„Iki šiol, kai ateinu į akademinį dramos teatrą ir giliai įkvėpiu, mane tas kvapas nuneša į vaikystę. Teatre aš visada stebėdavau, kaip aktoriai ruošdavosi pasirodymams, kaip jie grimuodavosi, rengdavosi, kartu cituodavau spektaklius. Su močiute dar mėgdavome daryti tokį dalyką: susėsdavome į troleibusą ir važiuodavome nuo žiedo iki žiedo. Mano močiutė buvo beprotiškai įsimylėjusi Vilnių ir man daug apie jį pasakodavo. Tokiame meilės gyvenimui jausme aš augau. Tėvai buvo absoliutūs hipiai, mama iki šiol tokia yra. Tai davė man stiprų laisvės ir gyvenimo mylėjimo pagrindą. Su tuo jausmu keliaudama per gyvenimą supratau, kad ne visiems yra paprasta būti šalia manęs. Čia turbūt didžiausią paminklą reikėtų statyti mano vyrui, kuris pakenčia ir susitvardo matydamas, kaip man norisi skleisti sparnus ir skristi kuo toliau“, – pasakojimą pradėjo E. Kernagytė.
Moteris neslėpė – įsimylėjo ji labai anksti, o dar nebaigusi studijų tapo mama. „Mano sūnui Vėjui dabar dvylika. Taip nutiko, kad mes su jo tėčiu pasukome skirtingais keliais, bet aš tada ir ėmiau manyti, kad kiekvienas žmogus į mūsų gyvenimą ateina su misija. Neabejoju, kad mes su Vėjo tėčiu puikiai atlikome savo misiją. Mano skyrybos vyko panašiu metu, kuomet netekau tėčio. Tada atrodė, kad kojos dreba, žemė slysta, atrodė, kad bus labai blogai... Tuomet susipažinau su savo vyru ir mes puolėmė į šeimyninį gyvenimą“, – prisiminė E. Kernagytė.
Pirmus penkerius metus pora beveik nieko nedarė tik dviese, nebuvo dviese nuėjusi į kiną – tai buvo visos šeimos pramoga: „Nebuvo laiko, kurį galėjome vadinti savo laiku, mes neturėjome savo filmo, savo dainos. Galbūt jam norėjosi šeimyninio gyvenimo, o man ramybės. Mes greit susituokėme ir taip gimė mūsų džiaugsmas Džiugas. Gyvenimas ėmė keistis, galbūt dėl to stipraus noro gyventi tvirtą šeimyninį gyvenimą.
Aš savo mamą visuomet mačiau be galo tvirtą, laikančią visus gyvenimo kampus, man atrodė, kad turiu būti tokia pati, bet vis tik kiekvienam yra savo kelias. Labai atsidavusi šeimai ir namams aš tapau nusivylusia namų šeimininke.“
E. Kernagytė pasakojo su vyru sutarusi trejus metus būti namuose su mažyliu, o vėliau leisti jį į darželį, tačiau ji taip atsidavė namams, kad kaip moteris ėmė nykti.
„Manęs nebeliko, pasidaviau kvailiems stereotipams, maniau, kad jei išeisiu su draugėmis ar į masažą – būsiu bloga mama, nes visą dėmesį turiu skirti vaikams. Aš taip save niurkdžiau, kol kartą pavasarį sodyboje su vaikais žaidėme „Šaradas“. Mano Vėjas ištraukė popieriuką ir ėmė vaidinti kažką beprotiškai pikto, kažką, kas yra labai tamsu. Mes spėjome, kad tai velnias ar panašiai, bet niekaip neatspėjome. Tuomet jis ėmė vaizduoti kūdikio sūpimą, o aš supratau, kad tai aš...
Išėjau iš kambario, nes reikėjo įkvėpti oro, Vėjas manęs atsiprašė, vėliau bandė vaidinti dar kartą ir vaidino mane labai gerą... Kitą dieną jis ir vėl atsiprašė, bet vienintelis žodis, kurį galėjau jam pasakyti buvo „ačiū“. Ačiū už galimybę suprasti, kad galiu keistis, suprasti, kaip atrodau iš šono. Suprasti, kad tai, kas yra tavo oras ir tavo viskas, staiga tampa tuo, kas tave smukdo žemyn“, – kalbėjo E. Kernagytė.
Tuomet moteris ir suprato, kad laikas keistis, tačiau niekaip negalėjo suprasti, ką keisti ir nuo ko pradėti. „Tada vyras man patarė, kad nueičiau pasportuoti. Aš absoliučiai savęs nemylėjau ir nemačiau, kokia esu. Nuėjau sportuoti, iš pradžių buvo labai nejauku, visos tos gražios sporto klubo merginos su savo kostiumėliais... Aš nuėjau į stepo treniruotę ir supratau, kad turiu išmokti iš savęs juoktis, kai pradėjau atsilikinėti ir treniruotės pabaigoje prastovėjau besijuokdama...“, – su šypsena prisiminė E. Kernagytė.
Link pokyčių moterį pastūmėjo ir mama. „Savo mamą galiu įvardyti kaip pačią geriausią ir artimiausią draugę. Aš jai galiu pasakyti tai, ko negaliu pasakyti savo vyrui ar draugėms. Mes labai daug šnekame ir viskuo dalijamės. Ji mano tvirčiausias gyvenimo ramstis.
Kartą, kai mes sėdėjome ir kalbėjomes, ji išdrįso man, kaip dukrai, šį tą pasakyti. Ji pasakė, kad negyvenčiau taip, kaip gyveno ji. Kai tau daug metų, būna be galo sunku suvokti, kad tu nebegali pakeisti daug dalykų.
Grįžau namo ir galvojau, ar tai tikrai yra tai, kaip aš noriu gyventi likusį savo gyvenimą? Ar tikrai viskas, ką aš darau yra tai, ką aš savo vaikams pasakosiu džiaugdamasi nugyventu gyvenimu?“, – kalbėjo E. Kernagytė.
Moteris pripažino, kad buvo pasiekusi emocinį dugną, o psichoterapeutas jai tąkart pasakė – tik pati gali nuspręsti, ar nori kapstytis, ar likti, kur esi.
„Tai buvo pirmas kartas, kai susipažinau su savianalize. Pradėjau galvoti, kas aš esu, kodėl aš esu, ar šitas „filmas“ yra tikrai apie mane? Kokį vaidmenį aš jame atlieku? Pradėjau suvokti, kokius sprendimus aš dariau, pradėjau save „kapstyti“, o tai davė labai daug naudos. Esminis dalykas, kurį pasiekiau, tai nustojau pykti ant viso pasaulio dėl to, kad esu nelaiminga. Niekas manęs nepastatė ten, kur buvau, pati priėmiau savo sprendimą“, – šypsojosi E. Kernagytė.
Moteris prisiminė ir kitą mamos patarimą: „Jaunatis yra nepaprastas dalykas. Kodėl per jaunatį žmonės sodina augalus, kad jie augtų? Moterys kerpa plaukus, kad jie augtų? Lygiai taip pat mes turime sodinti savo svajones ir norus. Man mama tąkart pasakė: parašyk viską, ko nori ir sulanksčiusi pasidėk po pagalve. Tada dariau tai nedrąsiai, bet per kitą jaunatį pabandžiau kiek drąsiau. Vėliau pradėjau svajoti tiek, kad po kelių laiškų jaunačiai aš gavau savo mėgstamą darbą. Aš leidau sau svajoti daug ir garsiai. Mes turime svajoti apie beprotiškai didelius dalykus.“
E. Kernagytė pripažino, kad labai lengva užstrigti būsenoje, kuomet norisi pokyčių, tačiau mėgaujamasi aukos vaidmeniu ir nieko nedaroma. Visgi, pasak moters, daug paprasčiau yra žengti vieną nedidelį žingsnį pokyčių link.
„Tą akimirką, kai aš atsivėriau naujiems pokyčiams, tai gyvenimas pradėjo taip keistis, kad apie savo pastaruosius metus galiu parašyti didžiulę knygą.
Buvau atsiribojusi nuo žmonių. Turėjau draugų ratą, bet nieko daugiau, tad tas momentas, kai pradėjau keistis, atvedė į mano gyvenimą tiek daug žmonių, kurie mane daug ko išmokė. Tokioje situacijoje, kai į gyvenimą ateina žmonės, kurie įkvepia keistis, mes labai lengvai galime prie jų priprasti ir tapti nuo jų priklausomais. Tame momente mes tampame nuo jų priklausomais, ne todėl, kad jie mums patinka, o todėl, kad mes sau patinkame tokios, kokios esame šalia jų.
Vienas svarbiausių dalykų mano pokytyje buvo harmonijos pačiai su savimi atradimas, kuomet kaifuoji pati nuo savęs. Ne tuo metu, kai esi su kažkuo, kas išaukština tavo patinkančias savybes, o kai tiesiog esi pati sau faina. Žiauriai smagu užsidėti ausinuką ir eiti miestu galvojant, kokia esi graži. Tai nėra pasipuikavimas, mes turime tai daryti“, – sakė E. Kernagytė ir ragino mylėti save bei vaikus auklėti širdimi.
Konferencijos akimirkos - nuotraukų galerijoje:
