Vis tik kovą prieš greitąją madą visiems, ji pralaimėjo. Šiemet pristatė paskutinę 18-ąją kolekciją ir pranešė, kad jos įmonė baigė savo gyvavimą, uždarė tris parduotuves. Kodėl prireikė žengti tokį žingsnį ir kokią prasmę ji mato mados industrijoje? Apie tai DELFI laidoje „Netobulos“ Jurga Tapinienė kalbėjosi su dizainere Julija Janus.

– Pristatydama savo paskutiniąją kolekciją sakėte, kad dabartinė mada su pertekliniu gamybos kiekiu, nuolaidų ciklu yra atgyvenusi ir mirštanti. Kodėl taip nusprendėte? Kokios prasmės jūs ieškote madoje?


– Užtenka apsidairyti į visa tai, kas yra Vilniaus parduotuvėse – visi drabužiai atrodo vienodai, jie visiškai nesiskiria vieni nuo kitų, mada tampa savo pačios šešėliu. Žmonės įpranta vartoti rūbą greitai, jo visai nenešioti arba panešiojus greitai atsikratyti. Rūbas yra šiukšlė ir tas rūbas, kuris yra nebrangus, dažniausiai yra pagamintas su poliesteriu – nesuyrančia medžiaga, kuri yra toksiška ir teršia žemę lygiai taip pat, kaip plastikas. Man atrodo, vienintelis dalykas, kuris skiria mąstantį žmogų nuo nemąstančio yra tai, kaip mes vartojame ir ką savo gyvenime kuriame.

– Ši Jūsų frazė man priminė filmą apie greitojo maisto vartojimą „Supersize me“. Kalbame apie tą pačią – greito vartojimo – tendenciją, tik mados industrijoje. Gal vis dėlto žmonės apie tokio vartojimo žalą jau ima galvoti?

– Akivaizdu, kad ne aš viena apie tai galvoju. Dauguma žmonių, supratę tam tikrus dalykus, apribojo drabužių pirkimą, atkreipia dėmesį į prekės ženklus, kurie kuria lėtąją madą. Jeigu žmogui rūpi sveikata, jis pagalvoja, kad gal geriau nusipirkti rūbą, kuris pagamintas iš natūralios medžiagos, tokios kaip linas, vilna, šilkas ar medvilnė, kuri suyra. Bet jei yra nors kiek priemaišų (poliesterio), toks rūbas jau nesuyra, o greitosios mados milžinai visi į visus savo produktus jo maišo, nes taip sukuria pigesnę žaliavą.

– Nesvarbu, ar tai būtų pasaulinio lygio, Lietuvos ar Estijos dizaineris, žmonės turi nuostatą, kad dizainerio rūbo negali sau leisti įpirkti.

– Jeigu žmogus gali sau leisti per metus nusipirkti dešimt marškinėlių po 5 eurus, tai jau yra 50 eurų. Tuos marškinėlius, panešiojęs po mėnesio, jis išmeta, tuomet kyla klausimas, ar ne geriau tuos 50 eurų investuoti į gryną medvilnę, geresnės kokybės rūbą ir dar su mintimi, nešioti visus metus taip smarkiai nešiukšlinant.

– Jūs buvote viena pirmųjų dizainerių Lietuvoje kalbančių apie tai, kad mada turi būti įvairaus amžiaus, kūno sudėjimo žmonėms. Ar jautėte palaikymą iš kolegų, pirkėjų, mados industrijos?

– Aš ir tebesu tas žmogus, kuris yra prieš bet kokią diskriminaciją madoje. Manau, kad tikroji mada – ta, kuri kuria naujus siluetus ir padeda žmogui išsiskirti nuo kito žmogaus, išreikšti save – ji turi būti kuriama tiems, kuriems iki šiol ji buvo nekuriama. Tam tikra dalis žmonių yra matomi ryškioje šviesoje – tie, kurie yra labai liekni ir jauni, o kita dalis – brandesni ir didesnio dydžio žmonės – yra nematomi, prieblandos zonoje, jiems mada nekuriama. Būtent tą prieblandos zoną labai noriu palaikyti ir tai darau savo visa kūryba, mano kolekcijose yra labi plati dydžių skalė.

