Hawkingų netradicinė meilės istorija, kurią didžiajame ekrane labai įtikinamai pavaizdavo Eddie Redmayne’as ir Felicity Jones, tiesiog užbūrė pasaulį. Jane Hawking yra sakiusi: „Santuoka gali baigtis ir vis tiek būti sėkminga“.
Interviu 73 metų buvusi genijaus žmona davė 2015 metais, kai jos knygos „Travelling to Infinity“ adaptacija didžiajame ekrane buvo nominuota penkiems „Oskarams“, keturiems „Auksiniams gaubliams“, dešimčiai „Bafta“ apdovanojimų ir visame pasaulyje uždirbo 77 milijonus svarų.
Šis filmas suteikė galimybę pažvelgti į žymiojo britų fiziko asmeninį gyvenimą, kuris dažnai buvo sudėtingas ir, kaip ir bet kurio kito žmogaus gyvenimas, neapsiėjo be klaidų.
Ir nors Hawkingų santuoka nutrūko 1990 metais, kai po 25 metų jis paliko žmoną dėl savo slaugytojos Elaine, Jane sakė: „Manau, kad mūsų santuoka buvo labai sėkminga. Stephenas pasiekė tai, ką norėjo pasiekti, mes susilaukėme tų nuostabių vaikų, ir kartu nuėjome labai ilgą kelią“.
Jane Hawking – tada Jane Wilde – pirmą kartą atkreipė dėmesį į jauną vyrą, kuris turėjo tapti mokslo pažiba, ne vaizdingose Kembridžo gatvėse, kaip rodoma filme „Visko teorija“, bet Sent Albane. Tada buvo 1962 metai. Stephenui buvo vos 21 metai ir jam dar nebuvo diagnozuota motorinių neuronų liga. Diagnozę įvardiję medikai jam pažadės vos dvejus metus gyvenimo.
„Tai nutiko maždaug po mėnesio, kai aš pirmą kartą jį sutikau, – prisimena Jane, sėdinti savo sūnaus bute Ilinge. Mes dar kartu niekur neidavome tuo metu, bet jau buvau beįsimylinti jį. Jis turėjo gražias akis ir buvo taip smagu su juo. Jis turėjo nuostabų humoro jausmą, todėl mes nuolat juokdavomės.“
Kembridžo doktorantas rašė savo novatorišką daktaro disertaciją, kurią apgynė 1966 metais, tačiau Jane tvirtino, kad jis mokėjo dalykus paaiškinti paprastai: „Aš ne matematikė ir buvau beviltiška fizikoje, tačiau Stephenas galėjo man viską paaiškinti taip, kad aš suprasčiau. Jo intelektas mane žavėjo. Mes žiūrėdavome kartu į naktinį dangų ir nors Stephenas negalėjo tiksliai nustatyti žvaigždynų, jis pasakodavo man apie besiplečiančią visatą ir galimybę vėl susitraukti, o mane visa tai labai žavėjo“.
Jameso Marsho filme ką tik diagnozę išgirdęs Hawkingas sako Jane: „Noriu, kad išeitum ir niekada negrįžtum“.
„Tai visiška tiesa, – prisimena Jane. – Stephenas tikrai tai pasakė. Tačiau iki tol jau buvau spėjusi jį taip įsimylėti, kad nebegalėjau pas jį negrįžti. Maniau, kad galiu lengvai paskirti dvejus savo gyvenimo metus žmogui, kad padėčiau tam, kurį myliu, pasiekti savo tikslų. Žmogui, kuris akivaizdžiai turėjo tiek daug potencialo“.
Tuomet niekas netikėjo, kad Hawkingas ne tik išgyvens daugiau nei pusę amžiaus – ir 1988 metais parašys savo bestselerį „A Brief History of Time“ – bet ir toliau mokys bei rašys apie visatos kilmę iki pat savo mirties, nepaisant to, kad bus prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio ir praras galimybę kalbėti bei rašyti.
Ir vis dėlto, paklausta, ar jos vyras kada nors gailėjo savęs, ji papurtė galvą: „Tikrai ne. Pamenu, kad jis man anksti pasakė: „Kai yra fizinė liga, negali sau leisti dar ir psichologinės ligos“. Tai buvo jo mantra. Vadinasi, tai tapo ir mano mantra“.
1985 metais jam buvo atlikta skubi tracheotomijos operacija, išgelbėjusi jo gyvybę, tačiau atėmusi iš jo kalbos dovaną. Jane pripažino, kad po to situacija tapo „labai niūri“. Hawkingas buvo tokios būklės, kad gydytojai Ženevoje klausė jos, ar neišjungti gyvybines funkcijas palaikančios aparatūros.
„Bet aš negalėjau jam leisti mirti, – kalbėjo moteris. – Stephenui buvau gyvenimo agentas.“ Vis dėlto, ateinančius metus „gyvenimas buvo toks baisus“, prisipažino ji, „toks fiziškai ir psichiškai sekinantis, kad norėjau šokti į upę – nors, žinoma, nepadariau to dėl vaikų“.
Visgi, abu sutuoktiniai buvo neapsakomai optimistiški – akivaizdu, kad šis bruožas abu juos jungė. Tik Jane optimizmas kilo iš stipraus krikščioniško tikėjimo, o jos vyras garsėjo kaip ateistas, todėl abu jie ginčydavosi dėl savo skirtingų įsitikinimų.
Nors Hawkingo šlovė „suteikė jam tokį pripažinimą, kokio jis nusipelnė savo sunkiu darbu“, ir jam tai, buvusios žmonos teigimu, labai patiko, situacijos tai nepalengvino. „Tai traukė įvairius žmones į mūsų ratą ir tikrai pavertė gyvenimą namuose nepakenčiamu“, – aiškino ji.
Kai pora galiausiai 1990 metais išsiskyrė, ta įtampa išnyko. Hawkingas palaikė santykius su savo slaugytoja Elaine Mason, kurią vėliau vedė, o Jane ištekėjo už vargonininko Jonathano Hellyerio Joneso.
Prieš dvejus metus Jane pasakojo, kad ji sekmadieniais kartu su vaikais – 50 metų Robertu, 47 metų Lucy ir 38 metų Timothy – važiuoja pietų į buvusio vyro namus, esančius vos už dešimties minučių kelio nuo jos namų Kembridže. Tokį gyvenimą ji vadino „stebuklingai“ aiškiu ir paprastu.
„Tai gali būti šiuolaikinės medicinos stebuklas, – sakė ji ir pridūrė, kad jos buvusiam vyrui greičiausiai labai padeda reguliariai atliekamos vitamino B12 injekcijos. – Paties Stepheno drąsos ir atkaklumo bei ištvermės stebuklas, tačiau tai ir šiaip buvo stebuklas. Buvo daug kartų, kai maniau, kad jam nebepavyks.“
Jane niekada neprarado to pagarbos jausmo, kurį Hawkingas sukėlė jai per patį pirmą jų susitikimą. Ji ir toliau jautė jo atžvilgiu „didelį susižavėjimą ir taip pat daug meilės“. Kad ir kokie sunkūs buvo tie metai, ji tikino, kad „nepakeistų nei minutės“.
Ir nors mirus buvusiam sutuoktiniui jo pirmoji žmona nusprendė gedėti tyliai, jos jausmai atsispindėjo pranešime, kurį išplatino judviejų vaikai Lucy, Robertas ir Timothy: „Jis kažkada pasakė: „Visata nebūtų daug verta, jeigu joje negyventų tavo mylimi žmonės“. Mes amžinai jo ilgėsimės“.
