Šiemet ji ir jos komanda Lietuvos vyno ir desertų derinių čempionate laimėjo pirmąją vietą. Jo metu susiburia geriausiųjų šalies konditerių ir someljė komandos ir demonstruoja, kaip du dėmenys derinyje gali papildyti vienas kitą.


O Gabrielė ir „Vila Komoda“ komanda šiemet čempionato metu pristatė išties sudėtingą desertą. Jis pagamintas iš saliero gumbo ledų, lazdyno riešutų trupinių, karamelės, slyvų, juodųjų serbentų, salierų lapelių, taip pat petražolių aliejaus.


Pati moteris skaldo mitus ir teigia, kad alkūnėmis skintis savo vietos tarp vyrų gastronomijos pasaulyje jai tikrai nereikia. O taip pat ji pasidalina šiltais pasakojimais apie kelią į konditeriją, kuri ją lydi ir darbe, ir namuose.


– Gabriele, papasakokite apie savo vaikystės saldėsių atsiminimus. Kurie buvo itin reti ir šventiniai, kuriuos labiausiai mėgote, kuriems – buvote abejinga? Kuriuos pirkdavote, o kurie būdavo gaminami namuose?


– Vaikystės desertas man – plikytas pyragaitis, įdarytas kremu, kuris šiai dienai gali priversti mintimis grįžti atgal į vaikystę. Bet maža mėgau viską, kas saldu. Turbūt kaip ir dauguma vaikų.


Tortai mūsų namuose buvo itin reti ir šventiniai. Tuo metu tikrai tai buvo tik progoms skirtas desertas, kurio negamindavome namuose, pirkdavome. Buvau labai abejinga visiems desertams, kur yra varškės. Daug laiko reikėjo susidraugauti su ja.


– Papasakokite apie savo pačios santykį su saldumynais. Ar visada juos mėgote, o gal geriausias desertas jums, kaip juokaujama, dešra? Ar paauglystėje ar studentiškais laikais turėjote savo „firminį“ desertą?


– Darbe visada juokauju kolegoms ir draugams, kad gabalėlis cukraus gali išgelbėti pasaulį. Cukrus pakelia nuotaiką o aš šventai tikiu, kad tai daro žmones laimingesnius. Aš nuoširdžiai neįsivaizduoju savo dienos be saldžios pertraukėlės, o mėsos gabaliukas manęs nesužavės.



Savo firminį desertą turėjau vaikystėje, kai būdama 6 metų jau mokėjau išsiplakti kiaušinių baltymus su cukrumi, ir man tuo metu atrodė, kad jau moku pagaminti kremą. Savo kremu gardindavau trapučius ir norėdavau visus vaišinti savo desertu. Tai labiausiai įstrigęs mano pirmasis desertas, kuris dabar jau atrodo juokingas.


– Kada supratote, kad norėtumėte ir galėtumėte iš to uždirbti? Kad tai galėtų būti jūsų profesija?


– Labai gerai pamenu, kad pirmą kartą tai supratau septintoje klasėje, kai garsiai pasakiau, kad noriu būti konditerė. O tuo metu dauguma žmonių mane atkalbinėjo ir sakė: „Negi visą gyvenimą praleisi prie puodų?“.



Bet konditerija yra visiškai ne apie stovėjimą prie puodų. Man tai kaip meditacija, menas ir laisvė kūrybai. O ir konditerijos pasaulis yra labai platus.


– Papasakokite, kur mokėtės konditerijos meno? Ar galite papasakoti, kaip atrodė tas mokymosi procesas?


– Konditerijos mokiausi Klaipėdos Turizmo mokykloje. Lankiau labai daug įvairiausių konditerijos mokymų, kuriuos vedė jau pripažinti konditeriai. Žinoma, vienas didžiausių mano mokytojų yra Martynas Meidus. Jis išmokė nuo gyvenimiškų pamokų iki didžiausių konditerijos paslapčių.


Mokymosi procesas nebuvo sudėtingas, jis labiau skatinantis tobulėti. Ir su kiekvienu savo desertu didėja noras padaryti vis geriau.



– Kur dirbote metams bėgant? Kokius savo desertus iš tų vietų atsimenate?


– Savo srityje išbandžiau daug skirtingų darbų. Pradėjusi dirbti konditerijos ceche, kur vyko masinė gamyba, labai greit supratau, kad man mieliau kiekvieną desertą gaminti su meile ir skiriant jam daugiau laiko.


Dirbau įvairiuose kepyklėlėse, desertinėse. Teko ir keletą metų vadovauti desertinei, tai visai kitokia patirtis, kai perduodi savo žinias kitiems. Iš visų desertų labiausiai pamenu atradusi savo atskirą meilę spurgoms.


– Ar kaip konditerė turite savo stilių? Koks jis? Ko konditerijoje nemėgstate ir kas jūsų arkliukas?


– Manau, kad mano stilius dar formuojasi, tačiau visada stengiuosi išlaikyti minimalistinį, neperkrautą dizainą, aiškias formas. Konditerijoje stengiuosi pamilti viską, o mano arkliukas turbūt būtų prancūziški kepiniai ir desertai.


– Ar tiesa, kad restoranų virtuvėse ir salėse sukasi daugiau vyrų? Ar moteriai tenka išsikovoti savo vietą?


– Sugriausiu visus mitus ir pasakysiu, kad moterims tikrai nereikia išsikovoti savo vietos. Su vyrais dirbti nėra sunku, kai kolektyve yra pagarba vienas kitam.



– Papasakokite apie savo ir „Vila Komoda“ restorano sukurtą desertą Desertų ir vynų derinimo čempionate, kur užėmėte pirmąją vietą. Kaip jį sugalvojote? Kaip koregavote? O gal gavosi iškart?


– Kaip jau minėjome čempionate, desertą sukurti užtruko penkerius metus.


Pamenu, kai Martynas atėjo pas mane su idėja ir mes pradėjome ją įgyvendinti, tai pirminis rezultatas buvo visiška priešingybė. Kaip mes patys juokavome, tai atrodė tarsi sriubos lėkštė. Šis desertas yra iš labai daug sudedamųjų dalių, kurias viena po kitos mes lipdėme, testavome, kol gavome, šiai dienai, mūsų akimis tobulą desertą. Kurdami atradome formas, skonius, naujas technikas ir dideliu darbu pasiekėme pirmąją vietą.


– Įsivaizduokite tobulą namų desertą. Jaukų, susijusį su saugumo jausmu, artimųjų ratu. Koks desertas šauną į galvą? Ar patys namuose jį gaminate, o gal kažkur perkate?



– Pirmasis desertas, kuris atėjo į galvą, tai bandelės. Jaukiai, artimųjų rate, prie arbatos puodelio atverti orkaitės duris, o ten garuoja karštos, kvapnios bandelės.


Namuose tikrai gaminu gana dažnai ir taip sutinku savo pačius artimiausius svečius. Stengiuosi nepirkti, nes juk dalį skonio pajaučiame iš kvapo. O karštų bandelių kvapas tikrai sušildo.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt