– Į Lietuvą persikraustėte sąlyginai netikėtai ir neplanuotai. Ko gero – neturėjote daug laiko ruoštis ir gilintis į tai, ką jums pasiūlys Lietuva, koks vietinių charakteris, kuo šalis pasižymi.
– Mano persikėlimas įvyko 2021-ųjų vasarį. Viskas prasidėjo nuo suvokimo momento: pasilikti negalima, reikia išvažiuoti. Viskas tęsėsi iki tos akimirkos, kai galvojau: „Jau važiuoju automobiliu į Lietuvos pusę.“ Tarp šių dviejų taškų tebuvo keletas savaičių. Tuo metu nesupranti, nesuvoki ir nežinai, keleriems metams palieki namus. Todėl tiesiog užsikabini emigranto statusą ir eini tą persikėlimo kelią.
– Ką atvykusi čia radote? Į ką pirmiausia atkreipėte dėmesį? Kokia Lietuva jums atrodė pirmąjį mėnesį ir kas stebino?
– Prieš persikeldama į Vilnių buvau turistė ir žinios apie miestą tebuvo informacijos apie kai kurių viešbučių buvimo vietą iki kelis istorinius pastatus mišinys. Nieko nežinojau apie gyvenimą: nei kaip butą išsinuomoti, nei kaip vaiką į darželį leisti.
Dar veikė pandeminiai apribojimai, todėl klausimus buvo galima spręsti internetu. Jie keitė vienas kitą: nuo juridinių, apie statusą šalyje, gyvenamosios vietos deklaravimą, iki mano pačios ir šeimos savijautos bei tiesiog pažinties su buvimo vieta. Tačiau ateina momentas, kai tą nežinią, viską, kas gąsdino, atsveria kita, draugiškoji pusė. Pajutau lietuvių paramą, kad šalis mus priima. Tai matyti visur. Nuo to, kaip išsamiai ir suprantamai viską aiškina migracijos tarnyboje, iki šypsenos, su kuria vaiką pasitinka darželyje.
– Ir vis dėlto, skirtumas tarp Maskvos ir Vilniaus, ko gero, buvo toks, kad nepastebėti – neįmanoma.
– Žinoma, po nesustojančio megapolio gyvenimo, kur gyvenimas verda ištisą parą, tenka suprasti, kad čia, Vilniuje, ramesnis gyvenimo ritmas. Kad nebegalima niekam skambinti po 18 val. ir kad tai labai teisinga: yra asmeninės ribos ir asmeninio gyvenimo komforto pojūtis.
Tavo naujieji draugai ir kaimynai labai domisi, kas vyko tavo šalyje ir kodėl tie dalykai vyko būtent taip. Tos šnekos leido švelniai palikti buvusį gyvenimą ir „persijungti“ prie naujo, kur gyveni jau palyginti nedideliame mieste, kuriame labai harmoningai dera seni namai ir šiuolaikiniai pastatai, nėra begalinių monolito tvorų ir ne viskas apklijuota reklama. Kur iš žmonių sužinai apie mielas miesto šventes ir muges arba atsitiktina į jas patenki, kai eini pro šalį.
Neįprasta tai, kaip lengvai žmonės aplink tave nuolatos nuo vienos kalbos pereina prie kitos. O dar man Lietuva yra apie gamtą, jūros peizažus, keliones pėsčiomis, apžvalgos bokštus prie pažintinių takų ir žmogaus ryšį su gamta.
– Ką reiškia palikti namus, darbą, artimuosius ir prieš savo norą išvykti į svetimą kraštą su vaiku ant rankų? Tai tikriausiai labai baisu? Ką tuo metu jaučia motinos širdis?
– Manau, kad reikia tai priimti kaip puikią patirtį ir galimybę pažinti dalykus. Aišku, kad su savimi atsivežiau ir nervų bei ašarų lagaminą, kuris šalia manęs buvo pirmaisiais metais. Bet tegu tas lagaminas bus su manimi ten, kur į mano buto duris nepabels šeštą valandą ryto atėję kratos ir neišgąsdins mano trimetės dukros. Nerimo jausmas kažkiek laiko pasilieka, bet pamažu atslūgsta.
