– Papasakokite, kaip atsidūrėte JAV ir ką ten veikiate?
– Jau kelerius metus dirbu „Al Jazeera“ televizijos „AJ Contrast“ studijoje vyresniąja prodiusere. Kurį laiką dirbau jų būstinėje Katare, sostinėje Dohoje. Turėjome daug projektų įvairiose šalyse. Keli iš jų mane atvedė ir į JAV, Niujorką. Dabar dirbu su dokumentiniu projektu „Inaccessible cities“. Tai yra pasakojimas apie tris didžiuosius pasaulio miestus: Niujorką, Mumbajų ir Lagosą ir juose gyvenančius žmones su negalia, su kokiais iššūkiais jie susiduria, kaip jiems sekasi keliauti ir judėti tokiuose milžinškuose metropoliuose.
– Visai neseniai buvote antrą kartą nominuota Emmy apdovanojimui. Jūsų interaktyvus projektas „Gyvenimas nežinomybėje“ sulaukė didelio susidomėjimo. Tai didelis nuopelnas, tiesa?
– Taip, tai didelis įvykis, svarbus įvertinimas. Gauti nominaciją kartu su tokiomis milžiniškomis organizacijomis kaip CNN, The New York Times ir The Washington Post yra didelė garbė.
– Šis jūsų darbas buvo apie keturias moteris. Papasakokite daugiau apie jį?
– Norėjome sukurti istoriją apie uigūrų musulmonus ir jų padėtį Kinijoje. Kadangi vykti žurnalistams į Sindziango regioną, kur jie gyvena, yra labai sudėtinga ir praktiškai neįmanoma, turėjome būti kūrybingi ir rasti kitų būdų, kaip papasakoti istoriją. Keliavome į Turkiją, Stambulą, kur galima rasti vieną didžiausių uigūrų bendruomenių už Kinijos ribų. Norėjome atkreipti dėmesį į jaunesnę kartą, jaunus žmones, kurie dar ieško savo kelio, nori mokytis, ieško profesijų. Pasirinkome keturias jaunas merginas. Uigūrų musulmonių gyvenimas išties sudėtingas. Yra daug informacijos apie priverstinę jų sterilizaciją bei galimus prievartavimus vadinamosiose perauklėjimo stovyklose Kinijoje. Norėjome ne tik atkreipti dėmesį į šias problemas, bet ir išgirsti apie herojų svajones, galimybes, ką gali daryti Turkijoje, ko negalėtų – Kinijoje. Norėjome atkreipti dėmesį į tris pagrindines uigūrų tapatybės dalis: kalbą, religiją ir šeimą. Be jų, jie nebūtų tuo, kas yra.
– Kas pačiai buvo atradimas šioje temoje?
– Ne tiek atradimas, kiek įrodymas, kaip svarbu apie tai kalbėti. Šioje bendruomenėje sutikau daug talentingų ir labai įdomių žmonių, kurie prisidėjo prie projekto. Kitas dalykas – priminimas, kaip sunku žurnalistui dirbti su tokiomis istorijomis ir būtent su šia tema, kuri yra be galo paini, sudėtinga ir liūdna. Kai girdi pasakojimus apie tai, kad merginos – mūsų projekto herojės – neturi jokio susisiekimo su šeima Kinijoje, nežino, ar tėvai gyvi, ar įkalinti, bandai suprasti, ką joms tenka išgyventi. Norėjome sukurti tokį projektą, kad visi, kas įsitraukė į jį, didžiuotųsi bendru darbu, kad istorija būtų autentiška.
– Kiek apskritai moterų tematikos jums yra artimos?
– Labai artimos. Pastaruoju metu labai daug laiko skiriame temoms būtent apie moteris. Taip nutinka organiškai. Mūsų projektų idėja yra atkreipti dėmesį į pasaulio bendruomenes, kurios yra labiausiai paveiktos konfliktų, nelygybės. Moterų padėtis daugeliu atvejų yra viena sudėtingiausių. Pavyzdžiui, net ir dabar mūsų kuriamas projektas apie žmones su negalia bus perteikiamas per trijų moterų istorijas Amerikoje, Indijoje ir Nigerijoje. O ir mūsų komanda susideda iš trijų moterų iš skirtingų pasaulio šalių. Man ir pačiai visada buvo labai svarbu pasakoti moterų istorijas. Kai baigiau magistro studijas JAV, kūriau dokumentinį filmą apie karo veteranų, kurie kenčia nuo potrauminio streso sindromo, žmonas. Man buvo įdomu pažvelgti į psichinės sveikatos situaciją, bet nusprendžiau tą daryti per moterų prizmę.
– Kaip dėl moterų televizijoje? Ar jūs kada nors jautėte diskriminaciją? Ar kada teko įrodinėti savo talentą, žinias vien dėl to, kad esate moteris?
– Nemanau, kad turiu kokių nors pavyzdžių, kad būčiau kur nors nukentėjusi. Bet pasaulyje dar būna situacijų, kai reikia įrodyti, pastovėti už savo poziciją, nusistatymą ar idėją. Nes kartais atsiranda kas nors, kas bando tau pasakyti, kad kažko nežinai ir nesupranti. Bet pokyčiai vyksta. Aš galiu pasakyti tiek, kad, siekiant karjeros, reikia stengtis nesuabejoti savo idėjomis ir pozicija.
– Dabar gyvenate Niujorke, daugelis jį vadina svajonių miestu. Ar išties ten svajonės pildosi pačios?
– Niujorkas išties įdomus miestas. Man teko čia būti per pandemiją, pamačiau tą istorinį Niujorką, kurio reikia tikėtis, kad daugiau neteks pamatyti. Jis buvo tikrai tuščias, daugelis išvažiavo į aplinkinius miestelius, pabūti gamtoje. Daugelis suprato, kad Niujorkas yra sukurtas žmogui, kuriam patinka būti ne namuose. Į namus grįžti tik pamiegoti, o ryte vėl leki. Kai viskas pasikeitė, kai teko daugiau laiko leisti namuose, daugelis suprato, kad tai ne ideali situacija, nes maži butai nėra tam sukurti. Dabar, kai viskas grįžta į savas vėžes, vėl ryškėja visas Niujorko grožis. Šis miestas ypatingas tuo, kad čia tikrai daug kas pasiekiama ranka, jei tu daug dirbsi ir norėsi, svajonės tikrai gali išsipildyti. Bet tiek daug žmonių nori to paties, tiek daug žmonių čia atvyksta su idėjomis, todėl viskas susiveda į milžinišką konkurenciją. Nėra lengva.
– Minėjote, kad už jūsų visų pasiekimų stovi didelis nematomas darbas. Kaip atrodo jūsų darbo diena? Kada ji prasideda ir kada baigiasi?
– Pati darbo diena dabar yra lankstesnė. Į ofisą keliauti nereikia, dirbame iš namų. Kadangi mano darbas nėra susijęs su naujienomis, kai reikia viską greitai kurti ir publikuoti, viskas vyksta ramiau. Kiekvienas galime nuspręsti, kada kuriai darbo daliai skirti dėmesio. Stengiuosi išlaikyti rutiną, todėl pradedu darbą apie 9 valandą, baigiu 18. Bet, žinoma, kartais tenka ir pasėdėti iki vėlyvo vakaro ar ankstyvos nakties. Kūrybinio darbo per daug nesustyguosi. Per dieną taip pat būna įvairiausių susitikimų, jei jie toli, tenka daug laiko praleisti metro, stengiantis prasibrauti pro minias, kurios jau grįžta į miestą.
– Lieka laiko poilsiui?
– Žinoma. Per pandemiją, kaip daugelis, bandžiau išmokti susidėlioti prioritetus. Matėsi, kad daugelis pradėjo suvokti, kad reikia daugiau laiko sau, balanso. Aš iki 30-ties stengiausi kuo daugiau laiko skirti darbui, istorijoms, nes man tai buvo labai svarbu. Norėjau kuo daugiau visko pamatyti ir kuo daugiau padaryti, o dabar stengiuosi šiek tiek sulėtinti tempą ir prioritetus sudėlioti taip, kad liktų laiko ir sau. Nes jei nesi pailsėjęs, kenčia ir darbas, ypač jei tai kūrybinis darbas.
– Gyvenote kurį laiką Dohoje. Papasakokite, kaip sekėsi prisitaikyti prie tos kultūros ir gyvenimo būdo?
– Gyvenimas ten buvo labai įdomi patirtis jau vien dėl to, kad teko dirbti tokios milžiniškos kompanijos kaip „Al Jazeera“ būstinėje. Atsirasti pačiame centre ir pamatyti visą virtuvę iš vidaus kaip žurnalistei buvo neįkainojama patirtis. Kataras yra nedidelė šalis, visi gyvena sostinėje Dohoje. Man, atvykus iš Lietuvos, buvo įdomu patirti kitokį gyvenimą ir rutiną, kurią pati bandžiau susikurti. Pavyzdžiui, prieš darbą paskaitydavau knygą prie baseino, nuvažiuodavau ryte paplaukioti su vandenlente, po darbo – skvošas. Mėgavausi tomis galimybėmis, kurios ten visiems yra prieinamos. Gyvenau viešbutyje, šalia – jūra, skanus maistas. Be to, Doha įsikūrusi labai patogioje vietoje – lengvai galima keliauti tiek po Aziją, Afriką ar Europą. Gyventi dykumoje prie jūros buvo maža mano svajonė, kuri džiaugiuosi, kad išsipildė. Vasarą, be abejo, ten būdavo labai karšta, apie 50 laipsnių, bet buvo įdomi patirtis.
– O kaip dėl taisyklių, ar nereikėjo paisyti kokių griežtų taisyklių?
– Ne. Vienintelė taisyklė, kad prekybos centruose neleidžiama moterims būti atvirais pečiais ir atvirais keliais. Bet ten gyvenant labai paprasta prie to prisitaikyti, visi, ir vyrai, rengiasi ilgesnėmis rankovėmis. Be to, kadangi visur oro kondicionieriai, kitaip apsirengus būtų šalta. Apskritai reikia suvokti, kad dėl pastovių karščių gyvenimas ten yra kitoks, į lauką negali išeiti. Reikia prisitaikyti. Yra gal tik porą mėnesių žiemą, kai oras tikrai gražus, kai galima važiuoti į paplūdimį ir mėgautis saule.
– Ar tekdavo (tenka) pasakoti ir aiškinti, kas yra Lietuva?
– Taip, nuolat tenka aiškinti, kokia kalba kalbame ir kur esame. Bet su tuo, matyt, susiduria visi išvykę iš Lietuvos kur nors toliau nei Europa. Pradžioje tas truputį erzindavo, bet kuo toliau tuo labiau patinka, nes galiu pasakyti ne tik kokia kalba kalbame ar kur yra mūsų šalis, bet ir galiu pridėti daugiau informacijos. Galiu papasakoti, kad mūsų kalba yra viena seniausių, kad turime labai gražią gamtą ir t.t. Taip sudominu daugiau žmonių mūsų šalimi.
– Kur matote save ateityje?
– Manau, kad mano kelias yra kūrybinės dokumentikos link, ieškant įdomesnių pasakojimų sprendimo būdų, istorijų, žmonių. Darbas naujienų agentūroje yra greitas ir intensyvus. Jis man be galo patiko. Aš visada prisimenu ir tiesioginį eterį, ir tuos visus žinių deadline'us, kai viską reikia greitai padaryti, daug adrenalino, buvimas įvykių sūkuryje. Bet natūrali progresija mane privedė prie ramesnio darbo, kur daugiau laiko galiu skirti vienam projektui ir vienai istorijai. Todėl, manau, kad ateityje toliau dirbsiu su dokumentiniais projektais, gilinsiuosi į istorijas, kurios yra aktualios žiūrovams.
