– Papasakokite, kas jus atvedė į buriavimą?

– Jei atvirai, tai kaimynės. Susitikome giminės baliuje ir pakvietė išbandyti. Tuo metu labai mažai merginų buriavo, aš pradėjau, man patiko ir likau. Man buvo vos 10 metų. Iš pradžių plaukdavome mažuose vandens telkiniuose, paskui išplaukėme į marias. Pamačiau didelius laivus ir panorau visus aplenkti.

– Ar pavyko? Kada buvo pirmasis sėkmės ženklas, kad ši sritis yra jūsų kelias?

– Pirmas tikslas buvo Europos čempionatas. Patekau į jį ir pelniau pirmąjį savo medalį – sidabro medalį. Kitais metais irgi gerai pasirodžiau Pasaulio jaunimo čempionate – buvau penkta. Tarp jaunimo iki 21-erių Europoje tapau antra. Visa tai buvo nuoseklaus darbo rezultatai.

– Sėkmė čia niekuo dėta?

– Truputį, bet svarbiausia yra patirtis, mokėjimas panaudoti visas sąlygas savo naudai, mokėjimas buriuoti visomis sąlygomis, kai vėjo nėra arba kai vėjo yra per daug. Tokių dalykų išmoksti, nes buriavimas yra sporto šaka, kur niekada nežinai, koks vėjas ateis. Kai išplauki, gali būti ramu, o po penkių minučių pakilti vėjas. Mokėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų ir išmokti dirbti yra pranašumas šioje srityje.

– Profesionalus sportas reikalauja aukų. Ko teko atsisakyti, siekiant medalių?

– Būdama dešimtoje klasėje, pradėjau labai daug važinėti, daugiau nei pusė metų būdavau išvažiavusi. Gerai mokiausi, bet reikėjo įdėti pastangų, nes supratau, kad ir vieno, ir kito nesugebėsiu padaryti tobulai. Grįžusi viską atsiskaitydavau. 12-tą klasę baigiau labai gerai. Įstojau į kineziterapiją, baigiau bakalaurą. Be abejo, daugiau dėmesio vis tiek skyriau buriavimui. Viską derinau prie jo. Daug ko teko atsisakyti ir dabar dar tenka. Laiko asmeniniam gyvenimui lieka labai mažai. Kadangi Lietuvoje neturime labai gerų sąlygų profesionaliam buriavimui, treniruojamės užsienyje, pastoviai keliaujame. Jei būtų Lietuvoje, grįžtum po treniruotės namo ir viskas. O dabar išvažiuoji trims savaitėms, o kartais ir trims mėnesiams, po treniruotės grįžti ne namo, pastoviai esi užsienyje po pusę metų ir daugiau.

Viktorija Andrulytė

– Kur būnate?

– Žiemą dažniausiai būname Kanarų salose, nes ten geriausios sąlygos treniruotis. Vasaromis viską deriname pagal varžybas.

– Kitiems jūsų gyvenimas, matyt, atrodo kaip svajonių gyvenimas – pusę metų Kanarų salose – ko dar gali reikėti?

– Gal, bet reikia turėti omeny, kad didžiąją dalį laiko mes praleidžiame vandenyne besisupdami ant bangų. Nežinau, kas yra geriau – ar stebėti, kaip kiti pliaže deginasi, ar turėti atostogas vieną kartą per metus ir nuvykti į tas pačias Kanarų salas pailsėti. Gražūs paveikslėliai neperteikia to sunkaus darbo, nes tu nuvažiuoji ir nieko nepamatai, tiesiog gali užsidėti varnelę, kad buvai, bet jei nieko nematei, ar skaitosi, kad buvai?

– Kaip dažnai moterys sutinkamos šiame sporte?

– Moterų čia yra ir nemažai. Jų lygis yra aukštas, matosi spartus tobulėjimas. Be to, moterys yra dažnai įtraukiamos į kitus projektus su dideliais laivais.

– Kas sunkiausia šioje sporto šakoje?

– Kad nuolat esi ne namie. Aukoji savo asmeninį gyvenimą. Kita vertus, yra ir privalumų: apkeliauju labai daug šalių, susipažįstu su daug žmonių, daug kultūrų. Buriavimas kaip sporto šaka ugdo labai daug vertingų savybių. Tu nebūtinai turi siekti rezultatų, užtenka įveikti save ir pabandyti išplaukti per bangas, vėjus. Aš gana vėlai pradėjau buriuoti – dešimties, bet yra vaikų, kurie pradeda ir penkerių, ir šešerių. Buriuojančių vaikų atsiranda vis daugiau. Vaikams įveikti save ir pradėti buriuoti yra didelis žingsnis. Tai labai gera sporto šaka, net jei ir nesieki profesionalių rezultatų.

– Minėjote, kad bekeliaudama susipažįstate su daug kultūrų. Kuri, be Lietuvos, jums artimiausia, įdomiausia?

– Man labai patinka japonų kultūra. Čia esu jau penktą kartą. Šį kartą esame uždaryti, bet prieš tai turėjau galimybių pažinti jų kultūrą. Man labai patiko. Nenorėčiau čia gyventi, bet kultūra man paliko didelį įspūdį. Kita vertus, visos šalys savotiškai įdomios. Tarkime, kai nuvykau į arabų šalis, man buvo toks kultūrinis šokas. Teoriškai žinojau, kas tai yra, kad negalima moterims vienoms eiti į gatvę, bet praktiškai su tuo susidūrusi nebuvau.

Viktorija Andrulytė

– Kaip dabar jus sutiko Japonija?

– Dabar esame visiškai uždaryti. Važiuojame autobusu iki jachtlubo, kuris irgi yra aptvertas tvora, mes negalime niekur išeiti. Dabar pro viešbučio langą matau, kaip japonai maudosi baseine, o mūsų neleidžia. Savaitgaliais čia būna kokių 200 žmonių. Bet mes niekur išeiti negalime. Net aplink savo viešbutį negalime pasivaikščioti. Viskas dėl Covid-19.

– Ar daug teko atšaukti treniruočių praėjusiais metais?

– Taip. Dar prieš pandemijos paskelbimą mes su treneriu buvome Gran Kanarijoje, matėme situaciją pasaulyje ir treneris jau tada sakė, kad abejoja, ar dar čia atskrisime. Patys atšaukėme savo stovyklą, nors dar niekas nebuvo paskelbta. Tos pačios dienos vakarą paskelbė karantiną. Viskas buvo atšaukta. Dalį laiko praleidau Lietuvoje, dėl ko džiaugiuosi.

– O kaip dėl emocijų prieš varžybas, kaip sukontroliuojate nerimą?

– Nepaisant to, kad tai pirma mano olimpiada ir gal turėčiau daugiau stresuoti, psichologiškai jaučiuosi pasiruošusi. Gal prie to prisideda ir tai, kad gyvename atskirai nuo pagrindinio kaimelio. Vakar ten buvome nuvykę, ten daug žmonių, yra ką veikti. Mes čia gyvename labai ramiai. Aplink – vien tik buriuotojai, visi vieni kitus daugmaž pažįsta, susitikdavome varžybose, labai gera atmosfera, geros nuotaikos. Ruošiuosi taip kaip visada, nieko čia naujo neišradinėju, noriu parodyti tai, ką moku. Nežinau, kaip bus prieš pat varžybas, bet kol kas jaučiuosi gerai, nepajutau net laiko juostų skirtumo. Atvykau, nuėjau miegoti ir prisitaikiau. Kai išplaukiu į vandenis, labai gera pasidaro. Pandemija padėjo vertinti tai, ką turiu, nes dabar suprantu, kad bet kada galiu kažko netekti. Dar labiau norisi naudotis visomis galimybėmis, nes niekada nežinai, kaip bus toliau. Dar ir dabar viskas keičiasi, varžybos atšaukiamos, bet išmokau nesinervinti dėl to, ko nežinau. Neperkraunu savęs informacija, neskaitau, nežiūriu žinių, neseku užsikrėtusiųjų skaičių. Stengiuosi atsiriboti, nes negaliu nieko pakeisti. Koncentruojuosi į savo darbus, savo tikslus. O dėl kito panikuoti nėra tikslo, nes ne nuo manęs tai priklauso.

Viktorija Andrulytė

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Jei būnu užsienyje, dažniausiai iš treniruočių grįžtu labai vėlai, tad išeinu pasivaikščioti, paskaitau knygą. Jei turiu laisvą dieną, keliauju. Stengiuosi kažką pamatyti. Kartais būnu labai pavargusi ir nieko nesinori. Kai būnu Lietuvoje, išsikraunu lagaminą ir pailsiu, susitinku su draugais. Lietuvoje beveik neburiuoju, todėl laiką skiriu artimiems žmonėms.

– Asmeniniam gyvenimui laiko mažai belieka?

– Labai labai mažai. Tarkime, prieš olimpines žaidynes negalėjau net su draugais susitikti, nes reikėjo mažinti kontaktų skaičių. Niekur nėjau, ribojau kontaktus. Šeimai buvo sunku suprasti, kodėl negaliu atvykti.

– Kaip matote savo ateitį?

– Po olimpinių žaidynių turėsiu tris savaites laisvas. Dabar baigiau magistro studijas. Pasisekė, kad viskas buvo internetu. Labai noriu studijuoti sporto psichologiją, gal su šia sritimi save labiau siečiau, nors baigiau kineziterapiją ir sporto magistrą. Reikia susidėlioti mintis, pasitarti su trenere. Susitiksime ir su federacija, tada nuspręsime, kokia kryptimi judame. Be abejo, mano planuose yra kitos olimpinės žaidynės, bet laikas parodys, kaip viskas bus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt