– Tu – profesionali aktorė, neseniai parašei savo pirmąją knygą, vedi laidą, esi aktyvi socialinių projektų autorė. Kur tu esi labiausiai, kuriai veiklai atiduodi daugiausia širdies?
– Man atrodo, kad gyvename tokiame laike, kai nereikalingi apibrėžimai ir aš jų vengiu. Dažnai jaučiu nerimą ar nuoskaudą dėl to, kad vienu metu negaliu gyventi kelių gyvenimų, todėl su tomis savo įvairialypėmis „aš“ bandau pabandyti skirtingus vaidmenis gyvenime, nes vienu metu norisi daug padaryti, o gyvenimas atrodo labai trumpas viską suspėti.
– Tau – 29-eri metai, o jau esi išbandžiusi daug gyvenimo rolių...
– Taip, dėl to kartais jaučiuosi daug dalykų suvokusi, kurie man yra artimi, kurie – ne, dėl to galiu rinktis. Esu pabuvusi ir triukšmingose scenose, renginiuose tarp labai daug žmonių, spektakliuose, parašiusi knygą, galiu atsirinkti, kas man yra arčiausiai širdies. Šiuo metu man artimiausios tos aplinkos, kuriose nėra daug triukšmo, kur susikaupusi galiu lėtai ir ramiai dirbti dėl savo tikslų. Daugiausia laimės šiuo metu man atneša projektas „Nebegėda“, visuomenei pristatytas prieš 4 mėnesius. Domiuosi lytiškumo, intymumo, santykių temomis, rašau tekstus, įrašinėju tinklalaides, padedu kitiems autoriams atrasti savo temas ir publikuoti savo rašinius mūsų puslapyje.
– Ką nori pakeisti žmonių mąstyme projektu „Nebegėda“? Iš principo sekso ar kūniškumo temos nebėra tabu – visi naudojasi „Google“, „Youtube“, ten gali surasti informacijos, atrodo, kad jau net ir vaikams apie tai kalbėti nebėra gėda.
– Aš manau, kad ta gėda vis dėlto yra, tai rodo neišspręstas lytinio švietimo klausimas mokyklose, neapsisprendžiame, lytinį ugdymą remti mokslu, religija ar dar kokiais prietarais. Nėra vaikams dėsningo dėstymo apie tai, kas yra jų kūnas, kaip iškomunikuoti savo poreikius, pasakyti „ne“, kas yra brendimas ir t.t. Paaugliai privačiose žinutėse dažnai rašo, kad mokytojai nurodė į atitinkamus puslapius ir pasakė: „Viską žinot, viską patys paskaitysit“, bet paaugliams yra labai reikalingas ryšys, pokalbis. Man norisi, kad vaikai, paaugliai, suaugę žmonės žinotų, kur kreiptis iškilus klausimams šia tema, o ne guglintų, nes ten ne visa informacija yra patikima ar saugi, ypač vaikams.
– Anksčiau reiškeisi kaip feministė, tau buvo aktualu viešinti moteris, kurios kovoja prieš smurtą ar bet kokį lyčių stereotipą. Kaip staiga atradai šią visiškai kitokią – kūniškumo – temą?
– Ši tema irgi labai siejasi su feminizmu, nes ilgą laiką moteris buvo matoma kaip sekso objektas. Seksualinis ir intymus gyvenimas buvo matomas vyro akimis ir sukoncentruotas į vyro malonumą. O projektas „Nebegėda“, mano akimis, yra malonumo subalansavimas, skirtas suprasti, kad abu partneriai yra vienodai verti malonumo, nes mūsų seksualinė gerovė lemia kaip mes jaučiamės gyvenime.
Mūsų auditorija plati – nuo 18-mečių iki 60-mečių. Mes tikrai neapsiribojame viena lytimi ar tam tikra amžiaus grupe. Daugelis mano, kad feminizmas – tai moterų, nesiskutančių pažastų ir nekenčiančių vyrų, psichozė, bet man feminizmas yra apie abiejų lyčių lygias teises ir lygias galimybes.
– Tavo puslapyje radau citatą: „Galvojau, kad kai turėsiu tobulą kūną, tapsiu verta meilės ir santykių“. Kada ir kaip supratai, kad ne tai yra svarbu?
– Prieš penkerius metus mano santykis su savo pačios kūnu buvo labai sudėtingas. Daug kas man sako, kad aš liekna, nėra ko jaudintis, bet moters kūnas yra dažnai pateikiamas kaip sekso objektas, kad turi vilioti, pikantiškai atidengti, o jeigu to nenori daryti, kaip jį pasiimti sau? Šiuo metu jau esu darnoje su savo kūnu, bet matau, kad žmonėms jų kūnas tampa iššūkiu, ypač senėjant, nes puikiai veikia reklamos rinka, kuri mus įtikina, kad mes turime problemų. Tokie kompleksai yra gajūs ir dėl to „Nebegėdos“ „Instagram“ paskyroje mes raginame žmones nebijoti dalintis savo kūno dalių, kurias jiems buvo sunku priimti, nuotraukomis ir papasakoti istoriją.
– Bet tavo projektas nėra nei apie seksą, nei apie kūną, jis yra gilesnis – apie patikimą sau?
– Mes stengiamės rašyti apie santykius, lytinį gyvenimą, lytinę sveikatą, patį kūną, bet visa tai apima žmogų kaip harmoningą asmenybę. Jeigu suprantu, ko šiandien noriu, kaip jaučiuosi ir turiu drąsos tai iškomunikuoti kitiems, jeigu pirmiausia aš pasakau sau „taip“, o tik tada pažiūriu, kiek spėju tenkinti kitus, jeigu esu darnoje su savo kūnu, jausmais bei mintimis, tuomet esu laimingas žmogus – tai ir yra projekto didžioji mintis. O kuomet visuomenėje bus daugiau savimi patenkintų žmonių, tuomet ir man bus maloniau su jais susitikti darbuose, gatvėje ar troleibuse.
– Gal čia yra atsakymas, kodėl tu pati esi tokia rami pastaruoju metu?
– Manau, kad tai yra stereotipas, kuris dažnai taikomas moterims, kurios dėl kažko kovoja ar prieštarauja – arba joms PMS, arba jos nepatenkintos savo seksualiniu gyvenimu. Aš tikrai nurimau, jaučiuosi tvirtesnė, laimingesnė, bet tai įvyko dėl mano sudalyvavimo tylos stovykloje, kurioje viskas, ką darėme – tai valgėme, meditavome ir miegojome – ir tai kažkiek atvėrė akis. Buvo įdomu su savimi iš naujo susipažinti. Aplink mus vyksta labai daug triukšmo, į kurį mes reaguojame, stebime, kas vyksta pasaulyje, bet tikrai ne viskas yra svarbu. Aš noriu susitelkti į savo darbus, kad jie būtų ilgesnio laiko, vientisesni, o tam reikia susikaupimo. Išsiskirsčiau prioritetus, kas man yra svarbu, į ką aš reaguoju ir skiriu savo dėmesį, o kam – ne.
– Savo tinklapy rašei, kad net pasakyti „ne“ tau buvo gėda. Ar jau esi išmokusi?
– Aš manau, kad mes per daug galvojame, ką kiti apie mus galvoja, nors jie iš tikro nelabai ką ir galvoja (šypsosi). Man yra labai lengva pasakyti „ne“, šiuo metu gal net sunkiau yra pasakyti „taip“. „Ne“ sakau drąsiai ir su pagarba priimu „ne“ iš kitų, nes mėgstu žmonių nuoširdumą.
– Tavo įgyvendinamo projekto tema yra pikantiška ir visuomenėje dažnai priimama kontraversiškai.
– Būna, kad pykstu ant visuomenės, bet tuomet suprantu, kad pykstu ant savęs. Iš tiesų galvoju, kad mes labai sparčiai augame ir keičiamės. Anksčiau atrodė, kad vaikus ar moteris mušti yra normalu, dabar atradome, kad tai nėra normalu – mokomės, kad turime gerbti kito žmogaus ribas. Kritikos išgirstame, į ją pozityviai reaguojame, nes ji augina. Yra daug mitų, kuriais esame įtikėję ir kuriuos reikia dekonstruoti.
Pastebiu, kad dauguma gyvena pagal „taip turi būti“ nusistatymą, bet man labai patinka knistis prie šaknų, iš kur atsirado vienokie ar kitokie nusistatymai, tokie kaip: kodėl moterys dažosi, o vyrai ne, kodėl vyrai laikomi stipriąja, o moterys- silpnąja lytimi. Daug atsakymų randu knygose. Man patinka pasakyti ir sau, ir kitiems, kad tai, kaip nebūtinai turi gyveni taip, kaip dabar gyveni. Jei tam tikri tabu mums kelia problemų – nepilnametės pastoja, lytiniu keliu plintančios ligos, tai galbūt galime tabu praskleisti ir taip sumažinti problemų skaičių. Faktai ir statistika gali prasklaidyti daug mūsų isterijų, nes mes vis dar esame isteriška visuomenė.
– Ar esi kovotoja iš prigimties?
– Mes esame linkę moteris kaltinti dėl begalės dalykų – pastojai per anksti, tave išprievartavo – tu kalta, nes tu ėjai, tu gėrei tą vyną, bet mes nekeliam klausimo apie kitą žmogų, kuris dalyvauja šiame procese. Mūsų visuomenėje moteris turi nešti per daug atsakomybės už viską. Atsakingos ir už pasidarytą abortą, ir už persileidimą ar patirtą smurtą. Mes tylim, kaupiam tai savyje, o aš noriu, kad mūsų vieša erdvė būtų palaikanti, saugi terpė prabilti. Ir jeigu nekalbam apie smurtą ar prievartą, tai nereiškia, kad tai nevyksta iš viso. Kalbėjimas ir atvirumas yra didžiausi vaistai.
– Beata, dėl ko tau anskčiau buvo gėda, o dabar nebegėda?
– Aš buvau tokia, kuriai buvo gėda dėl visko, labai dažnai dėl savo elgesio sulaukdavau klausimo: „O ar tau negėda?“ Labiausiai gėda dėl mano kitoniškumo, kurį kažkas įvardija kaip stiprybę, kažkam tai patinka, o kažkas tuo metu gali tai aplipdyti žeminančiais žodžiais ir dėl to labai sunku pačiam atrasti savo santykį su tuo kitoniškumu. Dabar esu kelyje savęs priėmimo, meilės sau, dėkingumo už tai, kad esu tokia, kokia esu.
