aA
Atsakingas pareigas tarptautiniame versle užėmusi Jolita Mikolaitienė daugeliui geriau pažįstama kaip knygos „Dovana beveik suaugusiai dukrai“ bei tinklaraščio „Proto aistros“ autorė. Savo skaitytojus moteris pavergia tikrumu – tinklaraštyje narpliojamos asmeniškiausios temos, kurias skaitant, regis, iš tiesų kalbiesi su pačia autore. „Dariau nemažai kvailysčių ir klaidų, iš širdies ir nuoširdžiai“, – sako Jolita.
Jolita Mikolaitienė
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kaip kilo idėja rašyti tinklaraštį ir kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?

– Jaučiuosi užklupta tokio klausimo – matyt, tinklaraščio atsiradimas buvo visai spontaniškas ir natūralus žingsnis. Anądien mama ištraukė daugybę mano laiškų – iš stovyklų, vasarų kaime, studijų Vilniuje, atvirlaiškius iš kelionių – buvo smagu pavartyt. Ir pati turiu dėžutę laiškų iš praeities. Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie mėgsta rašyti laiškus ir tie, kurie mėgsta tik gauti. Aš iš tų, kuriems norisi rašyti laiškus. Jei ne asmeninius, tai viešus. Pažiūrėjau archyvus, „Proto aistros“ atsirado prieš šešerius metus, tiesa, parašydavau vos vieną įrašą per metus. Tada, kai pasikeitė gyvenimo ritmas, atsirado daugiau laiko sau ir laikas pradėjo virsti žodžiais.

Lentynoje guli I. Stone knyga apie Z. Froidą „Proto aistros“ – tas žodžių junginys pasirodė labai prasmingas – juk daugybė dalykų ir prasideda, ir baigiasi mūsų galvose, ten verda aistros, kurios paskui vienaip ar kitaip veikia mūsų poelgius. Visi esame savo smegenų įkaitai – ne mes jas turim, o jos mus, nors atrodo, kad viską darome sąmoningai. Daug kas girdėjo apie neurofiziologo Benžamino Libeto tyrimą, kurio išvados ano amžiaus aštuoniasdešimtaisiais sukėlė šoką – tam tikrų smegenų dalių aktyvumas buvo užfiksuotas gerokai anksčiau, nei atėjusi mintis apie norimą atlikti veiksmą, o vėliausiai – tik pats veiksmas. Tame tyrime, jei neklystu, tereikėjo bet kada panorėjus pakelti ranką. Tobulėjant magnetinio rezonanso ir kitiems aparatams tyrimą kartojo kiti mokslininkai, tačiau rezultatų esmė nesikeitė – smegenys nusprendžia, ką žmogus nori daryti 7-10 sekundžių anksčiau nei jis apie tai sąmoningai sužino. Ar ne fantastika? Ko vertas mūsų sąmoningumas ir apsisprendimo laisvė, jei smegenys tai padaro už mus?

– Papasakokite apie save, kokios jūsų dienos?

– Tai, ką pasakojau, yra tik vienas plačiau žinomų eksperimentų, esu panirusi į neurofiziologiją ir neuroekonomiką – dabar man tai labai įdomu. Esu mama per atstumą, visai nebloga pamotė, tikrai gera draugė visu etatu ar daugiau, vegetarė kokias keturias dienas per savaitę. Turiu brangių silpnybių – kvepalams, kelionėms ir batams išleisčiau visus pinigus. Mėgstu fotografiją, tik dabar mūsų santykiai įtempti – neskiriu jai pakankamai laiko ir dėmesio. Mano rytai lėti ir aš tuo nepaprastai džiaugiuosi – tikras malonumas keltis be žadintuvo ir neskubant gerti kavą. Tada, kai naktys gražesnės už mano dienas, miegu dienomis. Netikėtai kelionei daiktus susikraunu per pusvalandį. Mėgstu keliauti, nors šiemet keliauju ne tiek daug, kiek norėčiau ir ne visada ten, kur labiausiai norėčiau. Turiu mylimų pasaulio miestų, į kuriuos visada noriu grįžti. Ir grįžtu. Esu iš tų, kurie su džiaugsmu savo kailiu išbando įvairiausių sričių naujoves.