Žinoma, kaip mamai, man svarbus vaiko psichologinis ir fizinis saugumas, todėl aš galvojau, kaip reikės iš naujo statyti komfortišką dukros pasaulį ir daug kalbėti apie teigiamas persikėlimo puses. Vaikas visada jaučia tėvų savijautą. Tokiais momentais reikia būti sąžiningam ir daugiau dirbti su savimi.
Po dvejų metų gyvenimo Lietuvoje turiu pastebėti, kad bet kuris persikėlimas, pasiruošus ar ne, yra didžiulis stresas. Tai baisu ir svarbu žinoti, kad kiekvienas jį išgyvena savaip. Šitame kelyje yra skirtingų momentų: liūdnų ir džiaugsmingų. Svarbu nepamiršti to, kiek naujo ir įdomaus atneša ta patirtis. Nors kartais būna sunku, bet tas sąmoningumas padeda. Po persikėlimo pradėjau svarbius įvykius ir mintis užsirašinėti į bloknotą, kurį kartais atsiverčiu ir pati sau primenu apie teigiamus dalykus.
– Atvykusi tikrąja ta žodžio prasme turėjote pradėti nuo pradžių. Nauji namai, darbai – palikti ten, Rusijoje, kalbos nemokate. Kuo užsiimdavote?
– Sudėtingiausia buvo tai, kad visos užduotys, kurios anksčiau man nepriklausė, staigiai atiteko man. Turėjau užsiimti persikėlimo klausimais, nuotoliniu darbu ir dukros adaptacija vaikų darželyje. Mes buvome trise ir visi turėjome didelį užduočių sąrašą. Raminantį efektą man turėjo įsikūrimas namie ir darbo projektai, o visa kita reikalavo daug laiko ir sparčiai pildė tą mano nervų ir ašarų lagaminą.
Visą tą laiką nuotoliu dirbau architektūros biure, projektavau namus, bet du mėnesius prieš prasidedant katastrofai, karui Ukrainoje, išėjau iš darbo. O paskui man pavyko rasti pirmuosius projektus Vilniuje. Persijungiant nuo vienos užduoties prie kitos metai prabėgo nepastebimai, o vasario 24 dieną ne tik pasaulis pasikeitė, bet ir aš susidūriau su nauja realybe.
– Jūsų dukra čia pradėjo eiti į darželį. Kaip jums pasirodė jūsų pasirinktų mokymosi įstaigų kokybė? Kas skiriasi nuo Maskvos darželių?
– Atvykus į Vilnių pandemijos pabaigoje, vaikų darželiai tik pradėjo vėl atsidarinėti, ir pasirinkimas buvo nedidelis. Iš pradžių nesupratome, kiek laiko pasiliksime Lietuvoje, todėl pasirinkome anglišką darželį. Pagrindinė priežastis – kad vaikas plėstų akiratį. Galimai dabar mes pasirinktume kitą kelią ir atiduotume dukrą į lietuvišką darželį, nes kalbinis kodas yra svarbus ir šito bijoti nereikia. Tačiau šiuo metu šis klausimas nebėra aktualus, nes mokykloje ji jau mokosi lietuvių kalbos.
Aš džiaugiuosi, kad dukra auga multikultūrinėje bendruomenėje ir tokiu būdu tiria pasaulio skirtumus, geografiją ir empatiją, kurią jaučiame vieni kitiems. Mėgstu klausytis jos pasakojimų po mokyklos apie tai, kad Australijoje dideli vorai, kad geltonų varlių reikia vengti, o ugnikalnį galima pasidaryti pačiam namuose (aišku, nebus visiškai tiksli jo kopija). Mergaitei penkeri, todėl man labai svarbus socialinis aspektas, dėmesys naujiems ir skirtingiems dalykams („imagine all the people“ – įsivaizduokite visus pasaulio žmones), o ne gausios žinios.
Pagrindinis skirtumas toks, kad mano dukra dabar yra multikultūrinio ir laisvo pasaulio dalis. Jei būčiau likusi Rusijoje, neįsivaizduočiau jos mokantis kelių kalbų ir suvokiant, kad tai normalu ir pasaulis atviras. Žinoma, Maskvoje buvo daugiau įvairių būrelių ir atrodydavo, kad jei vaikui treji ir jis nelanko dešimties skirtingų būrelių, jis kažko gyvenime negauna pakankamai. Lietuvoje to mažiau. Taip pat man svarbi bendroji vaikų darželio koncepcija. Čia tavo vaiko neprivers nejudant sėdėti suole ir žiūrėti į vieną pusę – tai reiškia, kad laisvės yra daugiau.
– Kaip dukrai sekėsi įsilieti į naują kultūrą ir naują žmonių ratą? Sakoma, kad vaikai tai daro daug greičiau nei suaugę.
– Vaikai puikus pavyzdys suaugusiems. Jie be žodžių randa bendrumų ir iškart supranta vienas kitą. Iš pradžių yra baisoka, gana neramu, žmonės, aplinka, kita kalba, tačiau jie šypsosi. Pamažu matau, kaip dukra pripranta prie naujų tradicijų ir švenčių. Adaptacija darželyje yra darželio pedagogų nuopelnas – jie buvo šalia ir padėjo mano dukrai.
– O pati ar ėmėte mokytis lietuvių kalbos? Kodėl? Ar jau galite susišnekėti?
– Baigiau bazinį lietuvių kalbos kursą, jei neklystu, lygis yra A2, tačiau paskui visiškai neišėjo praktikuotis, išskyrus reklamų ir nesudėtingų užrašų skaitymą gatvėse. Kalbos sėkmė glūdi praktikoje. Lietuvių kalba yra sudėtinga ir dviejų pamokų per mėnesį tikrai negana, kad atsirastų kalbiniai įgūdžiai. Mano kalbos lygis yra žemas, bet pakankamas, kad susišnekėčiau su pardavėju, sakykime, Utenoje ar Vilniuje. Tačiau manęs nepalieka jausmas, kad turiu žinoti daugiau, todėl manau, kad man reikalingi papildomi mokslai.
– Ar lietuviai – geranoriški bandantiems šnekėti lietuviškai?
– Taip. Jie padeda ir tikslina tarimą. Kaip ir visur, daug kas priklauso nuo žmogaus ir jo nuotaikos. Turėjau įvairių atvejų. Vienąsyk gal keturias minutes bandžiau kavos baristai lietuviškai išdėstyti užsakymą, jis tylėjo, įdėmiai klausė ir paskui rusiškai pasakė: „Suprantu, lietuvių kalba – sunki.“ Mes pasijuokėme.
Turiu pripažinti, kad buvo ir nemalonių, neteisingų momentų, tačiau tokių situacijų pasitaiko visame pasaulyje.
Dabar daugelis nerimauja, kad įstatymai tokiems, kaip aš, galimai pasikeis (omenyje turimi nauji apribojimai Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, susiję su vizomis ir nekilnojamojo turto įsigijimu Lietuvoje, – red.past.) ir gali atsirasti kažkokių diskriminacijos momentų, kitokių, negu taikomi kitiems užsieniečiams. Tačiau Lietuva buvo ir, tikiuosi, liks pavyzdžiu visai Europai. Pavyzdžiu, kaip spręsti imigracijos klausimus.
– Kokie kultūriniai lietuvių ir rusų skirtumai per laiką jums pasirodė ryškiausi?
– Man visiškai netinka apibendrinimai, negaliu pastebėti didesnio ar mažesnio emocionalumo arba santūrumo. Visame pasaulyje žmogus yra nuostabus kaip individas, o pažinti naują kultūrą visada įdomu.
Matau skirtumų tame, kaip vyksta šventės, šventimo kultūroje. Čia didelę reikšmę turi religinės šventės ir nepriklausomybės dienos. Tuo metu Rusijoje pagrindinė šventė yra Naujieji metai. Neįprasta, kad čia pagrindinės šventės yra iki naujųjų metų, o Rusijoje – po jų. Taip pat iš pradžių gali pasirodyti, kad čia žmonės truputį santūresni, bet paskui sutinki tokius, apie kuriuos norisi pasakyti: kokie jūs puikūs. Tai žmonės, kurių požiūriai ir santykis su gyvenimu yra man artimi.
– Kuo lietuvės moterys, jūsų manymu, skiriasi nuo rusių? Ir kuris modelis jums pačiai priimtinesnis?
– Tai nėra paprastas klausimas, bet iš pirmo žvilgsnio lietuvės moterys vidine prasme laisvesnės ir labiau pasitiki savimi. Man regis, taip yra dėl mažesnio spaudimo iš visuomenės. Rusijoje modelis tebėra tradicinė patriarchalinė sankloda. Retai pamatysi parke tėvus, vaikštančius su vaikų vežimėliais. Manau, Lietuvoje mažiau moterų, kurios skuba ištekėti po aukštosios mokyklos. Savi interesai yra pirmoje vietoje, o užduotimis pasidalijama. Negaliu palyginti darbinės aplinkos, tačiau Rusijoje vis dar opi, pavyzdžiui, vienodo lyčių atlyginimo už tą patį darbą problema. Arba įsidarbinimas po motinystės atostogų. Neturiu pažįstamų vyrų, kurie būtų paėmę tėvystės atostogas ir taip pakeitę savo vaiko mamą.
O daugiau – lietuvės moterys, kaip ir rusės, kaip ir moterys visame pasaulyje, labai moteriškos, stiprios, išmintingos ir individualios. Esu už galimybę būti savimi, nekreipiant dėmesio į visuomenės nuomonę, ir rasti laimę tokią, kokios pati nori.
– Ėmėte vėl dirbti. Papasakokite apie savo darbą ir kaip jums pavyko grįžti į darbo rinką naujoje šalyje.
– Pamažu pradėjau gauti interjero užsakymų, kurti jaukias erdves gyvenimui ir darbui, imtis naujų idėjų, sugalvoti nedidelio buto, namo ar biuro dizainą. Esu laiminga užsiimdama tuo, kas man patinka.
Galimai grįšiu prie darbo architektūros biure, tačiau tai bus kitas žingsnis, kai geriau mokėsiu kalbą. O kol kas galėjau realizuoti savo dar vieną seną meilę, dažyti senus ir net senovinius baldus: kėdes, komodas, spintas, ir suteikti jiems naują gyvenimą jaukiuose interjeruose. Pamažu pradeda veikti rekomendacijos, užsakovai grįžta pas mane arba rekomenduoja draugams.
– Koks jūsų, kaip architektės ir dizainerės, išskirtinumas? Kokie akcentai, stiliai, detalės yra jūsų veidas?
– Dizaineris visada šiek tiek psichologas. Jis atsiremia į užsakovo istoriją. Mane įkvepia žmonių istorijos, jų gyvenimo stilius, profesijos ir pomėgiai. Kiekvienas turi savo gyvenimo istoriją, o namai – tos istorijos dalis. Namų istorija gali prasidėti nuo daikto (šviestuvo, plytelių ir pan.) arba nuo senos sienos. Tą istoriją svarbu palikti, kartais paliekant neliestą kokią nors detalę arba ištisą sieną. Galima viską uždaryti į gipso kartoną ir pamesti tos vietos stilių ir dvasią. Stilistiškai man artima eklektika ir įvairių krypčių kombinavimo koncepcija – ten nėra apibrėžtų taisyklių ir standartų. Svarbu ne tik sukurti kažką patogaus viduje, bet dar tai padaryti harmoningai. Susieti erdvę su vieta ir pabrėžti autentiškumą. Pavyzdžiui, jei butas yra su vaizdu į upę, jam labiau tiks lakoniškas sprendimas. Mažiau taikytinas rėkiantis ir ryškus dizainas.
Kalbant apie individualumą ir erdvės organizavimą, gyvename nuostabiu laiku, kai mūsų mintis gali realizuoti dizaineris, kai galima beatodairiškai kurti, pasitikint savo vidine intuicija ir jausmais, kai galima nieko neklausyti. Galima sau leisti interjerą, kuris patinka dabar, ir negalvoti apie ramią paletę, kuri galios dar trisdešimt metų. Todėl net dirbdama su monochrominiu interjeru, stengiuosi pridėti ryškių akcentų arba neįprastų baldų, parinkti tapetus su gėlių arba augaliniu ornamentu ir elementus, kurie charakterizuoja šeimininką. Stengiuosi, kad šiuolaikiniai baldai susidraugautų su vintažo detalėmis, kilimais ir neįprastais šviestuvais.
JAV yra stilistinis sprendimas, vadinamas „vinjete“ – tai baldų arba daiktų grupė, sujungta bendros temos: šeimininko charakterio ir pomėgių atspindys. Pavyzdžiui, komoda, kurioje surinkta kompozicija iš paveikslų, plokštelių, knygų. Keičiant tuos daiktus, galima keisti bendrą kambario nuotaiką. Esu įsitikinusi, kad erdvė, kurioje gyvena arba dirba žmogus, turi labai svarbią misiją: motyvuoti ir įkvėpti, todėl ją reikia projektuoti komfortišką, jaukią ir funkcinę.
– Kuo skiriasi lietuvių ir rusų grožio suvokimai interjere? Ar lietuviai mėgsta kitokį namų stilių? Turi kitokių prašymų?
– Šiuolaikiniai Lietuvos interjerai persmelkti Baltijos jūros peizažais, ten daug medžio, oro, natūralaus akmens. Gamtos. Dominuoja natūralios medžiagos, šviesios spalvos, daug šviesos ir erdvės. Pavyzdžiui, lietuviams nekelia nepasitikėjimo langai per visą sieną be užuolaidų. Tuo metu Rusijos interjeruose užuolaidos pasilieka svarbia ir aktualia sudėtine dalimi, kuria galima užsidaryti nuo išorinio pasaulio. Rusijoje interjerai daugiasluoksniai, faktūriniai, sudaryti iš sudėtingos spalvinės schemos ir neįprastų medžiagų.
Lietuvoje daugiau minimalistinių interjerų su tiesiomis linijomis ir paprastomis formomis, šviesių spalvinių sprendimų. Viskas priklauso nuo užsakovo skonio. Šiuolaikiniame pasaulyje nereikia laukti architekto iš užjūrio, kultūrinis apsikeitimas vyksta greičiau, erdvės kūrėjų bendrija dabar nuolatos bendrauja tarpusavyje.
– Jei kurtumėte svajonių namus sau, kas ten būtinai būtų ir ko atsisakytumėte?
– Renkantis, butas ar namas, visada rinksiuos nedidelį namą miške su dideliais langais, didele svetaine su židiniu ir biblioteka su kopėčiomis. Eksterjeras ir dalis interjero bus tamsūs, su angliškais tapetais, kurie suteikia gylį ir ramybę. Tačiau interjeras turi būti lankstus, kad galima būtų pakeisti patalpų paskirtį, pavyzdžiui, perstumdant baldus. Aš suprantu ir jaučiu, kaip galima išvengti beveidžio interjero ir nepatogaus planavimo, kad namuose būtų ramu ir gera.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado baldų atkūrimas naujam gyvenimui?
– Mano gyvenime visada lygiagrečiai buvo dažai ir teptukai, kad ir kuo tuo momentu užsiimčiau, kad ir kur besimokyčiau. Vaikystėje buvau pagrindinė dailininkė šeimoje, todėl, kai išvažiuodavau atostogų pas močiutes ir senelius, manęs laukdavo indai su dažais ir medinės tvoros. Sandėliai ir dirbtuvės, o ne lysvės ir kastuvai.
Ligi šiol prisimenu rastinį prieangį senelio mediniuose namuose, kur ant vinių kabojo puodai, keptuvės, laiškai ir seni atvirukai. Ten galėjau leisti valandų valandas. Mano meilė baldų restauravimui tikrai atsirado vasarą pas senelį kaime. Paskui perdažiau visus baltus buto baldus iš „Ikea“, man visiškai nepatiko, kiek baltos spalvos atspalvių buvo viename kambaryje. Noras perdažyti ir suteikti baldams naują gyvenimą neišnyko. Todėl vis rasdavau kažką įdomaus, ką galima perdažyti, žinoma, kartais tekdavo viską pradėti iš naujo arba susidurti su nesusipratimais. Tačiau dažai – puikus instrumentas fantazijai ir eksperimentams. Nereikia bijoti, kad kažką padarysi ne taip. Visada galima perdažyti.
