Taigi skaitant nejučia peršasi išvada, jog minimi asmenys gyveno tobulą ir viskuo pertekusį gyvenimą. Bet iš tiesų, jie buvo lygiai tokie patys žmonės kaip mes: aistringai mylėjo, nuožmiai pavydėjo ir nepaliovė svajoti.
Vieno žymiausių Brandžiojo Renesanso tapytojo Rafaelio Santi karjera prasidėjo tėvo, taipogi tapytojo, poeto, Džiovanio Santi dirbtuvėje, gimtajame Urbine (Italija). Tiesa, berniuko talentas netrukus taip ryškiai sužibo, jog oficialiuose dokumentuose šešiolikmetis įvardintas „meistru“ (magister) ir jam leista vadovauti privačioms dirbtuvėms.
O 1503 m., jis pirmą kartą atvyko į Romą, kur dalyvavo popiežiaus Julijaus II intronizacijoje. Būtent šis popiežius Rafaeliui skyrė dekoruoti Vatikano rūmų kambarius (stancas), kurių freskos pripažįstamos reikšmingiausiais Vakarų meno šedevrais. Be viso to, Rafaelis laikomas baroko tapyboje populiarios „mistinės ekstazės“ žanro pirmtaku, architektu ir net graveriu.
Tad nenuostabu, jog meno istorikas Džordžio Vazari knygoje „Gyvenimai“ (La Vite, 1550) tapytojui negailėjo saldžių liaupsių: „Nuopelnų jo turėta ne mažiau nei žavesio ir iš prigimties tas žmogus buvo apdovanotas visu tuo kuklumu ir gerumu, kuriuos kartais matome žmonėse, mokančiuose įgimtą taurumą derinti su nuostabiu malonumu ir lipšnumu, visuomet mielu ir maloniu bet kuriam žmogui ir bet kokiomis aplinkybėmis.“
Nepaisant paslapties šydu gaubiamo asmeninio Rafaelio gyvenimo, amžininkų tekstuose jis figūruoja kaip tikras mergišius. Antai, D. Vazari rašo: „Rafaelis buvo linkęs į meilę žmogus, atsidavęs moterims ir visada pasirengęs joms tarnauti. Dėl to ir draugai, žinodami šitą jo silpnybę, galbūt net daugiau nei derėjo į ją atsižvelgdavo ir jam nuolaidžiavo, kai tas mėgaudavosi kūno malonumais.“
Ironiška, tačiau būtent moterys tapytojui skyrė didžiumą užsakymų. Visgi labiausiai Rafaelio širdį užbūrė gražioji Margarita Luti. Judviejų romanas prasidėjo tuomet, kai po Vatikano stancų, tapytojas gavo užsakymą dekoruoti vieno įtakingiausių epochos žmonių, bankininko, Agostino Kjidžio vilą ant Tibro upės kranto (dab. Farnezių vila).
Beje, šį statinį A. Kjidžis taipogi pastatė įkvėptas meilės. Pasak šaltinių, dar gyvendamas santuokoje su Margarita Saracini, bankininkas įsimylėjo gražiausią Venecijos kurtizanę Frančeską Ordači, kurią po žmonos mirties atsivežė pas save. Viešai demonstruodamas neleistinus ryšius (oficialiai vedė tik 1519 m.) bei norėdamas įsiteikti favoritei, vyras pastatė nuostabią vilą, kurios interjerą dekoravo žymiausi laikmečio menininkai.
Pavyzdžiui, Rafaelis rūmų lodžijoje nutapė freską „Galatėjos triumfas,“ kurios temą inspiravo Senovės Romos literatūra. Įdomu, jog vykdant užsakymą tapytojo galvą jau buvo apsukusi pasija ir šis net grasino mesti darbą, tad bankininkas susidūrė su dilema.
D. Vazaris užsimena: „Rafaelis, kuris tuo metu buvo įsimylėjęs vieną savo mylimųjų, negalėjo reikiamai uoliai atsidėti darbui. Nusivylęs Agostino gavo patvarkyti taip, kad ta moteris jo paties ir kitų asmenų pastangomis nuolatos būtų ten, kur Rafaelis dirbo, ir tik tada darbas buvo baigtas.“
Tiesa, viloje dailininką, matyt, supo ne viena mylimoji, nes freska „Galatėjos triumfas“ turėjusi atspindėti socialinę F. Ordači pergalę, vaizdavo ne venecijietę, o kitą bankininko ir paties autoriaus meilužę Imperija Cognati, žymiausią Romos kurtizanę. Pastaroji, vėliau pozuos dar keliems Rafaelio sumanymams.
Istorikai nesutaria, kada tiksliai tapytojas sutiko M. Luti. Italų rašytojas Melchioras Misirini 1806 m. laiške mini, jog pažintis įvyko 1508-1509 m., kai dailininkas pro savo namų langą priešais esančiame sode, išvydo Tibro upėje kojas besiplaunančią merginą ir bematant pamilo.
Žinoma, romantiška istorija stokojo įrodymų, tad kai legenda susidomėję istorikai užsimojo mistišką personą ištirti, faktų paieška virto bemaž detektyvu. Pirmoji užuomina aptikta Romos notarui Džiuzepei Vanuteli priklaususioje D. Vazari knygoje „Gyvenimai“ (antras leidimas, 1568).
Puslapyje, kur autorius aprašo tapytojo mūzą, kažkas paraštėje lotyniškai pažymėjo „Margarītae“ (lot. perlas). Tuo metu žinoti tik du Rafaelio teptukui priklausę moterų portretai, kuriuose vaizduojamas perlas - „La Donna Velata“ (it. „Moteris su šydu“) ir „La Fornarina“ (it. „Kepėjo dukra“). Būtent pastaroji tapo atsvara tyrinėtojams, nes iki 1772 m. drobė vadinta apibendrintai „Rafaelio mylimoji.“
Taigi beliko rasti kepėją turėjusį dukterį Margaritą. Peržvelgus Vatikano archyvus toks žmogus atrastas. Tai buvo iš Sienos kilęs, bet Romoje įsikūręs kepėjas Frančeskas Luti (kitur pavardė - Luci arba Lucii). Jis gyveno Governo Vecchio gatvėje nr. 48 (palazzetto Sassi), o kepyklą valdė Trasteverės rajone, netoli Settimianos vartų. Galiausiai, 1897 m. rasta paskutinė užuomina sujungusi ankstesnius faktus; joje kalbėta apie to paties, iš Sienos kilusio kepėjo, Frančesko dukterį Margaritą. Taip istorinė mozaika įgavo apčiuopiamą formą.
Archyvai apie M. Luti biografiją informacijos šykšti. Italų meno istorikas Carlo Astolfi teigė, jog Margaritos tėvo šeima buvo bajorai, kurie XVI a. nuskurdo, bet tam nepritaria kiti tyrinėtojai. Jie įsitikinę, kad istorikas bus suklydęs lygindamas panašiai skambančias pavardes, mat iki XVIII a. Sienoje gyvenusi Luti šeima kilminga nebuvo.
Be to pati pavardė Sienos regione istoriškai paplitus, tačiau jos narių giminystė nesieja. Tuo tarpu merginos pravardę „Fornarina“ greičiausiai nulėmė tėvo profesija, nors rašytojas Claudio Rendina mano, kad tai veikiau eufemizmas, kurį naudojo aukšto rango kurtizanės, siekiant nuslėpti savo užsiėmimą.
Vienaip ar kitaip, pirmą kartą Margaritą, kaip tapytojo mylimąją, mini D. Vazaris: „Viena iš Baviera (dailininko pameistrys) pareigų buvo rūpintis moterimi, kurią Rafaelis mylėjo iki pat mirties ir kurios nutapė tokį gražų portretą, kad ji atrodė jame kaip gyva.“ Po tapytojo mirties, paveikslą, žinomą kaip „La Donna Velata,“ įsigijo Florencijos pirklys Mateo Botti, o 1619 m. jis atsidūrė Medičių kolekcijoje.
Palyginus portretą su „La Fornarina“ nustatyta, kad abiems pozavo tas pats modelis. Be to, Margaritos bruožai įžvelgiami „Siksto Madonos,“ „Folinjo Madonos,“ „Šv. Cecilijos ekstazė,“ „Madona krėsle“ ir kituose kūriniuose. Tarp kitko, XIX a. teigta, jog „Madonai krėsle“ pozavo vyno pirklio duktė su atžalomis. Dar vienas meilės įrodymas slypėjo pačioje „La Fornarina“ paveikslo stilistikoje.
„La Fornarina“ neretai vadinama „Italijos Mona Liza,“ mat niekada nepaliko Romos miesto (tapytojas ją laikė studijoje iki mirties). Be to nuo XVI a. dailininkai mėgo paveikslą naudoti architektūriniame dekore. Dar ryškesnės šlovės sulaukta XXI a., kai režisierius Paolo Sorrentino įamžino drobę filme „Didis grožis“ (La grande bellezza, 2013).
Italų meno katalogai pažymi, kad paveikslas simbolizuoja „Rafaelio Venerą,“ nes jame puikiai atskleista tapytojo ir modelio sentimentalūs ryšiai. Vis dėlto atidžiau patyrinėjus siužetą, meilės tema virto esmine. Ilgą laiką manyta, kad modelis nutapytas tamsiame fone, bet ėmus restauruoti išaiškėjo, jog už „Fornarinos“ nugaros slepiasi augalijos motyvas.
Rafaelis ten užslėpė mirtą, cidoniją ir laurą, kurių reikšmė simbolizuoja meilę, vaisingumą bei atsidavimą; pirmieji du augalai šventi Venerai, o trečiasis - Apolonui. Tad tapytojas antikine simbolika interpretavo savo jausmus. Tačiau kodėl jam prireikė savo meilę užslėpti? Tai paaiškina meno istorikas Maurizio Bernardelli Curuz, anot kurio, tokie jaunuolių santykiai buvo gana rizikingi. Rafaelio šlovė buvo milžiniška, todėl meilė kepėjo dukrai išryškino socialinę atskirtį. Be viso to, tapytojas buvo susižadėjęs.
Istoriją apie Rafaelio sužadėtuves istoriografija kartais nutyli. D. Vazari rašo, kad apvesdinti tapytoją mintis kilo jo mecenatui ir garsios komedijos „La Calandria“ autoriui kardinolui Bernardui Dovizi da Bibbienai, kuris stengėsi išpiršti vaikinui savo dukterėčią Mariją Dovizi.
„Rafaelis neatsisakė išpildyti kardinolo norą, bet visaip vilkino reikalą, aiškindamas, kad norėtų palūkėti dar trejus ketverius metus.“ Kardinolas neprieštaravo, tačiau nurodytam terminui praėjus, tapytojui pažadą priminė.
Tad Rafaelis 1514 m. susižadėjo su Marija. Vis dėlto „baimindamasis susisaistyti tokiais ryšiais“ menininkas vestuves kaip galėdamas vilkino, aiškindamas, kad popiežius Leonas X jam skolingas nemenką pinigų sumą bei kardinolo rangą.
Kaip toliau rašo D. Vazaris: „Šito laukdamas, Rafaelis slapčiomis varinėjo savo meilės reikalus ir toliau be saiko mėgavosi meilės malonumais.“ Galop, vieną dieną grįždamas persišaldė ir sunkiai susirgo. Jausdamas artėjančią mirtį, tapytojas surašė testamentą ir „kaip dera krikščioniui, išsiuntė iš namų savo mylimąją, aprūpinęs ją padoriu pragyvenimu.“
Jis mirė 1520 m. balandžio 6 d. Convertendi rūmuose (dab. Rytų bažnyčių kongregacija) ir buvo palaidotas Romos Panteone. Čia, neužilgo, mirusi savo namuose Leutari gatvėje, šalia sužadėtinio atgulė ir Marija, kuriai tokią teisę iškovojo dėdė.
O kas nutiko M. Luti? Moters likimas ilgai buvo nežinomas. Kol 1897 m. istorikas Antonio Valeri Šv. Apolonijos vienuolyno archyve rado dokumentą skelbiantį, jog praėjus keturiems mėnesiams po Rafaelio mirties čia apsigyveno Margarita iš Trasteverės.
„1520 m. rugpjūčio 18 d. pas mus atvyko Frančesko Luti iš Sienos duktė našlė ponia Margarita.“ Tad iškelta hipotezė, kad Rafaelis atidėliojo tuoktuves su kardinolo dukterėčia dėl kepėjo dukters, kuri šiam mirus užsidarė vienuolyne.
Įtarimams dar paaštrino paveiksluose regimi simboliai. Antai, „La Fornarina“ dėvi madingą šilkinį turbaną, kokį italų moterys paprastai nešiodavo per vestuves. Be to modelio sėdėsena atkartoja klasikinės meilės pozą, o laikoma krūtis, neva teikia aliuziją į nėštumą.
Tuo tarpu peršvietus rentgenu „La Donna Velata“ drobę pastebėta ant moters kairės rankos piršto esantis žiedas, kurį greičiausiai užtapė Rafaelio mokiniai arba pats autorius. O ir dėvimas šydas reiškia ištekėjusios moters statusą.
Taigi greičiausiai tapytojas jau buvo slaptai vedęs, kai priverstinai susižadėjo su Marija Dovizi. Atskleisti tiesos Rafaelis negalėjo, nes susiriejęs su kardinolu būtų netekęs reikšmingų užsakymų, pvz., „Mažosios kardinolo Bibienos pirties” dekoravimo (Vatikano rūmuose).
Patalpoje išpuoštoje erotinėm freskom, kardinolas pats nurodė Rafaeliui kaip ištapyti kai kurias deivę Venerą vaizduojančias scenas. Šiandien tapytojo mylimąją Romoje mena tik mažas namelis Santa Dorotea gatvėje nr. 19, kuris laikomas buvusiu Margaritos tėvo kepyklos pastatu; vienu iš trijų statinių, kuriuos nustatė italų archeologas Rodolfo Lanciani.
Beje, Lietuvoje taipogi esama viena su Rafaeliu simboliškai susijusi vieta. Eidami pro Kauno Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčios tvorą, jos vartų timpane galite išvysti du „Siksto Madonos“ paveikslo angeliukus, kuriuos čia iškalė anoniminis XVIII a. Lietuvos menininkas.
