Ajurvedos centre Gokarnoje jos ne tik atstato jėgas, bet ir surengė čia besiilsinčioms lietuvaitėms literatūrinę popietę. Keturioms savaitėms į Indiją išvykusios rašytojos pasišventė griežtai ajurvedos dietai ir procedūroms, susipažino su vietos kultūra bei papročiais, sutiko įdomių asmenybių ir netgi rinko šiukšles paplūdimyje.
– Kokie keliai jus atvedė į Indiją?
– Jolita: Indija „sirgau“ jaunystėje, nes mokyklos laikas susirašinėjau su indų moksleiviais, su kuriais susipažinau Arteke. Studijuodama Maskvos Lomonosovo universitete net mokiausi šokti indiškus šokius. Tada skaičiau visas knygas, kokias tik rasdavau apie šią šalį, jos religijas ir papročius. Net į gimdymo namus su savimi buvau pasiėmusi 19 amžiuje gyvenusio jogo Vivekanandos autobiografiją. Kai gimė sūnus ir atsirado kitų rūpesčių, ši „liga“ praėjo savaime. Atsivėrus sienoms ir atsiradus galimybei keliauti, niekada net minties nekilo čia atvykti. Draugė, kuri nuolat lanko ajurvedos centrus Indijoje, seniai įkalbinėjo prisijungti, tačiau neturėjau jokio noro. Bet kai vyras gimtadienio proga padovanojo poilsį ir gydymą ajurvedos centre Indijoje, nebeliko kur dėtis.
– Gina: Kai Jolita papasakojo apie planuojamą kelionę į Ajurvedos centrą ir pakvietė vykti kartu, supratau, kad Indija yra būtent tai, ko man reikia. Ką tik išleidau knygą „Anos lobis“, rašiau daug straipsnių, o dar lietuviška žiema... Indijos saulė atrodė kaip išganymas, todėl nedvejodama nusipirkau bilietą į Goa.
– Papasakokite apie ajurvedos centrą.
– Jolita: Mūsų ajurvedos centras įsikūręs ant paties jūros kranto šalia švento induistamas miestelio Gokarnos (išvertus jo pavadinimas reiškia „Karvės akis“). Automobiliu paplūdimio nepasieksi, todėl bagažą nuo kalvos į paplūdimį atneša nešikai. Po procedūrų gali iki soties džiaugtis pajūriu. Tik vietos pardavėjai gana įkyrūs, tuoj klausia vardo, tiesia ranką pasisveikinti, patys prisistato ir kalbėtis nori ne mažiau nei parduoti. Aplink paplūdimį įsikūrusios kavinės, o vietiniai siūlo neįmantrų būstą molinėse trobelėse.
– Gina: Pirmą dieną – atgaivinantis po kelionės masažas ir gydytojo konsultacija. Jis sudaro dienotvarkę, nustato dietą. 6.15 joga ant vieno iš pastatų stogo. 8.30 masažas, vienus trina aliejais, kitus milteliais. Po masažo, kad savi drabužiai nesusiteptų aliejumi, mus aprengia specialiomis suknelėmis arba apvynioja tamsiai oranžinėmis skaromis. 10.00 pusryčiai. Vėliau laisvas grafikas: vaikščiok, plaukiok, tyrinėk. Pietūs 13.00, vakarienė 19.00. Antras masažas (kam skirtas) vyksta po pietų. Maistas sureguliuotas gydytojo. Pusryčiams visada avižinė košė ir vaisių lėkštė. Pirmas dienas man skyrė troškintus vaisius, bet niekaip neįstengiau jų valgyti, nes virto arbūzo skonis tikrai nekoks. Pasiguodžiau gydytojui ir jis mano didžiam džiaugsmui leido mėgautis šviežiais vaisiais. Ir kavos, be kurios neįsivaizduodavau savo dienos, teko atsisakyti, bet įpratome. Už tai visą dieną geriame ajurvedinį šiltą vandenį.
– O ką veikiate laisvalaikiu?
– Jolita: Tik atvykusios antrą dieną išsiruošėme į Gokarnos miestelį. Vos išlipus iš tuk-tuko, mus netikėtai užkalbino krišnaitas iš Nidos Ananda Caitanija Das, lietuviškai Arūnas, kuris tapo mūsų gidu. Su juo aplankėme visas šventyklas. O kadangi mums kelią rodė lietuvis krišnaitas, tai žinojome kaip tinkamai elgtis. Šlepetes palikdavome prie įėjimo, jų rankomis neliesdavome, kad šios nesusiteptų. Įeidavome pro kairę pusę, tris kartus suskambindavome varpais, kad dievybė išgirstų – mes jau čia. Šventikui ištiesdavome dešinį delną sulenktu nykščiu. Jis įpildavo švęsto vandens (anyžių skonio).
Gurkštelėdavome, kad nei vienas lašas ant žemės nenukristų, nes vardan jo kovoja demonai. Jei vandens dar likdavo, užsikrapnodavome ant galvos. Tada apeidavome altorių, geriausia keturis kartus ir būtinai pagal laikrodžio rodyklę. Tiesa, į Šivos šventyklą Gokarnoje užsieniečiai neįleidžiami, bet mane tai net pradžiugino.
– Gina: Kai prasitarėme centro administratorei, kad ruošiamės važiuoti į Mudušvarą, ji nusijuokė: „Ar tikrai jums reikia to induistų Disneilendo?“ Septyniasdešimt kilometrų įveikėme per dvi su puse valandos. Bet, turiu pripažinti, kad keturiasdešimties metrų Šivos skulptūra, antra pagal dydį pasaulyje, stūksanti ant jūros kranto, tikrai daro įspūdį. Dar labiau stebino sariais pasipuošusios indės, kurios vis prašė su jomis nusifotografuoti. Šventyklą, kaip ir visuose pasaulio kraštuose, apspitę prekeiviai. Jokio šventumo jausmo nepajutau, bet gal todėl, kad vis tik mūsų religijos gan tolimos. O štai šiukšlių krūvos čia pat, po kurias vaikštinėja karvės, ieškodamos maisto, įspūdį palieka, tik labai nemalonų.
– Tai taip ir pasireiškia tie Indijos kontrastai: šventyklos ir šiukšlės šalia?
– Jolita: Sausio 26 buvo švenčiama viena iš keturių Indijos valstybinių švenčių – Respublikos diena, skirta šalies konstitucijai, (kuri, beje, yra ilgiausia pasaulyje), pagerbti. Mūsų tykų paplūdimį užplūdo tikras klajojantis cirkas: muzikantai ir chiromantai, papuošalų pardavėjai ir aurų skaitytojai, ir, kaip taikliai apibūdino viena prancūzė – minia isteriškai džiūgaujančių jaunų indų, kurie didžiulėmis grupėmis su rūbais šokinėjo ir spygavo bangose, o paskui viską fotografavo, fotografavo, fotografavo...
Kitą rytą mūsų mielas paplūdimys buvo nuklotas tuščiais alaus buteliais (nors per šią valstybinę šventę alkoholis neparduodamas). Karvės rupšnojo maisto atliekas, o varnų būriai suko ratus apie blizgančias spalvingas traškučių pakuotes... Tik sąmoningi europiečiai rytines meditacijas pakeitė šiukšlių rinkimu, nors indams tai tikriausiai atrodo šudroms skirtas darbas. Mes irgi vietoj jogos rinkome tuščius butelius, kitas šiukšles ir nešėme jas į šiukšliadėžes prie kavinių. Kai kurie vietiniai nustebę mus stebėjo, vieni dėkojo ir gyrė, o kiti susigėdę prisijungė prie paplūdimio švarinimo. Tada apėmė labai malonus jausmas, kad geras pavyzdys yra užkrečiamas.
– Gina: Tai buvo ilgasis savaitgalis, todėl šiukšlių rinkimas rytais tapo beveik įpročiu. Jau pažįstamas paplūdimio prekeives irgi pakvietėme prisijungti, bet joms verslas atrodė svarbesnis. Kartais susidarydavo įspūdis, kad jos ne tiek stengiasi parduoti, kiek prašo išmaldos, nors yra apsiginklavusios naujausiais mobiliaisiais telefonais. Trylikametės papuošalų pardavėjos paklausiau, ar ji lanko mokyklą. Plačiai šypsodamasi ji patvirtino ir pasigyrė, kad jau moka parašyti savo vardą, kurį čia pat ant smėlio ir užrašė. Maniau, kad trylikametei reiktų mokėti kur kas daugiau.
– Tačiau jūs ne tik rinkote šiukšles, bet ir ajurvedos centre surengėte savo knygų pristatymą. Kaip kilo tokia idėja?
– Jolita: Kai skridom su Gina į Indiją, juokavome: „Surengsim ten knygų pristatymą!“. Ir nei viena netikėjome, kad mūsų žodžiai materializuosis. Bet kai jau pirmą dieną ajurvedos centre sutikome labai mielas lietuvaites, nusprendėme pasiūlyti joms literatūros popietę. Papasakojau apie naujausią savo romaną „Angelai neverkia“ ir kokias problemas nagrinėju kitose savo knygose. Meilės ir tarpusavio santykių tema moterims visada aktuali.
– Gina: Keista buvo apie Lietuvos istoriją, apie kurią daug rašau savo knygose, pasakoti tokioje egzotiškoje aplinkoje ant pastato stogo, palmių pavėsyje ir dar vilkint tik skara, kurią mus užriša po masažo. Savo knygų į Indiją nepasiėmėme, tad teko apie jas pasakoti viršelius rodant kompiuterio ekrane. Klausytojos labai susidomėjo karalaitės Anos Vazaitės gyvenimu, apie kurį pasakoju ką tik pasirodžiusiame savo romane „Anos lobis“. Bet buvo tikrai smagu, kad knygos suartina žmones net ir tolimojoje Indijoje.
