Tiesa, po revoliucijos rūmai visiškai sunyko. Archeologiniai tyrimai rezidencijos teritorijoje pradėti dar XX a., tačiau įspūdingiausias reliktas aptiktas 2014 m., kasinėjant trečiosios iš dvylikos svečių vilų pamazgų duobę.
Čia, užverstas XVIII a. lūženomis, rastas melsvo stiklo flakonas su gelsvo skysčio likučiais. Atlikus tyrimus nustatyta, jog tai Grésigne stiklo fabrike pagamintas kvepalų buteliukas, kuriame teliuškuoja eterinių aliejų mišinys. Tačiau kaip flakonas čia atsirado? Galbūt jis įkrito netyčia, o gal pačiai vilos šeimininkei pabodo kvepalų aromatas ir ji buteliuką tiesiog išmetė? Vienaip ar kitaip, ši retenybė leidžia atidžiau žvilgtelti į privatų „Ancien Régime“ žmonių gyvenimą.
Anot papročių istoriko Eduardo Fukso, Renesanse puoselėjama fizinė žmogaus jėga absoliutizmo epochoje kėlė pasibjaurėjimą. Vystantis dvaro kultūrai bei atsirandant socialiniams ryšiams, didžiausias dvariškio rūpestis tapo išvaizda, kuria asmuo prisistatė aplinkiniams. Todėl kosmetikos gaminiai įgijo esminį bet kurio vyro ar moters garderobo estetinį elementą.
Neįprasti grožio receptai
Absoliutizmo epocha buvo moterų amžius, o moteris - epochos dievybė. Vis dėlto amžininkai vertino tik išorinį jų grožį. Iškalbingame kūrinyje „Grožio tarnas“ autorius šaipėsi: „Kadangi moterys šiaip nieko neturi, tai joms dangus padovanojo grožį.“ Tuo būdu nuo viduramžių Europoje plito tobulos moters aprašymai. Antai, XVII a. prancūzų dvaro istorikas André Félibien silpnosios lyties atstovėms pritaikė Veneros atvaizdo idealą, pagal kurį, moteris privalėjo turėti baltą veidą rausvais skruostais, plonus, puslankiu išlenktus, antakius, aukštą kaktą ir kt. Moteris nuo šiol nebematyta kaip visuma, o tik kaip juslinių dirgiklių grupė. Todėl net paprasta kaimietė be saiko vartojo kosmetiką trokšdama pratęsti jaunystę ir paversti kūną meno objektu.
„Nežinau gražesnės tautos“, - lankydamasis Abiejų Tautų Respublikoje prisipažino prancūzų rašytojas, keliautojas Žakas Henri Bernardin de Saint-Pierre. Išties, mūsų protėviai savo įvaizdžiui abejingi neliko.
Neturtingos moterys rausvino skruostus burokais, o bajoraitės norėdamos išbalint dantis griebėsi datulių vaisių kauliukų, apdegusios duonos ar sutrinto titnago miltelių.
Aišku, dažniausias ingredientas ATR kosmetikoje buvo alkoholis - vynas, alus, degtinė. Pasak XVII a. lenkų poeto Jokūbo Kazimiero Hauro, vynas yra naudingas plaukų augimui; užteko jį sumaišyti su pelių išmatomis ir tokį mišinį užsitepti ant plikės. O norint gauti juodą spalvą plaukų dažams reikėjo raudoname vyne pakaitint dėles.
Nepaisant to, gražiausiais žmonėmis Respublikoje laikyti blondinai, todėl archyvuose netrūksta plaukų šviesinimo receptų, kuriuos naudojo tiek vyrai, tiek moterys. Įprastai šviesinti plaukus siūlyta šafrano nuoviru, nuo kurio šie turėjo įgauti gražią auksinę spalvą. Na, o jei lietuvė ar lenkė troško glotnaus kūno, grožio ekspertai pateikė aibę depiliacijos būdų. Žinoma, kai kurie jų šiandien verčia šlykštėtis. Pavyzdžiui, depiliuotis rekomenduota „degtine išgauta alembike (distiliavimo aparatas) kaitinant kregždžiukus ar sutrintom šikšnosparnio smegenim su moterų pienu.“
Kitas svarbus to meto grožio simbolis buvo blyškus veidas, todėl aristokratės vengė tiesioginių saulės spindulių bei naudojo mikstūras, užtikrinančias sniego baltumo odą. Tiesa, Vakarų Europoje baltalas gamintas iš nuodingojo švino, kurio naudojimas neretai baigdavosi tragiškai, pvz., žymiausia britų gražuolė Kitty Fisher mirė 23 metų. Tuo tarpu ATR damos odą baltino savadarbe degtine nuo kurios veidas tapdavo „skaidrus it veidrodis.“ Visgi diplomatas Jurgis Pranciškus Kulčyckis gražuoles perspėjo: „Saugokitės per dažno šio baltalo naudojimo, mat nuo degtinės bei kitų alkoholinių gėrimų, veido oda susitraukia ir atsiranda raukšlės.“
Bet kuo receptai buvo paprastesni, tuo atrodė drastiškesni. „Jei norite, kad veidas būtų gražus, - skelbė eilėraštis. - naudokite Baro muilą.“ Ironiška, stipriai šarminis Baro muilas naudotas skalbiniams baltinti. Tad grožis išties reikalavo aukų! O juk dar norėta parausvinti lūpas, kurioms puikų receptą turėjo pietietės. „Lengviau ir pigiau gražinasi neturtingos italės: užvirina vandenį, truputį įdeda alūno, arabiškos gumos <...> ir jau turi tamsiai raudoną dažą.“ Visa ši mada tiesiogiai atsispindėjo gyvenamoje aplinkoje, mat 1760 m. išpopuliarėjo tualetiniai staliukai, o buduarai įrenginėti šiaurės kryptim dėl geresnio apšvietimo.
Apelsinais kvepiantys dvariškiai
Pagrindinį kvepalų bei kosmetikos vartojimo tikslą, iš pradžių, skatino higienos priežastys, t.y. užmaskuoti kūno kvapus. Šiais laikais sunku įsivaizduoti, jog XVII a. Versalio rūmų koridoriai tvoskė šlapimu, išmatomis bei prakaitu. O Liudvikas XIV rytais tik šiek tiek pasipurkšdavo veidą ir rankas odekolonu. Tad suirzusi favoritė madam de Montespan kartą šiam papriekaištavo, jog „nuo jo per dešimt žingsnių taip nepakenčiamai dvokia, kad net gali susivemti.“ Visgi pats valdovas mėgavosi aromatinga atmosfera.
Prancūzijos archyvuose išlikę du masyvūs sidabro švirkštai, kuriais, anot istoriko Stanis Perez, tarnai karaliaus apartamentuose gaivino orą apelsinų žiedų vandeniu. Kiti prancūzų aristokratai taip pat namams įsigydavo degančių kvapniųjų pastilių ar indų su kvepiančiais sudžiovintais augalų mišiniais. Juoba, ši mada paplito net ATR dvaruose. Saugodamiesi maro tautiečiai naudojo įvairius balzamus, kvepiančias dėžutes, sudrėkintas nosines. O teatre arba prieš Zigmanto Vazos turnyrus, žiūrovus apšlakstydavo aromatiniu vandeniu. Jau neminint, kad bajorai mėgo puoštis iškvėpintais rūbais, aksesuarais. 1643 m. ATR valdovas Jonas Kazimieras Vaza turėjo „iškvėpintą rožančių auksiniais galais.“ Kvapų manija taip užvaldė mūsų kraštą, jog gamintos netgi specialios muskato tabletės gaivinti žirgų nasrų kvapą.
Remiantis senąja tradicija, kvepalai negalėjo liestis su oda, tad diduomenė jais drėkindavo pirštines, nosinaites, vėduokles. Štai originalus receptas „Veneros nosinė“ buvo skystis iš aštuoniolikos komponentų, į kurį „reikėjo septynis kartus panardinti nosinę, ją išdžiovinti ir patrinti skruostus, kad šie įgautų pageidautiną rausvumą.“ XVII a. kvepalams naudotos gyvulinės kilmės medžiagos: muskusas, cibetas, ambra.
Pokyčiai atėjo tik XVIII a., kuomet gerėjant higienai ir medicinai išryškėjo pomėgis gamtai. Kvepalai pradėti ruošti iš rožių, jazminų, levandų, našlaičių. Prancūzų istorikas Alainas Corbinas įrodė tuomet egzistavusį paradigmos poslinkį, pastebimai sumažinusį, jo žodžiais tariant, „uoslės tolerancijos slenkstį.“
Taigi nereikia stebėtis, kodėl Apšvietos epochoje išaugo grožio priemonių įvairovė. Visų pirma, akių šešėliai, skruostų raudonis, kvepianti pudra, pomada. Atsirado muilai, pastos rankoms, aromatizuotos pastilės burnos kvapui, kvapnusis vanduo. Išleisti specialūs vadovėliai kosmetikos gaminius savarankiškai pasigaminti namuose. Tokia išaugusi prekių rinka sukėlė pirkimo bumą. Sklaidant Versalio diduomenės sąskaitas stulbina moterų išlaidumas.
Antai, kunigaikštienė Marija Fortunata de Konti vidutiniškai išleisdavo 664 livras parfumerijai (vos 2-5 proc. viso garderobo išlaidų). Ši suma prilygo daugiau nei metinei kvalifikuoto darbininko algai. Tuo tarpu Marijos Antuanetės išlaidų knygose varijuoja trys pagrindiniai parfumerių vardai: Pjeras Baltramiejus Battaille, Klodas Fransua Tissot ir Klodas Fransua Prevost. Žymiausia Paryžiaus kvepalų parduotuvė „l‘Orangerie royale“ (trylika metų jai vadovavo našlė Huet, vėliau ištekėjusi už K. F. Prevost) buvo įsikūrusi l‘Arbre-Sec gatvėje ir bemaž šimtmetį aptarnavo karališkąjį dvarą. Taigi 1785 m. karalienė iš K. F. Tissot nusipirko parfumerijos gaminių už 6402 livras, o kitais metais 6694 livras išleido pas K. F. Prevost ir dar 352 livras pas P. B. Battaille. Trumpiau tariant, išlaidos kvepalams sudarė tik 2-3 proc. viso jos garderobo biudžeto.
Dar viena modernaus amžiaus kūno puošmena buvo „muselė“ (la mouche). Anot XVIII a. prancūzų enciklopedijos, „muselė yra nedidelis taftos, aksomo ar juodo satino gabalėlis, supjaustytas apskritimais ar kitokiomis formomis ir priklijuotas prie veido tam tikra guma.“
Iš pradžių, jos naudotos maskuoti trūkumus, pvz., spuogus, raupų žymes, randus ir kt. Tačiau laikui bėgant „muselė“ tapo priemone labiau išryškinti veido baltumą. Šio akcento sklaidai ypač pasitarnavo 1661 m. eilėraštis „Gerasis muselės kūrėjas.“ Jame autorius lygino „muselę“ su bite, o moters veidą su gėlės žiedu ant kurio šioji nutupia. Taip dama virsta tokia, kuriai neįmanoma atsispirti. Kita vertus, „muselės“ vieta ant veido turėjo konkrečią simboliką. Ją aiškiai išdėstė savo žodyne XVII a. prancūzų rašytojas Antuanas Furetiere. „Prilipinus „muselę“ greta akies moteris tampa „aistringa,“ prie burnos kampučio - „suvedžiotoja,“ ant lūpos - „koketė,“ ant nosies - „begėdė“ ir kt.“
Be to, pailgas „museles“ damos klijuodavosi einant į pokylį, nes dėl dydžio jos buvo gerai matomos iš toli bei turėjo ryškesnį efektą uždegus žvakes. O mažąsias - dienos metu. Joms laikyti gamintos specialios, itin puošnios, kišeninės dėžutės. Viduje būta nedidelio veidrodėlio bei dviejų uždarų skyrelių, vienas - skruostų raudoniui, kitas – „muselėms.“ Tai buvo brangus daiktas, priklausęs aukštosios aristokratijos moterų kraičiui. 1714 m. Liudvikas XIV dovanojo tris tokias auksines dėžutes būsimai Ispanijos karalienei Elžbietai Farnezei, kuri per Prancūziją vyko į savo karalystę.
Pagyros ir kritika
Kosmetikos populiarumas visuomenėje susilaukė tiek pagyrų, tiek aršios kritikos. Štai XVI a. Lietuvos evangelikų liuteronų pamokslininkas Samuelis Dambrovskis griežtai smerkė moteris naudojančias skaistalus. „O nelaimingos moterys, kurios dažosi veidus bei antakius! <...> Krikščionės, kurios bijo Dievo, negadina Jo atvaizdo, negalvoja apie veidmainišką grožį, kuris neša jums nusivylimą ir pražūtį.“ Tuo tarpu karaliaus Zigmanto Vazos dvariškis Jonas Porudenskis skundėsi jaunuoliais diskutuojančiais apie muskusą ir kvepalus - „su kuo ir smegenis prarado.“
O moralistas Vaclovas Potockis išjuokė ATR didikus, kuriems „muselės, širšės, vorai ir varlės prilimpa po lūpa.“ Apskritai, „muselė“ Vakarų Europoje tapo tuštybės simboliu. Tad natūralu, jog dėl valstybės karinio silpnėjimo Karūnos didysis kancleris Jurgis Osolinskis kaltino išsikvėpinusius mūsų aristokratus. Nors kartais kritika užgauli nebuvo. Vienos satyrikas Abraomas a Santa Klara pašiepė kosmetikai vergaujančias moteris: „Išsidažiusias savo naktipuodžių tirščiais, išsikvėpinusias smirdančiais saldainiukais, apsilipinusias skruostus lakuotais purvo gurvuoliukais <...> - visas jus suprantu, visas pasipūtėles moteris, net ir tas, kurios dieviškosios visagalybės apdovanotos, išvaizda nepatenkintos, <...> - visas jus velnias kada nors padarys rudas.“
Galų gale, 1775 m. Anglijos parlamentas išleido įstatymą pagal kurį, moteris naudojančias kosmetiką ar nešiojančias įstatytus dantis liepta bausti kaip raganas gundančias vyrus.
Bet ir šiame suvaržytame pasaulyje atsirado tokių, kurie žavėjosi moterų išmone. Pavyzdžiui, ATR baroko poetas Jeronimas Morštynas eilėse prilygino damos akis saulės liepsnai, o rausvus skruostus koralams. Jo kolega poetas Janas Kochanovskis savo išrinktąją meiliai vadino „auksaplauke.“ Tuo tarpu Karūnos didysis iždininkas Jonas Andrius Morštynas damų grožį apdainavo pasitelkęs naujausius mokslo atradimus (saulės dėmes, pirmą kartą helioskopu aptiktas 1611 m.); „Nors jau blyškios, bet kad dar labiau grožiu apakintumėte, užsiklijuojate ant veido dėmę nelyg saulės.“
Bet daugiausiai poetų pabrėžė natūralų grožį, kurį esą vyrų akis labiausiai išaukština. Štai J. Morštynas tobulą moterį regėjo basą, netvarkingais plaukais, valiūkiškai apsirėdžiusią. Jos nedarko rafinuota apgaulė, „nes grožis, iš tiesų, žėri ir paprastuose marškiniuose,“ – apibendrino poetas Simonas Zimorovičius.