Palaipsniui išeidavo įtraukti baldus į projektus, o paskui – kurti baldus už projektų ribų. Tokios detalės, kurios atrodo, kaip neįprasti baldai, visada kelia emocijas ir susidomėjimą, todėl tai puikus akcentas namams, parodai ar parduotuvei. Nereikia skubėti išmesti senus baldus. Visada galima ką nors sugalvoti.
– Kuri Lietuvos vieta jums iki šiol pasirodė pati mieliausia? Ar turite mėgstamų vietų Vilniuje?
– Taip, turiu daug mėgstamų vietų Lietuvoje ir Vilniuje.
Vaikštant Vilniuje, tai Bernardinų sodas, Belmontas, Paupys, Halės turgus ir Sodų gatvė. Su ja sieju daug prisiminimų, tai buvo vieta, kur gyvenau, kai pirmąsyk atvykau į Vilnių.
Senamiestis sudaro europietiškos pasakos jausmą su kameriniais kiemais ir namais, kalvomis, tiltais, akmeniu grįstais keliais. Kiekviename lange – savi personažai, dekoracijos ir istorijos. Kiekvienąkart, kai einu pro skulptūrą Basanavičiaus gatvėje, kur vaizduojamas berniukas su kaliošu, prisimenu dramatišką Romain Gary istoriją ir jo romaną „Aušros pažadas“.
Šioje pačioje gatvėje yra Vilniaus senasis teatras, kur peržiūrėjau jau, atrodo, didžiąją dalį spektaklių. Netoliese – MO muziejus su įdomiomis parodomis ir Pylimo gatvė, kuria malonu pasivaikščioti ir užbėgti į kavinę. Su dukra mėgstame eiti į Nacionalinę biblioteką, tai mūsų maža tradicija.
Kaunas man visiškai kitoks: modernistinės architektūros miestas, griežtas, šiek tiek susiraukęs, kūrybinis, vitrinų ir ritmiškų fasadų miestas. Šią vasarą man jis įkrito atmintin su Nemuno ir Neries santaka, kai lijo, Centrinio pašto interjeru ir Žaliakalnio funikulieriumi, kuris kyla prie beprotiško mastelio Kristaus prisikėlimo bažnyčios. Ten gardus maistas ir puikūs dizaineriai.
Neringa yra apie sustojusį laiką, tylą ir smėlio kopas. Buvome ten vėlyvą rudenį ir mums labai pasisekė – be poros vaikštančių turistų, nieko nesutikome. Nidos švyturys – lyg namukas iš vaikiškos svajonės.
Klaipėdoje – atvirkščiai: tai triukšmo, energijos, triukšmingų vakarėlių miestas. Ten daug brutalių ir industrinių erdvių.
Trakai, Anykščiai, Utena, Šiauliai – visi kažkuo ypatingi.
– Gal kur nors viešoje vietoje matėte jums patikusį interjero ar eksterjero dizainą?
– Kadangi baigiau rekonstrukcijos ir restauravimo fakultetą, negaliu likti abejinga DO architektų projektams (Betono Fabrikas Concrete, Ogmios City Public Space ir pan.) – tai puikus pavyzdys, kaip įdėmiai paisoma egzistuojančio užstatymo konteksto, kai šiuolaikinės ir vintažinės detalės įsilieja viena šalia kitos. Lietuvoje daug žavių architektūros ir dizaino studijų, kurių projektai man patinka: INBLUM, YCL ir daug kitų. Man atrodo, kad puikiai išspręsta maisto erdvė Paupio turguje.
– Ar pavyko Vilniuje pasijusti sava?
– Žinoma, man sunku čia pasijusti visiškai savu žmogumi. Nėra dalies tavo artimųjų ir vietų, kurios yra svarbios tik tau, bet jaučiu, kad pamažu keičiuosi, ir tie pasikeitimai nėra man svetimi. Čia mano šeima, vis daugiau mano darbų ir man namai vis labiau yra šie du dėmenys. Kad ir kaip toliau išsidėliotų įvykiai, aš dėkinga Lietuvai ir lietuviams, kurie padėjo ir priėmė sunkiu momentu. Čia tikrai jau gyvena dalis mano sielos.