Kelių skaitmeninių ir spausdintų projektų idėjos neduoda ramybės, o jei atsiras bendraminčių, imsimės jas realizuoti. Naujų produktų kūrimo sritis man įdomi, turiu vertingos patirties, todėl dalis mano laiko skirta vieno tarptautinio projekto konsultacijoms. Randu laiko pokalbiams su žmonėmis, klausytis jų istorijų, neretai ir pati įsipainioju į kokias nors avantiūras – tada tai jau turiu, ką rašyti. Žurnale „Laima“ turiu savo skiltį. Ir jau keli mėnesiai bandau laikytis becukrio gyvenimo būdo. Nėra lengva. Va tokia ta kasdienybė.

Jolita Mikolaitienė
Jolita Mikolaitienė
© Gediminas Trečiokas

– Tinklaraštyje nevyniojate į vatą ir kalbate gana skaudžiomis temomis: perdėta moterų savikritika, neištikimybė, skyrybos... Ar tenka gauti moterų laiškų su jų istorijomis, padėkomis, patarimų prašymais?

– Iki knygos pasirodymo tinklaraštis buvo beveik anoniminis ir man tai patiko labiau. Esu moteris, kurios gyvenime buvo ir skaudžių akimirkų, karjeros aukštumų, bedarbystės periodų, mylėjau, tekėjau, skyriausi, viena auginau dukrą, buvau sunkiai apkabinama storulė, paskui numečiau nereikalingus kilogramus, ieškojau pažinčių internete, buvau net tarptautinio pažinčių portalo moderatore, mylėjau be atsako ir taip pat buvau mylima, įnirtingai lipau ant to paties grėblio, dariau nemažai kvailysčių ir klaidų, iš širdies ir nuoširdžiai. Įgavau patirties, ir išminties, gal todėl, kad neslepiu savo istorijų ir požiūrio, sulaukiu laiškų. Nesu gyvenimo mokytoja, bet galiu patarti tik patiems artimiausiems. Ne patarimai svarbu. Gerokai svarbiau – klausimai, kurių galiu paklausti, o atsakyti kiekvienas turi pats.

Kartais patariu rašyti, kalbėtis su savimi, nes moterims kalbėjimas ir rašymas labai struktūrizuoja mintis. Ir kai reikia apsispręsti, ir kai nori suprasti, ko nori. Norite pabandyti? Tereikia gerai valandai ar dviems užsidaryti nuo viso pasaulio ir surašyti šimtą savo norų. Neapgaudinėjant savęs, žinant kad niekas to sąrašo neskaitys ir norų neišpildys. Iš pradžių lengva rašyti, paskui darosi labai sunku, o paskui ateina tie patys paskutiniai, giliausi ir patys svarbiausieji. O tada jau žinosite, ką su jais daryti.

Moterims ir vyrams santykiuose labiausiai trūksta psichologijos žinių, o ne patarimų, kaip prašyti vyro dovanų, kaip jį motyvuoti žygdarbiams, priversti pasipiršti ar susigrąžinti iš meilužės glėbio.
Jolita Mikolaitienė

– Ar yra tema, kuria rašyti buvo sunkiausia? Kaip gimsta jūsų tekstai?

– Neturiu plano, grafiko, temų sąrašas – tik galvoje, kelios užrašų knygelės nuotrupų ir koks šimtas juodraščių kompiuteryje... Rašyti lengviausia tada, kai negali nerašyti. Žinoma, rašyti įsimylėjus nuostabu, tada net nesvarbu apie ką. Na, dar skaudžiai, bet lengvai liejasi, kai širdis plyšta. Tada rašymas – tampa savotiška terapija. Būna, prisimeni situaciją, poelgį, užkabinusį pokalbį, parašai pirmą sakinį ir... atsikeli nuo stalo tik padėjusi paskutinį tašką. Tokie tekstai, parašyti vienu ypu, patys tikriausi. Tada negalvoju, ar kam nors bus tai įdomu, tik skubu užrašyti.

Neturiu siauros nišos, susijusios su apčiuopiamais materialiais dalykais, todėl sunkiau iškrapštyti mintis iš galvos. Gal maisto, grožio ar interjero tinklaraštininkėms lengviau?

Lengvai galėčiau parašyti 30 pasiteisinimų, kodėl neinu į sporto klubą nusipirkusi metinį abonementą – ir visus surašyčiau iš patirties. Sunku būtų aprašyti bent tris efektyvius būdus, kaip prisiversti tai padaryti. Kai sugebėsiu, parašysiu. Nesugebėčiau parašyti ilgo teksto apie tai, kaip numesti daugiau nei 40 kilogramų, nors kažkada sėkmingai tai padariau. Apie internetines pažintis rašyti linksma. Svajočiau, kad atsirastų koks nors mintis įrašantis prietaisas, nes jos kaip pabaidyti paukščiai, o žodžiai nespėja jų pasivyti. Nors tinklaraščio rašymas nėra darbas, o malonumas, tačiau, neslėpsiu, kartais reikia prisiversti juo pasimėgauti. Nekankinu nei savęs, nei temų, o kartais kyla noras pabėgti ir užsidarius daug rašyti. Yra didelių projektų ir idėjų, bet jos dar laukia savo laiko. Vis nepabėgu rašyti.

Jolita Mikolaitienė
Jolita Mikolaitienė
© Asmeninio albumo nuotr.

– Rašote, kad kiekvienu amžiaus tarpsniu skyrybas išgyvename skirtingai, su amžiumi išmokstama paleisti. Ką dar svarbaus išmokote?

– Sunkiausia eiti kelią, kuris veda į neišvengiamą ir nemalonią atomazgą, nes galų gale pradedi matyt tai, ko sąmoningai stengeisi nepastebėti. Esu prieraiši, man sunku netekti žmonių, nesvarbu ar mirtys, ar išsiskyrimai juos atima. Paleisti išmokė patirtis, kurios niekam nelinkėčiau, tačiau po jos lengviau atsisveikinu. Jei žmogus nėra laimingas, kad ir kaip man su juo gera, kodėl turiu versti kitą kankintis? Jei žmonės vienas kitam tinka it dvi dėlionės dalys, gerokai labiau skauda dėlionei subyrėjus. Lieka skylė, kurią turi užlopyti pats arba nauju žmogumi. Kai esi atradęs pasaulį savyje ir save pasaulyje, lengviau įsileidi kitus žmones ir lengviau su jais atsisveikini.

Išmokau, kad niekas nėra pasaulio pabaiga – nei skyrybos, nei mirtys, nei darbo praradimas, kad ir kaip baisu ir nepakeliama tai atrodo iš pradžių. Galiu sakyti, kad suaugau tada, kai išmokau neužpykti ir neįsižeisti, nes tai vaiko, o ne suaugusio žmogaus emocijos.

Patyriau, kad stogą nunešantys įsimylėjimai visada tokie pat – nesvarbu, ar tau dvidešimt, ar daugiau nei keturiasdešimt. Nėra vienintelės tiesos, todėl gaišti laiką įrodinėjant savo tiesą kitam – beviltiška. Juolab, kad neprivalai būti teisi, kad būtum laiminga. Dar ir dabar mokausi nesigręžioti atgal, kad ir kaip gera buvo kažkada seniau – mūsų prisiminimai netikslūs, nes visada gyvi. Mokslininkai jau patvirtino, kad jie niekad nenugula į smegenų lentynas užkonservuoti amžiams. Kaskart, kai prisimename kažkokį įvykį, mūsų smegenys jį iš naujo šlifuoja ir tokį pakeistą vėl padeda į atmintį iki kito karto. Taigi, graži praeitis, kurią vis norisi prisiminti, – tik iliuzija.

Liūdnas vaizdas matyti, kaip moterys su begaliniu atsidavimu sprendžia vyrų ir vaikų problemas, atiduodamos joms visą savo energiją ir laiką, tik todėl, kad neturi jėgų ar noro spręsti savų problemų.
Jolita Mikolaitienė

– Ką manote apie įvairiausius moteriškumo mokymus ir dabartinį tobulėjimo kultą?

– Žmonės nori būti laimingi, gyventi be problemų, tačiau jų prisikuria patys. Parsineštos iš vaikystės nuoskaudos, tėvų auklėjimo klaidos gadina suaugusių žmonių gyvenimus. Žiūriu į dukros bendraamžius ir matau, kad jie kita, geresnė karta – jie sprendžia savo problemas, ieško išeičių, o ne nuo jų slepiasi, rūpinasi savo psichine sveikata, nes puikiai supranta, kad patys labai sėkmingai gali sugriauti savo gyvenimus, jei nepasirūpins savimi. Jie patys mokosi ar jau išmoko būti solidarūs, tolerantiški, empatiški, jautrūs. Jiems tokių mokymų nė nereikia.

Moterims ir vyrams santykiuose labiausiai trūksta psichologijos žinių, o ne patarimų, kaip prašyti vyro dovanų, kaip jį motyvuoti žygdarbiams, priversti pasipiršti ar susigrąžinti iš meilužės glėbio. Visi mokymai, kurie leidžia pasijusti geriau ir patobulėti – puikūs, tačiau mokytis manipuliacijų, poveikio kitam žmogui, kad gautum iš jo, ko trūksta tau pačiam – tuščias reikalas. Taip visada prašinėsi iš kitų, užuot išmokęs tai duoti sau pats.

Jolita Mikolaitienė
Jolita Mikolaitienė
© Asmeninio albumo nuotr.

Svarbiausia – išmokti klausytis ir girdėti, tai ką vieni kitiems sakome. Didžioji moterų bėda, kad jos sako viena („man viskas ok“), galvoja kita („negi nematai, kad mane sunervinai“), o tikisi, kad vyras padarys trečiaip („pažiūrėsim, ar atspės, ką prisidirbo, ar atsiprašys su dovanomis“). Už lango dvidešimt pirmas amžius, o iki šiol moterys naiviai ieško slaptos prasmės tiesmukuose vyrų žodžiuose. Jei anas jai pasakė, kad jis nenori ilgalaikių santykių, kad gydytis nuo alkoholizmo jam nereikia, kad jam nusispjaut į savo sveikatą, tai užuot patikėjusios tuo, moterys ieško mokymų ir juose tikisi rasti būdą kaip jį supančioti, kaip priversti gydytis ar imasi kilnios misijos pakeisti jo nuostatas. Ar mes tokios idealistės, kad norime pakeisti kitus žmones, kai pakeisti savęs nesugebam – kad ir padaryti mankštą ryte, numesti kelis kilogramus ar mesti rūkyti? Gal čia tik noras silpnesnio fone paglostyti savo ego – ak, aš stipri? Liūdnas vaizdas matyti, kaip moterys su begaliniu atsidavimu sprendžia vyrų ir vaikų problemas, atiduodamos joms visą savo energiją ir laiką, tik todėl, kad neturi jėgų ar noro spręsti savų problemų.

– Tinklaraštyje parašėte porą tekstų apie vedusius vyrus ir jų „antras moteris“. Minite, kad pačiai teko būti abejose barikadų pusėse. Ką iš tų situacijų išsinešėte? Kokių patarimų turėtumėte kitoms moterims?

– Mano patirtis sena ir vienu, ir kitu atveju. Ačiū, nebenoriu. Saldžiabalsių lovos riterių pasiūlymų pilnas internetas. Pažinčių portaluose daugiau nei pusė – vedusieji, kurie ieško kompanionės pabėgti nuo rutinos. Ar randa, kitas klausimas, tačiau paklausti apie priežastis jie prisipažįsta, kad šeimoje jausmai išblėso, trūksta kūniškų malonumų, eksperimentų ir aistros. Tarsi pašalinis žmogus, o ne patys sutuoktiniai turėtų sudrėkusius degtukus džiovinti ir vėl bandyti įkurti ugnį. Kai santykiai šeimoje atvėsta, pritrūksta sekso, vyrai dažniausiai pasijunta beveik išsiskyrę, o moterys ir tada dar jaučiasi ištekėjusios. Žinoma, knygoje irgi šiek tiek apie tai rašau, o patarimas vienas –neįsipainioti, kol nežinai tikrosios padėties, įsimylėti visada suspėsim. O jei jau taip atsitiko – negadinti savo karmos, neturėti iliuzijų ir atsisveikinti. Jei labai myli, kai išsiskirs, nepamirš paskambinti. Turiu bičiulių, kurie dešimtmečiais turi meilužes, tačiau nė neketina skirtis su žmonomis. Kad ir kaip jiems reikia aistringo paralelinio gyvenimo, jie bus vedę tol, kol jų žmonos norės būti už jų ištekėjusios...

– Daugelis moterų norėtų geriau suprasti, kas gi dedasi vyrų galvose, o kai kuriuose tinklaraščio tekstuose jūs tiesiog dalijatės tiesiais vyrų atsakymais į jūsų užduotus klausimus ar net jų išpažintimis. Daugeliui, ko gero, kirba klausimas, kaip jums pavyksta „priversti“ vyrus papasakoti asmeniškiausius dalykus?

– Kaip priverčiu? Kankinu skaudžiais būdais, kutenu padus arba žadu kalną saldumynų! Vyrai nekalbūs ir iš jų žodžio neišpeši, tik tada, kai moteris spaudžia prisipažinti apie jausmus jai. Jei kalba eina apie dalykus, susijusius su situacijomis, praeitimi, santykiais, nesunku gauti atsakymą. Mano draugai skirtingi, ir amžiumi, ir padėtimi visuomenėje, ir požiūriu, todėl, jei reikia, turiu įdomų nuomonių rinkinį.

Išpažintys – visai kita. Vaikystėje, kai pirmą kartą pamačiau iki ašarų susigraudinusį tėtį, pasijutau keistai. Mano superherojus gali verkti? Taip kaip aš? Rodyti jausmus (ne tik per ašaras), būti pažeidžiamu – žmogaus stiprybė. Sakysite, labai nevyriška išskysti svetimose akyse? Pasakyti, kad skauda praeitis, dalintis baimėmis, nerimu, ištraukti ir išrūšiuoti savo demonus kitam matant ir rizikuoti, kad būsi nesuprastas – stipru. Žinoma, ne visų akyse gali išlikti superherojumi, jei prisipažinai, kad bijai aukščio ar pelių, gal todėl jie irgi renkasi, kam atsiverti. Supratau, kad tokios išpažintys ir atvirumo akimirkos nematomais siūlais suriša du žmones: tą, kuris pasakojo, ir tą, kuris išklausė. Patikėkite, sulaukti vyro skambučio ir išpažinties tada, kai jis sėdi AIDS centre rizikuodamas gauti teigiamą atsakymą, nuo kurio visas gyvenimas gali verstis kūliais, yra širdį draskanti patirtis. Ką aš darau su tomis išpažintimis, kurių kartais net skauda klausyti? Pamirštu, o jei kokia istorija būna aprašyta, tai tik gavus sutikimą arba pakeista taip, kad niekas nebesusigaudytų. Tiesa, tas bičiulis sveikas. Bet jau gerai pagąsdintas.

Jolita Mikolaitienė
Jolita Mikolaitienė
© Gediminas Trečiokas

– Ar esate laiminga? Koks tas laimės ir meilės sau receptas?

– Neatidėlioti gyvenimo. Nesipriešinti tam, kas atsitinka, pastebėti galimybes, kurias gyvenimas suteikia, daryti spontaniškus sprendimus, kol racionalus protas jų neuždraudė, turėti pakankamai savigarbos ir vadovautis intuicija. Jei ji sako, kad kažkas ne taip – vadinasi taip ir yra. Niekada nepasilikti ten, kur nesijauti saugiai ir gerai, nesvarbu, ar tai santykiai, ar trumpalaikė situacija. Ir niekada nieko neprašyti, tik pagalbos ar patarimo. Laimė – ne fontanu trykštančios emocijos, o dvasios ramybė, kai žinai, kur esi, ką ir kodėl darai. Turiu patirties ir didelių planų, o šalia yra žmonių, kuriems esu ypatinga ir kurie ypatingi man. Ar gali būti geriau?

– Kaip sugalvojote parašyti knygą? Kokie ten patarimai?

– Kai dukra dar mokėsi mokykloje pradėjau rašyti savo patarimus į gražią užrašų knygelę – atrodė, kad dar kažko nepasakiau ir neišmokiau, o to gali labai prireikti gyvenime. Tikėjausi prirašyti ją visą ir padovanoti jai baigiančiai mokyklą, įstojus į universitetą ar sutuoktuvių proga. Kai dukra buvo išvažiavusi studijuoti į užsienį, net ir labai aktyviu savo gyvenimu negalėjau užkaišyti tuščio lizdo vienatvės. Pasiilgdavau, tačiau ją paleidau gyventi, o pati turėjau gyventi savąjį. Ir gyvenau. Rašiau.

„Dovana beveik suaugusiai dukrai“ – kasdienybės istorijų-laiškų-patarimų rinkinys: apie vaikus ir tėvus, meiles ir išsiskyrimus, apie ūkį ir bites, draugus ir keliones, apie grožį ir apie seksą, laimę ir ilgesį. Kai kuriuos patarimus dukrai kaliau galvon nuo vaikystės, kai kurie – tik pastarųjų kelerių metų atspindys. Metų knygai parašyti neužteko, nors ją skaityti galima ištisus metus – ten 366 kasdieniai mamos apkabinimai, skirti beveik arba visai suaugusiai mano ir kažkieno dukrai. Mūsų gyvenimai pilni standartinių situacijų ir pasirinkimų – tam tikra prasme jos vienaip ar kitaip kartojasi kiekvienoje šeimoje, kiekvienuose mamų ir dukrų santykiuose. Palikau knygoje keletą tuščių puslapių, kad mama galėtų įrašyti asmeniškų dalykų, kurie labai praverstų.

Norėčiau, kad mamas ir dukras knyga paskatintų pasikalbėti, atnaujinti laiko, atstumo, rūpesčių ar konfliktų nutrauktą ryšį. Tikiu, kad kiekviena mama tokią knygą galėjo parašyti savo dukrai (ar sūnui), gal tik neturėjo laiko. Man smagu, kad Lukiškių aikštės vasaros bibliotekoje knygą galima paskaityti, kad toliausiai knyga nukeliavo jaunai merginai į Naująją Zelandiją, o saugiausia vieta, kur išdovanojau moterims kelias dėžes knygų, – pataisos namai. Ar būčiau norėjusi dvidešimties perskaityti tai, ką parašiau? Žinoma. Būtų buvę lengviau (tik ar smagiau?) gyventi.

– Ar yra patarimas, kuriuo šiandien norėtumėte papildyti knygą?

– Knyga jau baigta, nebesvarstau, ar ji galėjo būti geresnė ar tobulesnė. Nebebus. Gal bus kita? Visi elgiamės taip, kaip tą akimirką atrodo teisingiausia, nes esame pakankamai suaugę numatyti savo poelgių pasekmes. O jei ne? Tada patariu suaugti – tai nelengva, bet labai sveika.


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Amerikos Nepriklausomybės karo moterys: nuo varganų pabėgėlių iki legendinių didvyrių (9)

Daugeliui besidominčių istorija yra tekę girdėti apie „Tėvus Įkūrėjus.“ Tai XVIII a....

Lisabonos lūšnynuose dirbusi ir Irane pusmetį praleidusi lietuvė: gyvenimas man nepašykštėjo istorijų (64)

„Tai yra knyga, parašyta iš širdies“, – savo debiutinę esė ir dokumentinės prozos knygą...

Džordana Butkutė apie vis dar skaudinančius komentarus: storos odos užsiauginti neįmanoma (84)

Džordana Butkutė – viena garsiausių Lietuvos dainininkių, kurios dainas mintinai moka beveik...

Marija Palaikytė: apie tobulą gyvenimą bei skirtumus tarp lietuvių ir italų (8)

Mados tendencijų analitikė Marija Palaikytė sako gyvenanti aistringai ir lygiai taip pat...

Tragiškai pasibaigusi milijonieriaus ekvadoriečio ir lietuvės istorija prilygo filmui (279)

Tris kartus suplanuotos vestuvės, iš Majamio į Ekvadorą, iš ten į Lietuvą ir vėl į Ekvadorą...

Top naujienos

Kodėl Šimonytei nepadėjo nei feisbukas, nei garsenybės: ekspertai vardina tokio rezultato priežastis (405)

Ingrida Šimonytė savo prezidentinėje kampanijoje pasirinko autentiškumą prieš populiarumą,...

EP rinkimų rezultatai: kas važiuoja atstovauti Lietuvai, o kas lieka be darbo papildyta 06:30 (430)

Iš karto po vidurnakčio VRK paskelbė pirmuosius Europos Parlamento rinkimų rezultatus. O netrukus...

Nausėda laimi rinkimus dideliu atotrūkiu: noriu padėkoti visiems konkurentams papildyta 06:14  (2762)

Sekmadienį, gegužės 26 d., Lietuvos prezidento rinkimus dideliu atotrūkiu laimi Gitanas Nausėda.

Europoje baigėsi EP rinkimai: pergales švenčia ir euroskeptikai, Le Pen laimėjo prieš Macrono judėjimą atnaujinta 08:14 (57)

Praėjus sekmadienį vykusiems EP rinkimams, rezultatai rodo, kad daugumoje valstybių į Europos...

Rimvydas Valatka. Nausėda – pirmasis prezidentas be politinio užnugario (171)

Nausėda pasiėmė tai, kas buvo padėta. Lietuva turi pirmą prezidentą – politikos...

Bloomberg vedamasis: kokia Europai nauda iš migracijos? (25)

Pradėsime nuo geros naujienos: praėjusiais metais maždaug 150 000 migrantų bandė neteisėtai...

Paradoksas: baudžiame vaikus už tai, kad jie – žmonės (3)

Vaikai turi išmokti gerai elgtis, o suaugusieji turi tapti jiems pavyzdžiu. Būtent mes,...

Gabrielius Landsbergis: kviesiu Šimonytę vesti TS-LKD sąrašą 2020 Seimo rinkimuose (190)

Savo „Facebook“ paskyroje Gabrielius Landsbergis parašė, kad pasveikino telefonu Gitaną...

Jei norite būti žvalūs, sveiki bei gyvybingi, šių maisto medžiagų turite suvalgyti dvigubai daugiau nei iki šiol (1)

Kas yra s kaidulinės medžiagos ? Ar vartojame jų pakankamai? Kaip jomis praturtinti savo racioną?...