog vos beišvysi spalvingų suknelių. Konradėliui iki šiol mylimiausios mūsų patriotinės spalvos (žydra, balta, raudona – revoliucinės Prancūzijos spalvos); bet jis taip pat turi gedulingą suknelę ir kitaip į bažnyčią jo nevedu.“ Tiesa, kai kurioms damoms gedulas tebuvo mados klyksmas, todėl „Madų ir buities naujovių žurnalas“ išspausdino tekstą aiškinantį šio judėjimo prasmę. „Mūsų įsitikinimu, gedulo apdarai turėtų pasižymėti dideliu paprastumu ir santūrumu. <...> Priešingu atveju jis taps tuščiu žaidimu ir komedija. Kas to nepaiso ar naudoja kaip paprastą tuštybės įrankį, tas paverčia gedulą žaislu bei tikra šventvagyste.“

Nepaisant to, sukilimo laikotarpiu Lietuvoje ir Lenkijoje įsivyravo naujos elgesio taisyklės. Nebuvo rengiami baliai ir šokiai, kavinėse nutilo muzika, o iš kiemų išvaromi rylininkai. Be to, boikotuotas teatras, nors tai kritikavo rašytojas Ciprijanas Kamilis Norvydas. „Senovės Graikijos miestai rūpinosi teatru net apgulties ir karo metais.“

Visgi XIX a. vid. ant plačių krinolino lankų ištemptos suknelės turėjo ir praktinę reikšmę. Šitaip kontrabanda buvo gabenami dokumentai bei ginklai sukilėliams. Kitaip tariant, krinolino plotis neleido deformuoti paketais aprištos moters figūros. Be to, krinolinas gelbėjo ir atsidūrus liūdnai pagarsėjusiuose caro kalėjimuose. J. Prendovska prisiminė, kaip mėgino iš savo krinolino pasidaryti širmą, turėjusią suteikti privatumo kameroje. Tad rusų žurnalistas Nikolajus Bergas lenkų ir lietuvių moterims negailėjo aštrių žodžių. „Lenkų moteris yra amžina, nepermaldaujama ir nepagydoma sąmokslininkė.“

Visa tai pamažu atkreipė valdžios dėmesį. Netrukus miestų gatvėse pasirodė caro agentai nešini specialiais kabliais, kuriais perplėšdavo gedulingų suknelių krinolinus. Bene vaizdingiausiai valdovo nepasitenkinimą atspindi priėmimai pas Didįjį kunigaikštį Konstantiną.

„Jo adjutantai versdavo moteris, einančias pas caraitį su prašymais paleisti suimtus tėvus ir brolius, atsisakyti gedulo. Aiškinta, jog spalvinga suknelė lengviau palenks Didįjį kunigaikštį, o gedulinga tik įžeis.“ Siekiant riboti patriotizmo apraiškas, 1861 m. balandį Lvove uždraustos gedulingos kokardos, lenkiški ereliai, trispalviai kaspinai ir kiti politiniai ženklai. Tiesa, draudimai žmonių neįbaugino. Kai studentams uždrausta dėvėti juodas uniformas, šie ant rankų bei kaklo rašalu nusipiešdavo juodą kryželį.

Tad po kelių metų Lenkijos vietininkas Fiodoras Bergas išleido leidinį, kuriame tiksliai surašė, kas leidžiama ir kas draudžiama dėvėti.

Pavyzdžiui, nurodyta, kad skrybėlaitės turi būti spalvotos arba puoštos gėlėmis, kaspinais, bet juodos ir baltos plunksnos – draudžiamos. Be to, draustos juodos pirštinės, šydai, skėčiai, šaliai, nosinės bei visiškai juodos ar juodos su baltais suknelės ir kt. Vyrams apskritai gedėti neleista. Už šių reikalavimų nevykdymą grėsė didelės baudos bei areštas. Antai 1863 m., „Varšuvos kurjeryje“ sostinės policmeisteris Leonas Levyšinas skelbė, jog sugavus gedulu vilkinčią moterį, ji ne tik bus suimta ir turės mokėti baudą, bet taipogi jos vyrui bus atimta vieno mėnesio alga. Gedulą leista vilkėti tik toms damoms, kurios gaudavo oficialų valdžios bilietą, įrodžiusios, kad gedi mirusio šeimos nario.

Tad norėdamos apsisaugoti nuo persekiojimo, moterys juodą spalvą pakeitė pilka bei violetine. O kai šios uždraustos – ruda, nors galiausiai uždrausta ir toji. „Policija net areštavo moterį žalia suknele. Ji apkaltinta vilkinti spalvą simbolizuojančią viltį ir turėjo sumokėti 200 rub. baudą.“ Gedulo sklaida ribota net spaudoje, todėl žurnalistai stengėsi šitai apeiti. Teisindami juodų rūbų dėvėjimą, jie argumentuodavo prastu oru, gavėnia, garsių asmenybių mirtimis ar spalvotų medžiagų kenksmingumu odai. Akibrokštas, tačiau gedulą žmonės nusimesdavo tik svarbių tautinių-istorinių sukakčių metu, pvz., Gegužės 3-ąją, minint Liublino unijos metines ir kt.

Nelauktas europinis populiarumas


Gandai apie šiame regione verdantį sukilimą bei „juodojo protesto“ apraiškas greitai pasklido už Rusijos imperijos ribų. Ir sulaukė neįprasto vakariečių dėmesio. Antai, Ispanijoje apie juodus karolius buvo sakoma – „lenkiškos ašaros,“ o sukilimą remiančios prancūzės puošėsi juodomis suknelėmis. Šaltiniai užsimena, jog su mūsų moterimis solidarizavosi net vokiečių sociologo, ekonomisto Karlo Markso duktė, kuri nešiojo iš Lenkijos atsiųstą gedulingą suknelę bei geležinį kryžių. Be to, prie „nacionalinio gedulo“ populiarinimo prisidėjo A. Grotgerio graviūrų ciklas „Polonia,“ kuris tuomet eksponuotas Londone, Vienoje bei Paryžiuje. Pats dailininkas buvodamas užsienyje, kaip ir daugelis lietuvių-lenkų emigrantų, reprezentatyviai dėvėjo sukilėlių kostiumą – konfederatę bei čamarą.

Visgi pelningiausiai „gedulą“ išnaudojo fotografų studijos. Iš Galicijos, kur patriotizmo išraiška reiškėsi per tradicinių bajoriškų rūbų, kontušų ir žiponų dėvėjimą, draustą Kongresinėje karalystėje bei Lietuvoje, mus pasiekė daugiausiai fotografijų. Ypač daug šitaip fotografuotasi Karolio Beyer studijoje. Kita vertus, gedulo suknelėmis bei sukilėlių uniformomis apsirėdę žmonės lygiai taip pat traukė į fotoateljė Vilniuje, Varšuvoje ar Krokuvoje.

Tai buvo liūdnas pragmatizmas – sukilimo tragedijos jungiančių vyrų šeimoms, menkas dagerotipas likdavo vienintelis artimojo prisiminimas. Tad gedulo fotografijos neretai siųstos su laiškais į Sibirą tremtiniams. Taigi Sausio sukilimas yra pirmasis įvykis, kuriame moterys atliko tokį svarbų vaidmenį. Per kelis metus jos paaukojo tiek daug jėgų, o policijos brutalumas buvo toks žiaurus, kad emigracijoje veikianti Nacionalinė vyriausybė 1866 m. ėmė raginti nutraukti „juodąjį protestą.“ Pabrėžta, kad šitaip iškyla nepamatuotas pavojus gyvybei. Tačiau kai kurios moterys gedulą tęsė iki mirties. O tos, kurių patriotizmas buvo stipresnis už gyvybę, gedulo suknelę iškeitė į sukilėlio uniformą ir savo drąsą įrodė mūšio lauke.


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(24 žmonės įvertino)
4.1250

Prabangaus viešbučio vadovė Rūta Pulkauninkaitė-Macikė: ką reikia daryti, norint kažko pasiekti (67)

Rūta Pulkauninkaitė-Macikė – prabangaus sostinės senamiestyje įsikūrusio viešbučio „ Pacai...

Juodasis protestas: drabužis, už kurį moterims grėsė net kalėjimas (19)

Jauna mergina vilkinti juodos taftos, ant krinolino aptemptą, suknelę lėtai žingsniuoja Pilies...

Kristina Meidė – apie geriausią gautą patarimą ir esminį principą, kuriuo vadovaujasi (43)

Beveik 15 tūkstančių – tokiam skaičiui darbuotojų vadovauja prekybos tinklo „Maxima“...

Agnė Kuzmickaitė: keista, kai nedėję jokių pastangų, žmonės stebisi, kad jiems kažkas nepavyko (11)

Prieš dešimt metų pradėję plazdenti Agnės Kuzmickaitės drugeliai tapo jos prekės ženklu,...

Su filipiniečiu bendrą gyvenimą kurianti lietuvė: jį pamilusi sulaukiau įspėjimo (340)

Lietuvė Birutė Rimkutė (30) ir iš Filipinų kilęs Troy‘us Infantado (32) bendrą gyvenimą...

Top naujienos

Už kovą „Žalgirį“ gyręs Jasikevičius mojo ranka į nokautuojantį Jameso dūrį: man tai neįdomu specialiai Krepšinis.lt iš Maskvos (66)

Antrus metus iš eilės Maskvos „Megasport“ arenoje Kauno „Žalgiriui“ teko žaisti...

RAND ataskaitoje – dar vienas įspėjimas NATO: šios temos Baltijos šalys vengia ne veltui (309)

NATO viršūnių susitikimą Londone prezidentas Gitanas Nausėda pavadino puikiu ir net fantastišku....

Lietaus debesys išplis po visą šalį – siautės itin stiprus vėjas (1)

Penktadienį pietvakarių vėjas pasidarys dar gūsingesnis.

Juodžiausias Jasikevičiaus ruožas: ugnimi į ugnį atsakiusį „Žalgirį“ palaidojo Jameso tritaškis (638)

Kauno „Žalgirio“ (3-9) krepšininkų pastangos nutraukti pralaimėjimų seriją Eurolygoje...

Katastrofos zonoje gyvenusi moteris: ekskursijos į šią vietą turi būti ne pramoga, o galimybė išvysti kvailumo pasekmes (29)

Pagaliau atėjo metas apžvelgti įdomiausią Černobylio zonos objektą – Pripetės miestą....

VU rektorius: dabartiniam valstybės „establišmentui“ reikia radikalaus atnaujinimo – jie nebesupranta, ką daro

„Mūsų protesto akcijos nesibaigs per visus rinkiminius metus. Mūsų tikslas yra nauja karta –...

Latvijos miestas pasipuošė kaip pasakoje: tapo tikra Kalėdų sensacija (77)

Kalėdoms artėjant Latvijos miestai tampa vis gražesniais. Štai ir Uogrė pavirto tikru kalėdiniu...

Rūta Steponavičienė

Vyras papasakojo, kaip jam pavyko nutraukti saitus su alkoholiu: kada joks kodavimas nepadės? (6)

Alkoholizmas – turbūt viena iš opiausių Lietuvos problemų. Tik ar pagalvojame, kad ši...

Rapšys nesulaikomas – apgynė Europos čempiono titulą ir iškovojo antrą aukso medalį (66)

Lietuvos plaukimo žvaigždė Danas Rapšys Glazge (Jungtinė Karalystė) vykstančiose Senojo...

Pasitikrinkite, ar jums tai negresia: 5 nepastebimi dalykai, kurie veda santykius į pražūtį (38)

Labai daug santykių nutrūksta – tokia realybė, kad ir kaip sunku būtų ją pripažinti. Dauguma...