Nors, kaip sakiau, sukūriau paskutinę aštuonioliktą kolekciją, nenustojau kurti platformos internetinėje erdvėje, kuri galėtų mano klientams – kurių Lietuvoje ir pasaulyje yra virš dešimt tūkstančių – pasiūlyti įvairių dizainerių drabužių, pritaikytų didesnei dydžių skalei. Ir ką jūs galvojate? Aš susiduriu su tuo, kad Lietuvoje nei vienas dizaineris nekuria platesnei dydžių skalei, išskyrus mane. Dažniausiai yra trys dydžiai – XS, S ir M, ir M dar pamažintas. Kaimyninėse šalyse taip pat yra mažuma kuriančių didesnius dydžius. Jeigu parodyčiau išklotines, kiek didesnių dydžių drabužių yra parduodama, daugelis dizainerių turbūt susimąstytų, dėl ko jie vargsta tuose mažuose dydžiuose (juokiasi).

– Jei yra akivaizdi paklausa, kodėl vyresniems ir didesnio svorio žmonėms nėra madingų drabužių pasiūlos?

– Atsakyti, deja, negaliu, galiu tik kelti šitą klausimą. Susidaro toks įspūdis, kad tai prasideda nuo aukštųjų mokyklų, kur susirenka būsimi dizaineriai, galvojantys, kad jie kurs tik podiumui, o mokykla šito supratimo nepakeičia. Mados paskirtis – sukurti reikalingą produktą, o jeigu žmogus kuria tik gražius, bet ne reikalingus dalykus – jis nėra dizaineris.

– Buvo kilusi ir rimta pasaulinė banga, kad manekenės turėtų būti normalaus kūno sudėjimo, ne pernelyg liesos...

– Visą tai yra politkorektiškos manifestacijos. Iš tikrųjų niekas smarkiai nepasikeitė. Dėl mados atsiveda vieną kitą manekenę, kitokią negu įprasta, bet ir toliau klesti ir dirba paauglių mergaičių modelių agentūros.

Julija Janus

– Jeigu prisimintume Gabrielle Chanel laikus – ir ji kūrė berniukiškam sudėjimui.

– Taip, nes ant berniukiško sudėjimo moters bet koks rūbas „kabo“ gražiai. Ant moterų, kurių formos yra moteriškos, pvz. saulės laikrodžio figūra – 50-60 procentų siluetų nebe taip tinka.

– Ką tuomet daryti?

– O kas mes esam? Manekenų fabrikas ar žmonės? Jeigu mes žmonės, tą įvairumą ir turim priimti, nes esam gamtos dalis. Kaip gamtoj lapai ant medžių – atrodo skirtingos formos, bet suraskit du identiškus. Nerasit! Priimkim ir žmonių skirtumus kaip natūralų dalyką.

– Atrodo, dizaineris, turėtų būti menininkas. Bet jūs esate ir verslininkė, pradėjusi verslą prieš 25-erius metus. Ką norėjote pakeisti madoje?

– Iki šiol viską dariau dėl to, kad labai norėjau realizuoti save kaip dizainerė ir būti reikalinga ten, kur matau savo misiją. Savąją aš mačiau kaip pagalbą būtent tiems žmonėms, kurie yra didesnio dydžio, nestandartinio ūgio ir kurie neranda sau drabužių. Man atrodė, kad toks poreikis yra, ir nelabai pasikeitė aštuonerius metus, kai kūriau būtent tokį rūbą. Bet baigdama verslo studijas supratau, kad ne vienas dizaineris turi pasiūlyti tokius drabužius, todėl tą ir darau dabar – dirbu su dizainerių prekės ženklais ir kalbinu juos kurti didesnio dydžio drabužius. Atradau, kad verslas irgi yra kūryba, susijusi su šiuolaikinėmis technologijomis, o viskas, kas yra modernu taip pat ir mažina vartojimą bei nereikalingų drabužių gamybą.

– Kokia jūsų, verslininkės, stiprioji pusė?

– Idėjos, taip pat gebėjimas kurti idėjų įgyvendinimo procesą ir darbas su žmonėmis komandoje, nes be visos grupės žmonių pagalbos ir nebūčiau nieko padariusi.

– Kurti tik drabužius jums neužteko – sugalvojote, kad idėjų turite ir interjero detalėms?

– Aš galvoju, kad žmogaus negalima ištraukti iš aplinkos, perrengti ir tada jis bus laimingas. Man visada įdomu pažiūrėti, o kas toliau, o kas aplinkui žmogų? Iš kokių indų valgo, kokius batus derina, kokios namų sienos. Aš tikiu, kad visuma žmogui padeda gyventi arba trukdo. Daiktų perteklius, rūbas, kuris suvaržo, batai, kurie spaudžia ar laužo kojas – visa tai trukdo žmogui, o aš galvoju, kaip padėti.

– Ko išmokote versle?

– Pagrindinės taisyklės – neįsikibk vieno darbo ir vienos idėjos kaip pačios pagrindinės (juokiasi). Taip pat išmokau turėti ne pavaldinius, bet partnerius, su kuriais dirbu ir kuriu kartu.

– Esate sakiusi, kad vidinis balsas gali pasakyti kaip elgtis ir tik intuicija veda į prasmę, o visa kita – klystkeliai ir laiko gaišimas. Ar visada taip ir klausėtės vidinio balso?

– Klausiau, o kai neklausiau – visos klaidos ir atsitiko. Kai klausiausi kitų žmonių vietoje to, kad įsiklausyčiau į savo vidinį balsą, tuomet visada turėdavau labai skaudžių pamokų.

– Esate ne kartą minėjusi, kad jums yra skaudu baigti aštuoniolikos metų įmonės gyvavimo laikotarpį, bet yra dešimt tūkstančių žmonių, kurie laukia jūsų produktų, tad niekas nesibaigia?

– Taip, tik viena veiklos forma pakito į kitą. Greitai pasiūlysiu naujienų visiems tiems, kurie laukia naujų įdomesnių produktų, pasinaudodama tuo, ko išmokau kaip verslininkė. Ruošiu kelių prekės ženklų platformą – internetinį puslapį, kuriame galima įsigyti įvairių dizainerių moteriškų drabužių vidutiniam ir didesniam dydžiui. Šiuo metu turime du naujus dizainerių prekės ženklus, prie jų prisijungs dar du.

– Tai niekas nesibaigia, tik keičia formą?

– Taip, vienintelis skaudus dalykas yra atleisti žmones ir uždaryti interjerus, kuriuose pardavinėjau savo kurtas prekes. Dabar yra etapas, kai reikia parduoti parduotuvių baldus, sandėliuose susikaupusius audinius tam, kad būtų galima turėti naują pradžią. Jau nekalbu apie tai, kad reikia atsisveikinti su komanda, bet aš stengiuosi jai padėti nusitiesti kelius į kitas vietas, kuriose jie galėtų augti.

– Jūsų paskutinė kolekcija vadinosi intravertas, bet nepanašu, kad pati būtumėte didelė intravertė?

– Net ant mano liemenės yra parašyta – aš ne čia (juokiasi). Tai yra tam tikra deklaracija, kad aš esu čia tik dėl savo idėjos, kuria labai tikiu, noro įvykdyti savo misiją, padėti tiems žmonėms, kurie šiuo metu yra tarsi prieblandos zonoje – užmiršti. O iš tikrųjų tai man geriausia namuose.

– O kaip tuomet taip atsitiko, kad pasirinkote tokia specialybę, kuri susijusi su savęs, savo idėjų parodymu?

– Suprantu žmogaus kūną, moku padėti atrodyti gražiai, moderniai, išreikšti save. Taip pat labai gerai suprantu audinį, jo savybes. Norėdama kurti iš pradžių, paauglystėje, pradėjau nuo tapybos, bet supratau, kad paveikslo neapsirengsi, jis negali tarnauti kaip indas ar rūbas. Supratau, kad vis dėlto noriu, kad žmogus daiktą nešiotų ir sunkiai su juo atsisveikintų, rūbas taptų tarsi antra oda, tuo, be ko neįsivaizduoji savo sėkmingos dienos.

– O kaip jums atrodo dabartinė Lietuvos mados industrija?

– Ji yra menkai išsivysčiusi, galima sakyti, kad mados industrijos iš viso nėra – yra tik pavieniai prekės ženklai, kuriai pasiuva iki 20 vienetų daiktų ir iš to bando pragyventi. Iš ekonominės pusės žiūrint matau, kad Lietuvoje gamybos neliks, nes šalis yra per maža, kyla pragyvenimo lygis, dėl to darosi per brangu gaminti. Tai reiškia, kad didžiulę ateitį turi protai – kūrybinė jėga, kuri gali kurti ir parduoti savo sukurtą technologiją toms šalims, kurios gamybą organizuoja visame pasaulyje. Siūlau negaišti laiko siuvant tuos kelis daiktus pardavimui, o investuoti laiką pasiūlant savo produktą kompanijoms, kurios tokių produktų ieško.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt