Judita, kuri šiuo metu yra elektroninės komercijos verslo klientų aptarnavimo departamento vadovė ir šiemet prisijungė prie „Lietuvos Junior Achievement“ iniciatyvos #EmpoweringGirls savo sėkmės istorija pasidalino Lietuvos regioninėse mokyklose. Moteris aplankė net 5 skirtingas mokyklas Lietuvos regionuose ir savo žinutę orientavo labiau į savo jėgomis nepasitikinčias merginas, rašoma pranešime spaudai.
Estų kalbos pasirinkimą nulėmė klasės ekskursija į Taliną
„Visur stengiausi ištransliuoti žinutę, jog nesvarbu, kuo merginos domisi: ar ruošiasi studijuoti socialinius, humanitarinius mokslus, ar – kaip verslo ir technologijų mokykloje – mokosi būti virėjomis ar kirpėjomis – tai neturi būti kliūtimi jau šiandien domėtis technologijomis ir IT dalykais. Nereikia savęs „nurašyti“. Ir tai galiu pagrįsti savo patirtimi,“ – sako J. Malininaitė.
Jauna mergina prieš dešimtmetį pasirinko mokytis lietuvių filologiją ir estų kalbą. Tuo metu ji galėjo rinktis iš 4 kalbų: ispanų, lenkų, suomių ir estų. Ji iškart atmetė ispanų, lenkų, o likusios dvi „šiauriečių“ kalbos savo struktūra buvo gana panašios.
„Estijoje buvau lankiusis gal dešimtoje klasėje. Vien todėl „Lietuvių filologija ir estų kalba“, mano studijų programų sąraše užėmė aukštesnę vietą. Tuo metu nežinojau nė vieno žodžio estiškai ir logiškesnio paaiškinimo, kodėl rinkausi mokytis šią kalbą neturiu“, – juokiasi J. Malininaitė.
Karjeros šuolį nulėmė įmonė, kurios pasiūlymo iš pradžių atsisakė
Dar studijuodama pašnekovė pradėjo dirbti, o netrukus gavo jos karjeros šuolį aukštyn vėliau nulėmusį pasiūlymą – patikrinti elektroninės parduotuvės estišką turinį – prekių aprašymus. Tuo metu ji jau dirbo Estijos ambasadoje Lietuvoje.
„Pamačiau, kad ten tikrai labai daug klaidų ir atsisakiau – tiesiog paminėjau, kad reikia gimtakalbio žmogaus, nes jei aš pastebiu tiek klaidų, estas, kuriam tai gimtoji kalba, pastebės dar daugiau“, – sako pašnekovė.
Tačiau minėtos įmonės atstovai neatlyžo ir, pasikvietę merginą pasikalbėti, pasiūlė klientų aptarnavimo specialistės poziciją.
„Kadangi tuo metu ieškojau kitokio darbo, sutikau. Atėjau ir dirbau su estų klientais. Įsidarbinusi elektroninėje parduotuvėje (estų kalba) pamažu pradėjau domėtis ir technologijomis. Nes parduotuvėje buvo nemažai ir techninių klaidų, kurios trukdė jos sklandžiam veikimui. Po keturių mėnesių darbo savo įmonėje tapau grupės vadove, po metų – skyriaus vadove. Tai – elektroninė parduotuvė Baltijos šalims, mano komandoje taip pat yra dvi latvės ir lietuvė. O juk iš pradžių šio darbo atsisakiau!“, – sako J. Malininaitė.
Nustebo dėl regionų moksleivių požiūrio į savo galimybes
Kiek vėliau ji prisijungė prie mentorystės programos moterims „Women Go Tech“ programos ir šiuo metu dar papildomai moko 7-12 metų vaikus programuoti šeštadieninėje mokykloje „bit&Byte“.
„Iš pradžių į tai žiūrėjau gana skeptiškai, bet labai viliojo pabandyti. Programos vadovams iškart prisipažinau: „Bet aš, žinokite, nemoku programuoti“. Man pasakė: „Nieko, išmoksi“. Ir iš tiesų: pasiskaitai, pabandai, o vėliau – mokaisi kartu su vaikais. Kol kas užtenka, o ateityje planuoju pabaigti kokius nors specializuotus kursus“, – planuoja pašnekovė.
Judita nesimokė kokios nors programavimo kalbos specialiai – visus įgūdžius „perkando“ tiesiog per praktiką kasdieniame darbe.
Šiemet J. Malininaitė aplankė net penkias Lietuvos mokyklas – nuo Palangos iki Ukmergės. Savo pamokas ji vedė daugiausia 9-os klasės moksleiviams.
„Kuo jie gyvena ir kuo labiausiai domisi? Vienoje mokykloje prie manęs priėjusi mergina paklausė, koks atlyginimas mokamas ambasadoje. Tiesą sakant, visai nesitikėjau tokio klausimo. Kitoje mokykloje priėjęs vaikinas sakė, kad nori prekiauti daiktais per Amazon.com – nukreipiau jį į šios svetainės sertifikuotą atstovą Lietuvoje – manau, jis tikrai suteiks vertingų patarimų. Kuo buvau nustebinta – kad Kretingos ir Ukmergės moksleiviai taip nuvertina save – vien todėl, kad neva yra iš mažo miestelio, todėl apie dideles galimybes gali tik pasvajoti“, – prisimena pašnekovė.
Šiuos moksleivius ji motyvavo sakydama, kad didmiesčio sprendimus galima pritaikyti ir vietinei rinkai, be to, ir sostinėje yra gausybė jaunų žmonių, nežinančių, ką galėtų veikti gyvenime ir kuo užsiimti.
„Būtent dėl tokio požiūrio verta ten važiuoti ir truputį „išjudinti“ tuos vaikus“, – šypsosi J. Malininaitė.
Merginos – daug pasyvesnės
Ar pašnekovė pajuto, kad merginos iš tiesų mažiau domisi karjera ir informacinėmis technologijomis? Šiuo metu IT srityje Lietuvoje dirba tik 25 proc. moterų, nors ši sritis – viena paklausiausių ir darbuotojų čia nuolat trūksta.
„Užfiksavau tai, kad po pamokų, prie manęs praktiškai niekuomet neprieidavo merginos. Buvo vaikinų, kurie paprašė apsikeisti „LinkedIn“ profilių informacija, nes „gal kada nors bus naudinga“. O merginos – tiesiog ateidavo, išklausydavo pamoką ir išeidavo – nors mano pranešimas buvo labiau orientuotas joms,“ – svarstė J. Malininaitė.
Kita vertus, pašnekovės nuomone, net šiandien įvairūs informatikos būreliai vis dar yra labiau orientuoti į vaikinus, o ne į merginas. Todėl jos turi mažiau galimybių išbandyti informacinių technologijų sritį, ji moksleivėms atrodo neįdomi, nors dalis merginų taip pat pasižymi loginio mąstymo gebėjimais. Pedagogai galėtų skirti daugiau jėgų tiesiog pamėginti jas sudominti – pasisodinti prie kompiuterio ir pamokyti. Tuomet, greičiausiai, jos natūraliai susidomėtų informacinėmis technologijomis ir atotrūkis tarp šios srities darbuotojų vyrų ir moterų mažėtų.
