– Kaip įprastai pradedate dieną?
– Labai paprastai (šypsosi). Mano vaikai jau pakankamai savarankiški, todėl rytai neatrodo tokie beprotiški, kaip anksčiau. Pavežu juos į mokyklą, stengiuosi tą trumpą kelionės laiką išnaudoti ir pabendrauti su jais, pasidalyti, kas laukia manęs ir jų šiandien. O darbe ilgo įsivažiavimo ritualo nebėra – puodelis kavos ir prie darbų.
– Kokią knygą, filmą rekomenduotumėte perskaityti, pamatyti kiekvienam? Kodėl?
– Labai sunku ką nors rekomenduoti. Yra daug gerų kūrinių, jei jie kažką suvirpina mūsų sielose, o ne tiesiog praeina „pro“ mus kaip greitas maistas – tai jau gerai. Tačiau skirtingais gyvenimo etapais mes ieškome atsakymų į skirtingus klausimus, todėl, jei pasiseka tinkamu laiku atrasti tinkamą knygą, ji gali palikti gilų pėdsaką. Vaikystėje man tokios buvo Anderseno pasakos, paauglystėje – romantiškoji „Džeinė Eir“, brandesniame amžiuje – „Nepalūžęs“. Jeigu reikėtų išskirti vieną knygą, kuri turi būti perskaityta, – sakyčiau, F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Būtent ji man atskleidė žmogaus sielos gelmes, išorinių aplinkybių ir vidinių kančių susipynimą, supratimą, kokia trapi yra riba tarp gėrio ir blogio ir kad ta riba yra mūsų viduje. O filmų filmas man yra „Gyvenimas yra gražus“. Man atrodo, šis kūrinys – visų laikų paminklas žmogiškumui, tikrai meilei ir atsidavimui.
– Ko išmokote iš blogiausio turėto vadovo?
– Išmokau, kad vadovo nekompetencija ir (ar) neveiksnumas ilgainiui taps akivaizdūs aplinkiniams – pavaldiniams, aukštesniems vadovams, akcininkams, partneriams, ir tai galų gale pakenks ir įmonei, ir pačiam žmogui. Todėl gražių kalbų neužtenka.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas? Kokią svarbiausią pamoką ten išmokote?
– Pradėjau nuo biuro administratorės nedidelėje prekybos įmonėje, tačiau pakankamai greitai padariau ten karjerą – iš pradžių tapau rinkodaros vadybininke, vėliau – rinkodaros vadove. Buvau jauna ir nepatyrusi, tačiau kupina entuziazmo ir ryžto, o vadovai leido tam entuziazmui pasireikšti. Daug ko išmokau, tačiau labiausiai išskirčiau atkaklumą. Pamenu, turėjome tiekti naują produkciją į didelį prekybos tinklą, o gamintojo pakuotė buvo nepritaikyta jo įrangai, reikėjo kažką sugalvoti. Mano tuometinė vadovė sako: mačiau laikraštyje straipsnį, kad yra toks gamintojas Panevėžyje, jis turi kabliukų, kurie mums tiktų. „Google“ tuomet nesinaudojome (šypsosi). Tad kartu su ja važiavome į nacionalinę biblioteką, pasiėmėme visų metų laikraščius ir nuo ryto iki vakaro vartėme. Radome ir gavome didžiulį kontraktą iš prekybos tinklo. Tada žiauriai pykau ant jos, kad verčia tuos laikraščius vartyti ir ieškoti neaišku ko, bet vėliau ir iki dabar esu labai dėkinga už tą pamoką – nenuleisti rankų per anksti.
– Kokį geriausią patarimą esate gavusi?
– Vienas mano vadovų dar karjeros pradžioje, kai siūliau įgyvendinti, mano galva, nerealų projektą, labai paprastai paklausė: o jei tai būtų tavo pinigai, ar siūlytum tą patį? Nuo to laiko, kad ir ką daryčiau, visada užduodu sau šį klausimą.
– Kokį blogiausią patarimą esate gavusi?
– „Nesidraskyk, vis vien nieko nepakeisi.“
– Kas jums padeda išlikti produktyviai?
– Kad ir kaip banaliai skambėtų, – tikėjimas, kad tai, ką darau, yra prasminga, reikalinga. Jei toks tikėjimas yra, gali nuversti kalnus. Aišku, kartais net su tuo tikėjimu organizmas siunčia signalus, kad reikėtų pristabdyti tempą. Tų signalų geriau neignoruoti.
– Kaip išvengiate perdegimo?
– Aš jo neišvengiu, nemoku išvengti, retkarčiais patiriu ir tuomet ieškau savyje „restart“ mygtuko. Šiuo klausimu esu bloga patarėja.
– Ko dabar mokotės? Kuo jums tai svarbu?
– Man labai įdomi psichologija, pats žmogus, santykiai tarp žmonių. Manau, psichologinės žinios labai padeda ir šeimoje, ir darbe. Džiaugiuosi, kad vis daugiau kalbama apie emocinį intelektą, koks svarbus jis yra vadovui. Man šis domėjimasis yra tarsi hobis, tik suprantu, kaip sunku teorines žinias pritaikyti praktiškai. O, kalbant apie profesinę veiklą, reikia mokytis nuolat, nes viskas keičiasi pernelyg greitai, kad galėtum vadovautis tuo, ko išmokai vakar.
– Kaip manote, kokios svarbiausios lyderio savybės?
– Empatija, atkaklumas, reiklumas (pirmiausia – sau), mokėjimas girdėti.
– Kokie jūsų darbo principai? Ar yra dalykų, dėl kurių nė nediskutuojate?
– Stengiuosi nebūti pernelyg kategoriška, girdėti skirtingas nuomones, pasitikėti šalia esančių kolegų profesionalumu. Tiesa, yra dalykų, kurių netoleruoju ir kuriems esu „alergiška“, – tai nesąžiningumas ir atmestinis požiūris į darbą, projektą, užduotį, („ai, ir taip sueis“). Su tokiais žmonėmis keliai anksčiau ar vėliau išsiskiria.
– Kaip susidorojate su įtampa ir stresu?
– Iš prigimties mėgstu daug dalykų sureikšminti, tad dabar mokausi „nureikšminti“. Pasakau sau, kad situacija keisis tik nuo veiksmo, ne nuo mano įtemptų minčių ir streso, todėl arba imuosi veiksmų, arba veju įtampą keliančias mintis. Mano geriausi „antidepresantai“ yra vaikai – man su jais visada įdomu, jie yra mano geriausi mokytojai, fanai ir palaikymo komanda. Žinau, kad jiems busiu reikalinga ir mylima, net jei susimausiu šimtą kartų, iš jų mokausi lengvumo, pozityvumo ir, kad ir kaip būtų keista, gyvenimiškos išminties. Iš paprastesnių dalykų – labai mėgstu vandenį. Jei jaučiu įtampą, važiuoju į baseiną, paplaukioju, pasėdžiu vonioje su burbuliukais arba tiesiog einu į dušą – ir tarsi nusiplauna visos neigiamos emocijos. O jau jūra yra mano meilė, ji išgydo bet ką (šypsosi).
– Kam skirtumėte laiką, jei turėtumėte jo daugiau?
– Šeimai, kelionėms ir tiesiog sau. Visada labai daug laiko skyriau ir skiriu darbui, ne dėl to, kad mane kažkas vertė ar verčia, o dėl to, kad gyvenu tuo, ką dirbu. Kartais pamirštu, kad be darbo aplink irgi vyksta gyvenimas – norėčiau daugiau laiko skirti jam.
„Lyderės“ – tai straipsnių ciklas su sėkmingomis, vadovaujamas pareigas užimančiomis bei savo pavyzdžiu įkvepiančiomis moterimis. Joms užduodami tie patys klausimai, kurie apima svarbiausias profesines pamokas, susidorojimą su stresu ir atsakomybe bei laisvo laiko valdymą. Kiekvieną penktadienį – interviu su nauja lydere.
